Organizacijos įtakingos gali būti tiek, kiek dialogui su jomis atvira valdžia. Noriu priminti, kad kai kurios Lietuvos parlamentinės partijos visai nesenoje Lietuvos istorijoje kreipdavosi į specialiąsias tarnybas, Saugumo departamentą, kad šie kovotų prieš pilietines organizacijas.
Deja, praėjusio Seimo daugumos pilietinės organizacijos buvo traktuojamos kaip konkurentės, kaip priešės, o ne kaip partnerės. Jeigu tas požiūris keisis, visuomeninės organizacijos Lietuvos labui galės nuveikti daug daugiau.
Piliečių santalkos deklaracijoje, kurios vienas signatarų esate, pateikiama tokia valdžios ir visuomenės santykių diagnozė: „Lietuva ištikta krizės. Atotrūkis tarp piliečių ir ir valstybės didėja. Menkai organizuota visuomenė neįstengia kontroliuoti valdžios. Valdžioje įsitvirtinusios grupuotės vis labiau savinasi valstybę, pamindamos Konstitucijos nuostatas, skelbiančias, jog suverenitetas priklauso tautai, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Nomenklatūra tampa galingesnė už įstatymą. Tai kelia pavojų mūsų visuomenės, mūsų tautos ir Lietuvos Respublikos savarankiškumui“. Tekstas rašytas prieš dvejus su puse metų. Ar pavyko ką nors pasiekti, kad padėtis pasikeistų? Ar bandėte ją pakeisti?
Žinoma, bandėme. Santalka labai radikaliai kėlė „Leo LT“ projekto skaidrumo klausimus, rengė pilietines eitynes, susitikimus su buvusiu Seimo pirmininku Viktoru Muntianu, Prezidentu Valdu Adamkumi, rengė forumus su ekspertais, mokslininkais, visuomene, politikais dėl atominės elektrinės.
Santalka teikė nemažai pasiūlymų Seimui, esmines korektūras dėl Teismų įstatymo. Apgailestaujame, kad buvęs Seimas, neatradęs argumentų, kaip jas paneigti, numetė į šoną. Tos pataisos buvo skirtos teismų formavimui ir veiklai išskaidrinti, nes šiandien lietuviai apskritai nusivylę teisingumu valstybėje.
Piliečių santalka ne kartą pasisakė, kad specialiosios tarnybos negali būti aukščiau įstatymo ir tautos atstovybės – parlamento. Kad būtina specialiųjų tarnybų parlamentinė kontrolė.
Piliečių santalka ne kartą kreipėsi į aukščiausius pareigūnus, kad tokios rezonansinės bylos, kaip Vytauto Pociūno, iš dalies parodančios mūsų labai svarbių ir aukštų valstybės institucijų korumpuotumą ar abejingumą tokioms svarbioms istorijoms, turi būti ištirtos iki galo.
Piliečių santalka nuolat seka teismų formavimo darbą ir ne kartą yra pareiškusi savo poziciją dėl vieno ar kito teisėjo tinkamumo eiti pareigas.
Santalka labai nuosekliai kėlė tautos savivaldos būtinybę. Šiandien Lietuva, skirtingai nei Vidurio Europos šalys, yra visiškai sustriukinusi savivaldą. Mes neturime žemutinės grandies savivaldos. Mūsų seniūnai yra partijų skiriami, o ne žmonių renkami. Seniūnijų tarybos sudaromos keistais būdais, jos neturi galių.
Seniai siūlome mišrius savivaldos rinkimus, kad kaimai, Lietuvos vietovės turėtų savo išsirinktus ir atpažįstamus atstovus ne tik Seime, bet ir savo savivaldybių tarybose. Tai leistų padaryti rinkimai ne tik pagal partinius sąrašus.
Bet ar šios iniciatyvos buvo valdžios pastebėtos? Bent dėl „Leo LT“ nieko nepavyko pasiekti.
Taip. Bet šiandien dauguma Lietuvos piliečių supranta, kad „Leo LT“ nėra skaidriausias sandoris Lietuvoje, kaip mėgino jį pateikti buvęs premjeras Gediminas Kirkilas. Beje, dabar byla dėl „Leo LT“ nagrinėjama Konstituciniame Teisme. Nes piliečiai nebuvo abejingi. Šiandien šalies prezidentas nesako, kad „Leo LT“ yra būtinas ir neišvengiamas sandoris Lietuvai, ką jis minėjo šiek tiek anksčiau.
Po riaušių prie Seimo Vyriausybė surengė susitikimą su visuomeninėmis organizacijomis skambiu pavadinimu „Dialogas su Lietuva“. Kaip manote, ar tokie susitikimai turi prasmę?
Tai buvo simbolinis Vyriausybės žingsnis – kvietimas tartis, palaikyti dialogą. Kitas dalykas, kad jis neišvengiamai turėjo ir viešųjų ryšių atspalvį. Būtų labai svarbu, kad ši Vyriausybė neapsiribotų vien simboliniais ženklais. Jų nepakanka dialogui palaikyti.
Kaip Jūs įsivaizduojate idealų valdžios dialogą su visuomenės grupėmis?
Labai svarbios civilizuotos dialogo formos: viešos konsultacijos, vieši klausymai, aiškūs, skaidrūs teisėkūros procesai, kuriuose gali dalyvauti piliečiai, jų organizacijos ir t.t. Jeigu dabartinė Vyriausybė padarys tai, ko nepadarė socialdemokratai būdami valdžioje, reikės sveikinti.
Dialogui reikalingos tam tikros formos. Daugybę mechanizmų ši Vyriausybė gali paleisti.
Dialogas yra tam tikras iššūkis ir visuomenei. Ji turi būti pakankamai organizuota, intelektualiai pasirengusi, kad galėtų priimti dialogo iššūkius, palaikyti dialogą su valdžia.
Ar dialogas, derybos – geriausias kelias ieškant optimalių sprendimų? Štai buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris tuo abejoja. Jo nuomone, derantis nepasiekiami geriausi sprendimai, nebent kompromisas. O kompromisinis sprendimas – nebūtinai geriausias.
Egidijus Kūris nepasakė nieko naujo. Taip mąstė Frydrichas Didysis XVIII amžiaus viduryje, taip mąstė Petras I, Jekaterina II Rusijoje. Bet Lietuvoje ilgą laiką buvo stipresnės Periklio, Cicerono tradicijos. Periklis atsakė, kuo laisva tauta, laisvas miestas skiriasi nuo nelaisvų tautų: mes, atėniečiai, įsitikinę, kad geriausi sprendimai priimami tada, kada viešai išsiginčijama, kai sprendimai viešai aptariami nebijant kitų nuomonės.
Taigi Lietuva turi ne totalitarinės, bet laisvos politinės minties tradiciją. Ir jeigu laikysis savo tradicijos, manau, Lietuvos kelias bus sėkmingesnis negu Egidijaus Kūrio šiandien siūlomas Jekaterinos II, Petro I ar Frydricho Didžiojo kelias.
Bet, pavyzdžiui, ar studijų reforma stringa ne todėl, kad kiekviena interesų grupė traukia antklodę į save ir niekaip negali susitarti?
Viešos konsultacijos remiasi tuo, kad išsakomi argumentai apibendrinami, ieškoma alternatyvų, jos pasveriamos ir priimami sprendimai, grindžiami argumentais. Tuo tarpu interesų grupės slapta veikia ir daro įtaką valdžiai tada, kai argumentai silpni, bet reikia priimti vienai ar kitai interesų grupei reikalingą sprendimą. Taip buvo su „Leo LT“. Taip vyksta aukštojo mokslo reforma. Mes nematome argumentuotų diskusijų, iš kurių išsikristalizuotų alternatyvūs projektai, pagrįsti argumentų kalba.
O kas turėtų būti tas arbitras, kuris nuspręstų, kurie argumentai svaresni?
Atsakomybė tenka valdžiai. Bet valdžia turi visuomenei atsakyti argumentų kalba. Valdžia turi veikti ne kaip įsakų leidėjas, tiesos monopolio turėtojas, bet kaip tarpininkas tarp skirtingų grupių. Ir pirmiausia valdžios pareiga yra telkti specialistus, išmanančius žmones. Diskusijos mitinguose niekur neveda. Rimtos politinės diskusijos ir viešos konsultacijos vyksta su reikalą išmanančiais žmonėmis. Tada kalbama argumentų kalba ir pasirenkami geriausi, optimalūs sprendimai.
Aišku, pasirinkti turi ta valdžia, kuri gavo tautos mandatą, pasitikėjimą tai daryti, t.y. Seimas ir jo suformuota Vyriausybė.
Ar per 19 nepriklausomybės metų Lietuvoje bent viena reforma vyko tokiu būdu?
Nė viena nebuvo šitaip nuosekliai grindžiama. Dėl kai kurių įstatymų vyko ir diskusijos, ir viešieji svarstymai. Švietimo įstatymo pirmasis variantas buvo labai ilgai svarstomas, jis, beje, iškilo iš mokytojų sąjūdžio.
Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai dar nebuvo Sąjūdžio dvasia užgesusi, tų debatų, nors jie nebuvo gerai parengti, buvo daug daugiau.