Dar ir šiandien V. Mironą geru žodžiu mini ne vienas kaimo senolis. 84 metų Marija Kilimonienė, tebegyvenanti Bukaučiškių kaime netoli buvusio dvaro, prisimena laikus, kai su vyru signataro dvare dirbo ūkio darbus. Moteris pasakoja, kad V. Mironas dažnai pasikalbėdavo su darbininkais, kartu valgydavo.
„Buvo geros širdies, ramus, doras žmogus. Sunkūs buvo laikai, neturėjome ko valgyti. Kai pritrūkdavo maisto, visad eidavome pas dvarininką. Jis niekad neatstumdavo, visiems duodavo po gabalėlį duonos ar krepšelį grūdų. Už tai jį be galo gerbėme“, – prisimena M. Kilimonienė. Anot jos, V. Mirono dvaras buvo prabangus ir įspūdingas.
„Vartų stulpai mūriniai, uždengti skardos stogeliais. Ant vieno Vytis, ant kito – Gedimino stulpai. Gražūs rūmai, mūrinis pastatas, priešais kurį raudonavo gėlių klombos, traukė kiekvieno akį. Netgi vonios kambaryje grindys buvo marmurinės, buvo įrengtas vandens šildomasis rezervuarėlis“, – pasakojo senolė.
M. Kilimonienė prisimena, kad draugišką, lengvai bendraujantį kunigą aplankydavo daug žymių žmonių. Bukaučiškių kaime nesyk buvo galima išvysti prezidentą Antaną Smetoną, garsius dainininkus Kiprą Petrauską ir Antaną Sodeiką, apsilankydavo ir V. Mirono pusbrolio dukra, žinoma teatro aktorė Monika Mironaitė. Kartais burine valtimi atsiirdavo Daugų klebonas.
Dvaro vietoje – sodyba
Kitai to paties kaimo gyventojai Bronei Beleckienei pavyko sovietmečiu gauti žemės sklypą būtent toje vietoje, kur stovėjo V. Mirono dvaras. 83-ejų metų moteris „Mano Dzūkijai“ pasakojo, kad jos tėvai taip pat tarnavo V. Mirono dvare, nors gyveno netoliese esančiame Dvarčėnų kaime.
B. Beleckienė prisimena, kad prieš 60 metų, sovietmečiu, kažkas padegė kluoną, pradėjo griauti dvarą. Iš visų pastatų liko tik koplyčia. Anot moters, 1953 m. vėjas nuplėšė koplyčios stogą. ,,Tuomet kaimo vyrai perėjo per visus kiemus, surinko pinigų ir nupirko 50 lapų skardos. Pasamdė darbininką, kad uždengtų stogą. Patys lentomis užkalė langus, užrakino duris. Vėliau kažkas užsigeidė ieškoti aukso ir pradėjo lupti po koplyčia rūsyje esančius karstus. Mat manyta, kad ten palaidoti turtingi V. Mirono artimieji, tad ieškota vertybių. Ištrauktus karstus išvertė šventoriuje, pasklido žmonių kaulai“, – pasakojo ponia Bronė.
Netrukus, anot jos, kažkokie „darbštuoliai“ išsivežė ąžuolines koplyčios duris, jų vietoje įstatę padarytas iš plonų lentų; pagrobė paskutinį V. Mirono koplyčios varpą. Sovietmečiu nacionalizavus V. Mirono dvarą, čia buvo įkurtas arklių ir mašinų nuomojimo punktas. Vėliau dvaras prijungtas prie Bukaučiškių kaimo kolūkio „Laimė“.
,,Dvaras ėjo iš rankų į rankas, kol galiausiai 1948 metais sovietų valdžia viską sugriovė“, – prisimena M. Kilimonienė.
Paskutinis noras
Taigi signataras jį pažinojusių žmonių širdyse išliko kaip tauri, šviesi asmenybė, Lietuvos istorijoje – kaip lietuvybės gaivintojas, svarbus visuomenės veikėjas, politikas, padėjęs kurti nepriklausomos Lietuvos pagrindus. V. Mirono vardu pavadinta ir Daugų vidurinė mokykla. Šios mokyklos mokiniai dažnai atvyksta prie koplyčios, tvarko aplinką.
Netrukus Bukaučiškių kaime prie V. Mirono vardo koplyčios signataro garbei ketinama pastatyti ąžuolinį paminklą.
Pati koplyčia, pasak Daugų parapijos klebono Vido Jelinsko, netrukus bus suremontuota.
Vladas Mironas (1880–1953), vienas iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarų, – lietuviškų pradžios mokyklų steigėjas, Sibiro tremtinys, kunigas. 1938-1939 m. vadovavo ministrų kabinetui. V. Mironas nemažą gyvenimo dalį praleido Dzūkijoje, Bukaučiškių kaime, įsikūrusiame ant Didžiulio, dar vadinamo Daugų, ežero kranto. Išrinkus Steigiamąjį Seimą ir paleidus Valstybės Tarybą, signataras nutolo nuo aktyvaus politinio gyvenimo.
Jis grįžo į Daugus, kur buvo kunigas ir dekanas. Čia turėjo didžiulį dvarą, kurį kartu su 20 ha žemės gavo kaip Nepriklausomybės akto signataras. Anot signatarą pažinojusių žmonių, nusipirkęs dar 20 ha žemės, V. Mironas įkūrė gerai tvarkomą ūkį, įrengė vėjinę elektrinę, suremontavo koplyčią, nupirko geros veislės gyvulių. Jo vardu dabar pavadintoje koplyčioje laikė kaimo žmonėms pamaldas.
Nepriklausomybės akto signataras savo ūkyje Bukaučiškėse gyveno iki 1945 m. 1947-aisiais jis buvo sovietų nuteistas ir ištremtas. Mirė griežtu režimu pagarsėjusiame Vladimiro (Rusija) kalėjime 1953 m. V. Mirono, palaidoto bendrame kape, palaikų atrasti nepavyko. Paskutinysis signataro noras – palaidoti jį prie koplyčios Bukaučiškėse – deja, liko neįvykdytas...