Jo teigimu, Aukštaitijos antrinių žaliavų perdirbėjai jų surinkėjus dabar visai įvarė į kampą. „Už mūsų priduotą toną popieriaus ir kartono atliekų dabar viena Utenoje veikianti įmonė reikalauja net 200 litų plius PVM. Be to, tą popierių iki jų dar reikia ir nuvežti. Tiesa, už plastmasės atliekas tektų mokėti šiek tiek mažiau“, – guodėsi Ignalinos rajono komunalininkų vadovas V. Čepulėnas. Tačiau čia pat jis pridūrė, jog priduoti antrines žaliavas ir dar už tai mokėti pinigus jis nė neketina: „Kaupsim, kol baigsis krizė.“
Kiek šviesesnėmis spalvomis susidariusią padėtį piešė Anykščių rajono komunalininkai. „Šiomis dienomis susikaupusius stiklo ir plastmasės atliekų kiekius šiaip ne taip pridavėme vienai Panevėžio bendrovei. Tačiau apie 70 tonų popieriaus likimas dar sprendžiamas. Jei pavyks susitarti, vienam iš Lietuvoje veikiančių perdirbėjų bandysime atiduoti nemokamai, nes kaupti tiesiog neturime kur“, – sakė Anykščių komunalinio ūkio direktorius Kazimieras Šapoka.
Rinkos užsidarė
Iki praėjusių metų spalio antrinių žaliavų rinkoje veikė įprasti rinkos ekonomikos dėsniai. Už tinkamai surinktas ir surūšiuotas atliekas komunalininkai gaudavo pajamų, kurios bent iš dalies kompensuodavo dėl kylančių šildymo ir kuro kainų, didėjančių atlyginimų bei kitų išlaidų atsirandančias papildomas sąnaudas. Tačiau, kaip teigia pakuočių atliekų tvarkymą Lietuvoje organizuojančios viešosios įstaigos „Žaliasis taškas“ generalinis direktorius Arūnas Makauskas, sumažėjus pasaulinės prekybos apimtims bei nukritus naftos ir jos produktų kainoms, smarkiai krito antrinių žaliavų poreikis bei supirkimo kainos.
Tai, jog mūsų šalyje antrinių žaliavų perdirbimo pramonė kol kas išvystyta labai silpnai, liudija skaičiai. Vietinės įmonės, perdirbančios rūšiavimo konteineriuose surinktas atliekas, perdirba vos 30–35 proc. viso kiekio. Likusi dalis iki šiol buvo išvežama į Rytų ir Vakarų Europos bei Artimųjų Rytų valstybes.
Didžiausia eksportuojamų antrinių žaliavų dalis pastaruoju metu tekdavo Kinijai, tačiau dabar išrūšiuotos atliekos nebereikalingos ir šioje valstybėje.
Į sąvartynus patekti negali
Į Utenos regiono atliekų tvarkymo centro (URATC) valdomą Mockėnų sąvartyną keliauja buitinės atliekos iš visų Utenos apskrities savivaldybių. Tiksliau – šio regiono komunalininkai čia suveža viską, kas randama biodegraduojančioms atliekoms skirtuose konteineriuose, ir palieka, sumokėję 56,17 lito už toną.
Paklaustas, ar dabartinė padėtis, kuomet operatoriams išrūšiuotas atliekas pigiau vežti į sąvartyną kaip eilines šiukšles, nevilioja jų taip ir pasielgti, URATC direktoriaus pavaduotojas plėtrai Ramūnas Juodėnas kategoriškai atkirto: „Taip nutikti tikrai negali. Tas prieštarautų Valstybiniam strateginiam atliekų tvarkymo planui, kurį įgyvendinant visoje Lietuvoje ir kuriami tokie regioniniai sąvartynai, kaip mūsiškis.“
Tiesa, R. Juodėnas sutinka, kad kartu su buitinėmis atliekomis patenka ir nemažai antrinių žaliavų, kurių žmonės tiesiog nepasirūpina išrūšiuoti.
Rūšiavimas – per prievartą
Šiuo metu Lietuvoje atliekas rūšiuoja apie 20–25 proc. gyventojų. Dauguma tai darančių piliečių gyvena didesniuose miestuose – juose popierių, kartoną, stiklą ir plastmasę meta tik į tam skirtus konteinerius apie 40 proc. gyventojų. Provincijoje žmones priversti rūšiuoti galima nebent prievarta.
„Nuosavuose namuose gyvenantys žmonės atliekas rūšiuoja kur kas dažniau. Taip yra dėl to, jog jiems tenka mokėti už išvežtų atliekų kiekį. Į specialius konteinerius išmetus stiklo ir plastmasės pakuotes bei popierių, tiesiog lėčiau prisipildo jų turimi buitinių atliekų konteineriai“, – tvirtino Ignalinos rajone atliekas tvarkančios bendrovės „Kompata“ direktorius V. Čepulėnas.
Nutinka ir taip, kad į antrinėms žaliavoms skirtus konteinerius metamos paprasčiausios šiukšlės. Komunalininkams, specialiuose konteineriuose randantiems antrinių žaliavų ir kitokių buitinių atliekų mišinį, nieko kito nelieka, kaip mesti jas į vieną krūvą. Dažnai žmonės, pamatę, jog jų darbas nueina perniek, daugiau nebesivargina rūšiuodami atliekas.
V. Čepulėno įsitikinimu, dėl to kalti patys komunalininkai: „Ignalinos rajone dabar visur stovi varpo formos antrinėms žaliavoms skirti konteineriai, į kuriuos šiukšlių maišo paprasčiausiai neįmanoma įgrūsti. Bet tuose rajonuose, kur pastatyti seno tipo antrinėms žaliavoms skirtos metalinės dėžės su atveriamu dangčiu, žmonėms netgi patogiau į jas mesti nerūšiuotas šiukšles. Tada daug kas taip ir daro.“
Tiesa, Anykščių rajono komunalininkų vadovas K. Šapoka teigia radęs išeitį. „Tokių seno tipo konteinerių dangčius mes rakiname. Tuomet, negalėdami įgrūsti šiukšlių maišų, gyventojai priversti į juos mesti tik tai, kas priklauso“, – tikino K. Šapoka.
Bet geriausiai aukštaičių sąmoningumo lygį ir atliekų šalinimo supratimą iliustruoja neseniai Švenčionėlių miesto (Švenčionių r.) daugiabučiuose pasirodęs tokio turinio skelbimas (kalba netaisyta):
„UAB „Švenčionių švara“ maloniai prašo stambesnes buitines šiukšles pilti į buitinių atliekų konteinerius. Aptarnaudami bendro naudojimo kanalizacijos sistemas turime daug sunkumų valydami stovus iki kanalizacijos šulinių, kanalizacijos sistemose randami plastikiniai dangteliai, žaislai, šaukštai, bulvės, agurkai ir t. t. Išvengiant gyventojų pasipiktinimo, palengvinant mūsų darbuotojų darbą, dar kartą prašome tvarkingai naudotis nuotekų sistemomis. Iš anksto dėkojame“.