Kol A.Valinskas dirbo laidų vedėju, jam iš tiesų reikėjo staigios reakcijos ir sugebėjimo improvizuoti. Šios savybės padeda ir politikoje, tačiau vien jomis pasikliauti negalima. Politika – tai ne improvizacija, čia reikia numatyti kelis ėjimus į priekį. Galima improvizuoti bendraujant, tačiau valstybės vadovai turi turėti patirties ir įžvalgų. Juk politikoje niekas iš karto neduoda galutinio atsakymo. Šioje srityje netgi nepadoru iš karto tiksliai atsakyti į klausimą – bus taip ar anaip. Juk atsakymas ne nuo tavęs vieno priklauso, čia ne kokia televizijos laida, kai gali improvizuoti ir staiga pasukti siužetą netikėta linkme. Politika – ne vienkartinis momentinis dalykas.
A.Valinskas, pats ką tik atėjęs iš žurnalistų bendruomenės, išrinktas į aukštą postą, atsiribojo nuo kolegų ir pareiškė – AŠ dabar esu trečias žmogus valstybėje. Ką apie žmogų sako toks elgesys?
Tokį pareiškimą galima suprasti kaip pajuokavimą, tačiau „kiekviename pajuokavime yra dalis pajuokavimo“. Šis žmogus peržengė savo kompetencijos ribas, todėl pasijuto blogai ir pasidarė agresyvus. Ką tik sukurta partija, kurioje visai nebuvo politikų, triuškinamai laimėjo. Tai buvo netikėtas šuolis.
Panašiai kažkada pasijuto ir prezidentu tapęs R.Paksas. Rinkimų dieną stebėjau jo veidą televizijos ekrane. Sužinojęs, kad tapo prezidentu, R.Paksas staiga sustingo. Lyg suakmenėjo jo veidas, judesiai, laikysena, net balsas. Toks šis žmogus liko iki šiol. Kiekvienas, peržengęs savo kompetencijos ribas, patiria stresą, tačiau streso sąlygomis kiekvienas elgiasi savaip. Paksas sustingo, o Valinskas pasidarė agresyvus.
Yra pastebėta, kad žmonės, kurie karjeros laiptais kopia labai greitai, dažniausiai pasiekia mažiau. Šokdami per kelis laiptelius, nespėja įgyti kompetencijos, tad daug ką daro paviršutiniškai. Šie karjeristai greitai vis tiek atsitrenks į savo „lubas“ ir sustos, aukščiau neprasiverš. Atsidurs ant to laiptelio, ant kurio pritrūks kompetencijos. Tie žmonės, kurie pamažu kyla tarnyboje ar visuomeniniame gyvenime, dažniausiai užlipa kur kas aukščiau. Smarkiai šuoliuojantieji, žinoma, leistis atgal nenori, o kompetencijos stoka jiems sukelia stresą.
Dabar A.Valinskas pasidarė be galo išdidus, net arogantiškas. O anksčiau mielai su kolegomis bendraudavo, mėgdavo pajuokauti.
Kai žmogus nesijaučia tvirtai, stengiasi išlaikyti atstumą. Dažniausiai tai daro nesąmoningai, kad kiti nesuprastų. Juk jeigu jautiesi tvirtai, kalbėti nebaisu. Kol A.Valinskas neviršijo savo kompetencijos, jis gerai jautėsi, buvo šnekus ir pakankamai atviras. Dabar jį ištiko didelis stresas – pasąmonė pasakė, kad nušuoliavo per aukštai.
Tačiau pažvelkime į praeitį.
Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, į pirmąjį Seimą pateko daug žmonių, kurie taip pat pasijuto peržengę savo sugebėjimų ribas. Tačiau tada, kai esi ne vienas, – nebaisu, be to, gerai jaustis padėjo visuotinė euforija. Tačiau žmonės vis tiek įvairiai reagavo. O dabar nėra daug tokių, kurie šoktų tokį šuolį ir dar į tokį aukštį. Tą dieną, kai A.Valinską rinko Seimo pirmininku, jis dar gana neblogai laikėsi. O vėliau – juk negali drąsiai jaustis nekompetentingas žmogus, ir tai buvo aiškiai matyti. Jis pradėjo kalbėti kaip vaikas. O ką žmogui daryti? Prisipažinti, kad esi ne savo vietoje? Bet tada turėsi tą vietą palikti. Dabar kurį laiką jis taip ir kentės.
Kaip paaiškinti tokį faktą – būdamas laidų vedėjas, A.Valinskas kas mėnesį uždirbdavo šimtatūkstantinius honorarus. Dabar sutinka dirbti atsakingą darbą už minimalų atlyginimą. Nejaugi jam jau nebereikia pinigų?
Tikriausiai nebereikia, juk jis jų turi. Žmogus išbandomas pinigais ir valdžia. Pinigais išbandymą jis išlaikė, na, o išbandymas valdžia sukėlė stresą. Pasirodė, kad tai nėra paprasta. Jeigu pamažu būtų ėjęs, būtų buvę lengviau, o dabar – įšoko neturėdamas jokios patirties. Netgi jokių kompetentingų bendradarbių neturėdamas.
Gal šis šuolis į politiką panašus į kitus A.Valinsko ekstremalius pomėgius? Juk jis mėgo šuolius parašiutu, šokinėjo su guma, važinėjo automobiliu didžiuliu greičiu.
Į jo pergalę rinkimuose aš linkęs žvelgti kaip į atliktą tam tikrą misiją. Juk Lietuvoje tai jau trečias panašus bandymas. Pirmą kartą juokais į politikos viršūnes bandė kopti aktorius R.Vilkaitis, įkurdamas „bandelių valgytojų“ partiją. Antrą kartą į Prezidento postą kandidatavo „dviratininkas“ V.Šerėnas. Tačiau laiku sustojo – pajuto, kad gali, neduok Dieve, išrinkti, ką tada reikės daryti? O A.Valinskas surizikavo. Lietuvoje yra tam tikra socialinė žmonių grupė, kurios nepriglaudė nė viena politinė partija. Niekas šiais žmonėmis nepasirūpina, tad juos vis kas nors pavilioja. Tai pavyko padaryti „žmonių gelbėtojams“ – R.Paksui, V.Uspaskichui. O šį kartą šie rinkėjai išrinko Tautos prisikėlimo partijos artistus. Manau, kai kurie žmonės savo balsus atidavė juokaudami. O A.Valinsko misiją suprantu taip – jis stengėsi, kad kuo mažiau žmonių balsuotų už populistus Paksą ir Uspaskichą. Ir pavyko – atėmė iš jų nemažai balsų. O tada išsigando – oi, kas dabar bus? Bet kadangi šis žmogus drąsus, nusprendė eiti tolyn.
Argi žmogų, prigalvojusį tiek draudimų, galima būtų pavadinti drąsiu?
Bailys nebūtų į Seimą ėjęs. Tačiau dabar, atsidūręs tokioje situacijoje, nežino, ką daryti. Dabar jau galima spėti, kad bijo, nes jaučia negalįs pakankamai gerai susitvarkyti.
Ką pasakytumėte apie A.Valinską kaip apie žmogų? Koks jis?
Tokių kūrybiškų, improvizuoti mėgstančių žmonių yra labai stipri vaikiškoji asmenybės dalis. Jie – žavūs, ir tiki, kad jų žavesiui niekas neatsilaikys. Iš tiesų taip ir atsitinka. Toks žmogus šypsosi, yra nusiteikęs kitų teigiamam požiūriui ir to iš tiesų susilaukia. Kitas vaikiškos asmenybės bruožas – tikėjimas savo nemirtingumu, kad „man tik¬rai nieko neatsitiks, kitiems būna visko, o man – ne.“ Šiems žmonėms būdingas polinkis rizikuoti. Juk A.Valinskas netgi „daktarams“ koncertavo. Toks vaikiškas tikėjimas yra pavojingesnis, juk visko gali atsitikti. Vaikai tiki ir savo minčių bei jausmų visagalybe. „Jeigu aš taip pagalvojau, taip ir yra.“ Mano, kad realybė yra tokia, kokią jie mato, kaip jie sugalvojo. Jiems nebūtina tikrinti, ar tikrai yra taip, kaip jie sugalvojo.
Šitokie asmenybės bruožai tinka mene, tai atpalaiduoja kūrybiškumą, bet nebetinka, kai tvarkomi rimti reikalai. Mene fantazija – gerai, juk parašyti romaną – tai ne tiltą suprojektuoti. Mene galima daugiau rizikuoti ir taip kur kas daugiau padaryti – gal pataikysi, tada tapsi įžymybe, o nepataikysi – daug nenukentėsi, tik laiką prarasi. Kūrybiški atsipalaidavę žmonės sau nekelia tokių didelių reikalavimų (kad jo kūrinys atitiktų tikrovę ir būtų taikytinas realiame gyvenime). Tačiau projektuojant tiltą turi būti atsižvelgta ir į medžiagų atsparumą, ir į daugelį kitų dalykų. Panašiai yra ir su valstybės valdymu.
Vaikiškas tikėjimas, svajokliškas požiūris į gyvenimą. Ar galima tokią asmenybę pavadinti brandžia?
Brandi asmenybė gali turėti vaikiškų bruožų, tačiau jie nevyrauja. Žmogus suvokia, kada galima atsipalaiduoti ir žaisti, o kada reikia elgtis rimtai. Sugeba greitai persikūnyti į kitą vaidmenį: pafantazavome – dabar patikrinkime, kas iš to bus. Brandus žmogus gali šėlioti vakarėlyje, bet kitą dieną eina į darbą ir jau nebešėlioja, sugeba keisti savo būseną pagal situaciją. A.Valinskas anksčiau tikrai buvo savo vietoje. Pokštai su centų vežimu tinka šitokių laidų vedėjui, bet kyla klausimų dėl juokų su sprogmenimis. Aš tokio humoro nesuprantu, supykstu, kai su manimi taip juokauja. Mano nuomone, net ir vestuvininkas neturėtų taip juokauti. Tie pokštai yra ant ribos. Galima spėti, kad šis žmogus ne visada jaučia situaciją. Juk tai, kas tinka vienoje vietoje, gali netikti kitoje.