Slidžiais kaimo keliais nuvykus į Šimonių seniūniją, energingas ir žvalus seniūnas Algirdas Kairys, žadėjęs palydėti į Buzų sodybą, pirmiausia pareiškė apie Sausio 13-osios įvykius nešnekėsiąs. Ne dėl garbės jis, taip pat ir kiti kupiškiečiai penkiolika autobusų važiavo į Vilnių.
Dabar apie tai užsimenama mažai, žmonės pamiršti. Iš sostinės tąsyk grįžo tik trylika autobusų, kiti liko aplamdyti, išdužusiais langais. Kupiškiečiai grįžo sumušti, apdegę kojas, rankas, veidus.
Netrukus seniūnas vis dėlto leidosi į prisiminimus, juolab kad pokalbyje dalyvavo dar vienas tų įvykių dalyvis – KŽ korespondentas Rimantas Urbonas. Vyrai prisiminė į sostinę važiavus lyg į kermošių. Neleista pasiimti jokių ginklų, tad įsidėję tik maisto ir gėrimų. Vilniuje juos pasitiko šiurpūs įvykiai, sovietų kariuomenės psichologinė ir jėgos provokacija. Vėliau vyko šaudymas, sužeistųjų gelbėjimas.
R.Urbonas prisiminė, kaip išvykstant į Vilnių jo mažėlė trimetė dukra Veronika įdavusi šakutę. Paklausta kam, atsakiusi: jei puls desantininkai, gal pavyks apsiginti.
Pernakt prie televizoriais
Kur kas šiurpesnį pasakojimą KŽ korespondentai išgirdo Šimonių seniūnijos Juodžiūnų kaime, Buzų namuose. Laisvės gynėjas Vaclovas Buzas kitapus išėjo prieš pusantrų metų, tačiau žmona Genovaitė saugo pačios surinktą nuotraukų, įvairių spaudinių archyvą, menantį buvusius kraupius įvykius. Moteris pareiškė nebeturinti ko slėpti, todėl pasakojo be užuolankų.
„Vacys vos buvo išėjęs į pensiją, bet tvirtas, stiprus. Girdžiu sako sūnui: „Ko, Juozai, nesiruoši? Važiuosim ruskių mušti.“ Aš stojau prieš: neleisiu sūnaus, nes blogą sapną sapnavau – pamečiau Vacį žmonių minioje, neleisiu“, – pasakojo per aštuonias dešimtis perkopusi G.Buzienė.
Išleidusi vyrą, pati pernakt prie televizoriaus. „Mačiau, rodė sužeistą, ligoninės priimamajame paguldytas ant suolo, visas kraujais paplūdęs, mirštantis. Širdis plyšo, bet niekaip pagelbėti negalėjau. Kaip jis ten išgyveno? Stebuklas, bet stiprus buvo“, – kalbėjo žilagalvė.
Moteris prisiminė, kaip po kelių dienų su sūnumi važiavusi vyro lankyti, bet į reanimacijos palatą neįleidę. Ligoninė buvo pristigusi binto ir kitų reikmenų. Gydytojai paprašė atvežti, tad Šimonių vaistinėje prisikrovusi maišą tvarsčių, dešimt guminių pirštinių porų ir vėl važiavo.
Kelyje meldėsi
Ponia Genovaitė su sūnumi Juozu važiavo kasdien. Ir kaskart meldėsi mergelei Marijai, kad kelyje nestabdytų. „Rusai krėtė visas mašinas. Vaizdas buvo baisus: automobilių durelės atidarytos, o žmonės suguldyti pakriaušėse. Paprasti keleiviai, o suguldyti. Tada ir ėmiau prašyti Marijos pagalbos, nes važiavome pirmą kartą susitiksi su sąmonę atgavusiu Vaciu“, – prisiminė G.Buzienė.
Moters prisiminimais, Šv. Jokūbo ligoninė, kur gydytas vyras, tuo metu buvo pilna kareivių. Jie patriukšmaudavę, pašaudydavę aukštyn, šitaip baugindami. Tada buvę visagaliai, o liovėsi, jos samprotavimu, tuomet, kai apie įvykius Lietuvoje buvo pranešta Amerikai.
Kaip pasakojo G.Buzienė, ligoninėje dingo vyro pasas ir kiti asmeniniai daiktai, o sąrašuose jis buvo įrašytas kaip Bizas. Gal saugumo sumetimais? Pradingęs asmens dokumentas vėliau šeimai pridarė rūpesčių. Mat teko skubiai ruoštis gydyti užsienyje, vykti pasiūlė Vytautas Landsbergis.
Nacionalinės televizijos ir radijo rūmuose S.Konarskio gatvėje Vaclovui buvo sutrupintas dešinės kojos kaulas, mat šaudyta išcentrinėmis kulkomis. G.Buzienės teigimu, vyro koja laikėsi tik dėl raumens. Teko perpilti kraują, atlikti operaciją, gavosi kraujo užkrėtimas. Prireikė dar dviejų operacijų, po kurių sulaukta siūlymo gydymą tęsti Vengrijoje.
Ši šalis sutiko priimti keturis itin sunkiai nukentėjusiuosius. Bet nebuvo paso. Čia G.Buzienė ėmė ryžtingai veikti. Surado vyro gimimo liudijimą, prašyme gauti naują dokumentą moteris nukopijavo Vaclovo parašą nuo gyvulių pardavimo kvito. Tačiau susidūrė su sovietinės biurokratijos užkarda. Tuometis pasų skyriaus viršininkas Jonas Anikanovas pareiškė laikysiąsis numatytos tvarkos ir pasą išduosiąs po savaitės. Tada kumščiu į stalą trenkė sūnus Juozas. To pakako, ir dokumentas buvo skubiai išduotas, Vaclovas Buzas išskraidintas į Maskvą. Čia Lietuvos ambasadoje nuoširdžiai prižiūrint sulaukta lėktuvo į Vengrijos sostinę Budapeštą.
Apsuptas šeimos dėmesio
Viename laiškų šeimai V.Buzas rašė iš Budapešto ligoninės: „ Iš vakaro atliko tyrimus, o kitą dieną nuėmė gipsą, po to jau plovė komunistines dulkes.“ Budapešte Vaclovui atliktos dar keturios operacijos. Sausio 13-ąją nukentėjęs vyras viską atlaikė ištvermingai, optimistiškai nusiteikęs gyventi, be to, stebėjosi ir džiaugėsi vengriškos ligoninės teikiamais privalumais: vienute, spalvotu televizoriumi, personalo dėmesiu, naujoviška, Lietuvoje dar nematyta diagnostikos aparatūra.
„Kai Vacį išvežė į Vengriją, sulaukdavau daug laiškų iš visos Lietuvos, iš nepažįstamų žmonių, atjautusių, dėkojusių, kad vyras stojo ginti Lietuvos laisvės“, – sakė G.Buzienė.
Po pusmečio V.Buzas sugrįžo, vėliau ne kartą lankėsi pas gydytojus, vyko į Vengriją reikalingoms pooperacinėms procedūroms. Vyras buvo gyvybingas ir iš pradžių valdžios žmonių, žiniasklaidos dėmesio nestokojo. Tačiau kai prieš pusantrų metų onkologinės ligos įveiktas išėjo Anapilin, niekas nė neprisiminė, laidotuvėse dalyvavo tik artimieji.
Ponia Genovaitė, valdydama ašaras, kalbėjo, kad vyras paskutiniais gyvenimo metais buvo apsuptas šeimos dėmesio ir meilės. Tačiau moteris padūsavo, esą jai šiuose namuose Juodžiūnų kaime likimas lėmė išgyventi ir pasirūpinti šešeriomis laidotuvėmis: senelių, tėvų, sūnaus ir Vaclovo, buvusio nagingo mechaniko, drąsaus žmogaus, gero vyro ir vaikų tėvo.
Beje, šeima dėkinga japonų žurnalistui, kuris tą kraupią sausio 13-ąją sužeistą V.Buzą išnešė iš Televizijos ir radijo rūmų pastato bei perdavė medikams. Japonas žurnalistas Vaclovą lankė ir ligoninėje.