„Planuojama, kad virtuvė, buitinės patalpos būtų bendros. Žinoma, visiško komforto tokiuose namuose nereikia tikėtis, bet namų netekę žmonės bent jau turės kur prisiglausti“, – svarstė rajono meras Povilas Žagunis.
Laikinoji pastogė nelaimių užkluptiesiems numatoma įrengti apleistame Ramygalos poliklinikos antrame aukšte investavus dalį per Regiono plėtros tarybą gautų 1 mln. litų.
Pasak P.Žagunio, savarankiško gyvenimo namuose užuovėją rastų ne tik gaisro, bet ir kitų nelaimių užklupti ir savo kampo netekę rajono gyventojai.
„Buvo ne vienas atvejis, kai į Savivaldybę kreipėsi nuo smurtaujančių vyrų kenčiančios, bet neturinčios kur išeiti moterys. Turėjome galvosūkį, kai buvusi Linkaučių globos namų auklėtinė su dviem vaikučiais apsigyvenusi pas močiutę liko be pastogės, kai iš kalėjimo grįžęs šios sūnus pradėjo smurtauti. Liūdna, bet dabar neturim, kur žmonių priglausti, o įkūrę tokius namus suteiktume jiems bent jau šiltą kampą“, – pasakojo P.Žagunis.
Padėti neišgali
Meras sutiko, kad siūloma pastoge galės pasinaudoti tik dalis nelaimėlių. „Ūkį turintiems žmonėms, aišku, nebus patogu važinėti už 25 kilometrų nuo Panevėžio į Ramygalą. Bet į Savivaldybę ateina ir tokių, kurie sutiktų bet kur gyventi, kad tik stogą turėtų“, – mano rajono vadovas.
Praėjusiais metais rajono Savivaldybė sulaukė vieno nuo gaisro nukentėjusio gyventojo prašymo suteikti laikiną būstą. Pasak Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės Jūratės Adomavičienės, likusiųjų be pastogės buvo ir daugiau, tačiau žmonės į Savivaldybę pagalbos nesikreipė.
Specialistė pripažįsta: jų pagalbos šauksmas atsako nebūtų sulaukęs. „Šiuo metu Savivaldybė neturi ką pasiūlyti, keturi socialiniai būstai dar tik įrengiami“, – teigė J.Adomavičienė.
Neparėmė nė žodžiais
Kad ištikus nelaimei tikėtis pagalbos iš valdžios, nors sąžiningai buvo mokami mokesčiai, naivu, pripažįsta įsitikinęs praėjusių metų spalį Dembavoje sudegusios garsiosios „Gandralizdžio“ užeigos savininkas Algimantas Kirdeikis.
Po tragedijos su šeima likusiam kaip stovi verslininkui rajono valdžia taip ir nesurado laikino kampo. „Dabar iš Savivaldybės neprašysiu nieko – yra ir sunkiau gyvenančiųjų. Mes darbingi, ant kojų atsistosim. Bet ką turi jausti žmogus, kai sudegus namams iš valdžios išgirsta, kad jam laikino būsto nėra“, – prisimena A.Kirdeikis.
Po kraupaus gaisro, tik per laimingą atsitiktinumą nepareikalavusio aukų, tuščiomis likęs verslininkas būtų sutikęs su šeima prisiglausti bet kur, nors ir rajono pakrašty. A.Kirdeikis neslepia: iki šiol pykstantis ant valdžios už jos abejingumą.
„Buvom įdarbinę 22 žmones, mokesčius mokėjom į rajono biudžetą, o kai sudegėm, Savivaldybė teskyrė vienkartinę išmoką, nė žodžiu neparėmė, nors visai svetimi žmonės net drabužius sunešė. Ar Savivaldybė taip biednai gyvena? Ar ne tam valdžia renkama, kad apie piliečius galvotų“, – su apmaudu kalbėjo A.Kirdeikis.
Sulaukė pažeminimo
Kryžiaus kelius po lapkritį namą nusiaubusio gaisro iki šiol eina Nainiškių kaimo gyventoja Daiva Prankienė. Liepsnos pasiglemžė visą namą iki paskutinės kėdės. „Viskas, ką gavom – tik iš žmonių, ne iš valdžios. Padėjo ir iki šiol padeda K.Paltaroko gimnazija, mudviejų su vyru darbovietės, ne tik giminaičiai, bet net ir nepažįstami žmonės“, – dėkinga moteris.
Tačiau iš valdininkų nelaimę išgyvenanti trijų vaikų šeima sulaukė tik pažeminimo. Nei miesto, nei rajono savivaldybės namų netekusiems gyventojams nesutiko išmokėti netgi vienkartinės 2000 litų pašalpos.
Motyvu neparemti Prankų valdininkams tapo biurokratinės subtilybės. Nors šeima jau kone du dešimtmečius gyvena kaime ir netgi pirmoji Miežiškių seniūnijoje ėmėsi ūkininkauti, rajono Savivaldybė išmokos nesutiko skirti, nes Prankai prisiregistravę mieste.
„Rajono Savivaldybė siuntė į miesto, šioji – vėl į rajono“, – nelaimės ištiktą žmogų žeminančius valdininkų išsisukinėjimus prisiminė D.Prankienė. Tik ašarą nelaimėliams teko nubraukti sužinojus ir apie rajono Savivaldybės paramą medienai – šeimai buvo leista perpus pigiau įsigyti tik 10 kub. m miško. „Visą namą teko nuversti – sudegė nebeatstatomai. Ką galima padaryti su tiek medienos?“ – kalbėjo D.Prankienė.
Ūkio nepaliktų
D.Prankienė su vyru dabar glaudžiasi 6 kv. m priepirtyje ir skuba susiremontuoti po gaisro už 5 tūkst. litų nusipirktą senutėlį vagonėlį, kad vėl į vieną vietą galėtų susirinkti gaisro išblaškyta šeima. Kol kas dvi dukras, K.Paltaroko gimnazijos penktaklasę bei abiturientę, priglaudę giminės, vyriausioji studijuoja Vilniaus pedagoginiame universitete.
D.Prankienė abejoja, ar pasinaudotų galimybe apsigyventi nuo sudegusių savo namų daugiau nei už keturiasdešimties kilometrų esančiuose savarankiško gyvenimo namuose.
„Tvarkingi žmonės stengsis atsistatyti sudegusius savo namus, o jie dar ūkį turės – jokių galimybių toliau išvažiuoti. Ir mums seniūnija siūlė bendrabutį gretimame kaime, bet pagrindinio savo pajamų šaltinio – karvių, kiaulių palikti negalime“, – svarstė gaisrą išgyvenusi moteris.
Miesto Savivaldybė likimo kirčius patyrusiems panevėžiečiams galėtų pasiūlyti du butus J.Janonio gatvėje.
Praėjusiais metais Savivaldybė nesulaukė nė vieno prašymo dėl ištikusios nelaimės skirti laikiną būstą. Šiemet valdininkai gavo prieš trejus metus nuo gaisro nukentėjusio panevėžiečio prašymą skirti pastogę. Žmogus aiškina nežinojęs, kad valdžia jam galinti padėti, todėl tiek laiko nuomojosi būstą.