-Prezidente, kalbamės Sausio 13 išvakarėse, dienos, kai buvo apgintas Lietuvos nepriklausomybės siekis. Ar yra pateisinti aukas sudėjusių žmonių lūkesčiai? Ar žiūrint iš laiko perspektyvų galime pasakyti, kad tai, dėl ko jie aukojo gyvybę, yra apginta, ir valstybė pastatyta ant tų pamatų, ant kurių jie ir norėjo, kad ta valstybė būtų statoma?
-Neabejotina, kad be aukos mes šiandien nebūtume laisvi.kaip paminėjote, mes šiandien jau džiaugiamės vos ne du dešimtmečius ta laisve; pamatai, ant kurių ją statėme, yra demokratiški, ir aš manau, kad tie, kurie aukojosi, kaip tik ir siekė to, kuo mes šiandien gyvename. Aš manau, kad pasaulyje visur laisvės kaina yra mokama gyvybėmis, nesam išimtis. Norėčiau, kad brangiausios aukos kainos prisiminimas išliktų visuomet tautos atmintyje ir kad kiekvienais metais paminėtume tai, kas mus įpareigoja - būtent, kurti tai, kas yra laisva, kas yra protinga, kas turi ateitį.
-O ką galite pasakyti apie tuo pamatus, ant kurių statoma mūsų valstybė - juo labiau, kad valstybės kūrimas nėra savitikslis, valstybė yra priemonė, sąlyga mums visiems geriau ir prasmingai gyventi. Valstybė ant šitų pamatų statoma kiekvieną dieną, nes tai yra nuolatinis darbas - teisingumas, morali politika, solidarumas, - ar tie pamatai šiandien nesusvyruoja, ar padarėme bent jau didelę dalį to, ką turėjome padaryti? O jeigu ne, tai kodėl?
-Taip, valstybė pirmiausia statoma ant teisingumo, moralės, politikos principų. Jeigu jie neegzistuotų, arba nebūtų įgyvendinami, tada pati valstybė būtų nepajėgi vykdyti tų funkcijų ir negalėtų būti atsakinga tautai, kuri tikrai to tikisi iš jos. Mes savo kelyje nuo pat nepriklausomybės paskelbimo perėjome įvairių kelio etapų. Buvo pakilimų, buvo ir nuopuolių. Tie pagrindiniai vertybiniai pamatai taip pat ne visuomet buvo iki galo išpildomi.
Kaip tik norėčiau pabrėžti tą faktą, kad jei valstybė nesiremia tomis vertybėmis, būtent morale, teisingumu, tai tada reikia tikrai mums ieškoti kelių, kaip tas vertybes įtvirtinti. Šiuo metu, manau, galime pasidžiaugti, kad tegu ir su mažais nukrypimais ar sunkumais, sakyčiau, vis tiek pati tauta ir vyriausybė stengiasi, kad laikytumės pagrindinių vertybių, ant kurių statoma valstybė, ant kurių statoma žmonių gerovė.
-Kalbant apie valstybę ir jos piliečius - žinome, kad piliečių pasitikėjimas valdžia, kartu ir piliečių pasitikėjimas savo valstybe ir jos institucijomis yra menkas. Jeigu pažiūrėsim sociologines apžvalgas, jis nuolat neperžengia gana žemos ribos. Kaip pasiekti, kad tas pilietiškumas būtų stipresnis, kad jis būtų ugdomas, kad mūsų žmonės jaustų, kad kiekvieno iš jų balsas arba nuomonė yra svarbūs. Ar neatrodo, kad kartais mūsų biurokratinė mašinerija yra sukonstruota taip, kad dažna socialinė iniciatyva iš apačios atsimuša į sieną, užgniaužiama, nerealizuojama, o tai savo ruožtu vėl skatina pilietinę apatiją, nepasitikėjimą. Kokio čia lūžio reikėtų, kaip tą padaryti?
- Na, aš manau kad visuomenė turi ypatingą vaidmenį. Dažniausiai jūsų minėtą nepasitikėjimą sukelia biurokratinės klaidos arba neteisingas biurokratijos pasirinktas kelias. Mes šioje srityje turime labai ilgą kelią nueiti,ir jeigu rasime būdą kuo greičiau atsikratyti to palikimo, ilgalaikio sovietinės okupacijos palikimo...
-Bet ar čia tik okupacijos palikimas, ar nėra taip, kad mes patys kažko nepadarom?
- Esu tikras, kad okupacinis palikimas turi didelį vaidmenį, bet atsidūręs visiškai naujoje vakarietiškoje aplinkoje tas biurokratizmas įgavo naują atspalvį, būtent, kaip sakoma, kapitalizmo siūlomomis aplinkybėmis. Yra dvi koncepcijos susidūrusios - kai kurie žmonės gyvena praeitimi, o kiti naudojasi naujom susidariusiomis sąlygomis, o šito konflikto išdava turbūt yra nepasitikėjimas vyriausybe.
Be pasitikėjimo vyriausybe, manau, toli nenužengsime. Žinoma, kartais ir lazda perlenkiama, kartais kuriant nepasitikėjimą prisideda ir kai kurie pasisakymai, kartais žiniasklaidos sustiprinamas įspūdis. Vienos taisyklės čia negalima pateikti, bet kad jis egzistuoja, tas nepasitikėjimas, ir kad juo reikia kuo greičiau atsikratyti, - jokios abejonės nėra.
- Ar jūs nematote kokių nors kryptingų ar tikslingų pastangų menkinti valstybės prestižą, tam tikrų institucijų ar valstybei dirbančių žmonių autoritetą?
- Tuo klausimu galėtume turbūt labai ilgai kalbėti, tačiau aš paminėjau biurokratiją. Mano supratimu, turime eiti tuo keliu, kad sumažintume ją, kad ateityje pritrauktume daugiau autoritetingų , gerų specialistų, žmonių, kurie turi tikslą ir idealą - matyti tą visuomenės ir valstybės gerovę, kuriuos galima pasiekti tik per teisingumą ir sąžiningą darbą, taip kad čia turime daug ką nuveikti.
- Turbūt daug kas pasakytų, kad viena didžiausių Lietuvos problemų yra socialinė atskirtis. Aišku, visos vyriausybės, kiek mes jų turėjome pastaruoju metu, jos kalba apie tai, kad socialinė atskirtis turėtų būti mažinama. Kokio masto šiandien tai yra problema Lietuvoje ir kuo gresia visuomenei tos socialinės atskirties didėjimas?
Pirmiausia, visuomenės supriešinimas. Per tą atskirtį, kai vyriausybė arba valdžia negirdi ir nesupranta visuomenės, tas sukelia ne tik nepasitikėjimą, bet į mūsų nesusikalbėjimą įneša dar vieną žodį - skurdas. Tam tikra dalis visuomenės yra kone pasmerkta išlikti tokiame pat ekonominiame lygyje , kuriame ji yra.
- Jie ir jų palikuonys ...
- Jie ir jų palikuonys. Man atrodo, kad tai viena iš svarbiausių problemų, kurią turėtų išspręsti naujoji vyriausybė. Mes per ilgai sprendžiame, jei per beveik du dešimtmečius negalime išspręsti tos problemos Tai parodo mūsų atsilikimą nuo kitų ES valstybių. Kai kuriose srityse mes tikrai esame padarę daug, ir daug iš ten gauname pagalbos, kuri turėtų bent ekonominiu požiūriu žiūrint tą atskirtį sumažinti, bet esame čia per mažai padarę.
- Norėčiau pereiti prie tų sričių, kurios tradiciškai priskiriamos prezidento kompetencijai. Ne tik tradiciškai, bet ir pagal Konstituciją - krašto gynyba, užsienio politika, nacionalinis saugumas. Pastaruoju metu girdime - ir vis plačiau - kai kurių vyriausybės narių pareiškimus, kad Europos Sąjungoje viešpatauja "real politik". Mes tų žodžių labai nemėgome, kai vadavomės iš Sovietų Sąjungos. Bet šiandien tas žodis yra primenamas, ir tas sakinys, kad ES viešpatauja "real politik", tarsi paliekamas be tęsinio, bet tą tęsinį galima būtų pridėti. Vadinasi, Lietuva, deklaruodama moralios politikos principus arba vien tiktai moralią politiką, nedaug ką gali pasiekti. Bet ar yra kažkokia riba, kurios mes neturime, negalime, kurios mums neleistina peržengti? Gali būti, kad tam tikri sprendimai iš tiesų atitiktų visus "real politik" standartus, būtų labai pragmatiški, bet jie kirstųsi su mūsų deklaruojama moralia politika. Kur ta riba?
- Ribos aš turbūt nedrįsčiau nubrėžti, bet kad "real politik" egzistuoja, kuomet kiekviena valstybė pragmatiškai bando spręsti savo naudai, to irgi negalima paneigti. Tačiau jau yra žengti labai rimti žingsniai, kada iškyla tarptautinės problemos, kada liečiami Europos Sąjungos tikslai, jau randama kelių, kaip pasisakyti vienu balsu. Jei ta kryptimi einant pavyktų apginti ne atskirų valstybių interesus, bet bendruosius interesus, kurie priimtini ar turėtų būti priimtini visai ES bendruomenei, manau, čia galėtų būti padarytas reikšmingas ir galbūt tikslingas žingsnis tų idealų kryptimi, tų tikslų, kuriems ES yra sukurta, kryptimi.
Nors matau, kad ne visur tas klausimas yra sprendžiamas, bet jau vienas kitas sprendimas tarptautiniu mastu yra priimtas ir ypač kada iškilo energetikos klausimai, kurie ir šiandien aktualūs, jau Europa tam tikrais atvejais yra padariusi atitinkamų žingsnių, kai kalbama vienu balsu.
Kitas atvejis turbūt bus Gruzijos, kai ES suvaidino, sakyčiau, reikšmingą vaidmenį, kalbėjo daugiau ar mažiau vienu balsu, iš principo - vienu balsu. Nors rezultatai kai kuriais atvejais nebuvo visiškai tokie, kokie turėtų būti, čia einama teisingu keliu. Manau, sunku būtų per dieną dvi tuos klausimus išspręsti, tačiau viltingai žiūriu į tą pusę.
- O jei kalbėtume apie konkrečias valstybes: JAV, kaip mūsų partneres, kuriose ateinant naujam prezidentui bręsta tam tikros permainos, taip pat kaimyninės valstybės, pavyzdžiui, Rusiją, kurios pašonėje mes visą laiką gyvenam ir kuri visuomet yra problemiškas kaimynas. Šiandien mes girdim šiek tiek kitokią retoriką Rusijos atžvilgiu ir kartais susidaro įspūdis, kad ta kitokia retorika, kai kalbama, kad Rusijos negalima pakeisti, ar negalima tikėtis, kad jinai pasikeis, šiek tiek kvestionuoja tą mūsų vadinamą moralią užsienio politiką, kuri ligi šiol buvo deklaruojama, kurią, beje, ir Jūs deklaravote. Ką galėtumėte pasakyti dėl tos naujosios retorikos?
- Na, jei kalbėtume apie ES retoriką, ji visuomet buvo labiau linkusi rasti būdų, kaip Rusiją patraukti į savo pusę darant tam tikras nuolaidas, net ir savo narių sąskaita. Tačiau ir čia padėtis keičiasi, aš manau, kad įvykiai Gruzijoje, įvykiai energetikos srityje, praktiškai suvieniję visą ES ir padarę aktyvią Rusijos atžvilgiu, jau yra įvykęs faktas.
Tačiau žiūrint iš Lietuvos-Rusijos santykių palaikymo politikos perspektyvos, aš manau kad šiandien ji nesikeičia, kadangi čia drąsiai galiu sakyti, kad ne vieną kartą per daugelį metų mano skelbiamas kvietimas buvo draugiškai sugyventi su Rusija, ne kartą buvo ištiesta ranka ta kryptimi, kviečiant apylygei, pagarbą vieną kitai reiškiančių valstybių užsienio politikai. Mes padarėme ir konkrečių žingsnių - imkim Kaliningrado atvejį, kai buvo kalbama, kad Lietuva gali sukelti vos ne tarptautinį incidentą dėl tranzito į Kaliningradą, Lietuva ir čia visam pasauliui parodė, kad ji ne tik kalba apie labai nuoširdų draugišką bendradarbiavimą, bet ir patvirtina faktais.
Galbūt politine prasme žiūrint kai kurie spaudimai, grįžtant prie energetikos, kada buvo užsuktas vamzdis ir Lietuvai teko rasti alternatyvių būdų užsitikrinti energetinį saugumą, nerodo didelio draugiškumo, nerodo mūsų užsienio politikos partnerio geranoriškumo tai siūlomai draugiškai kaimyninei politikai išlaikyti. Tačiau noriu viena pasakyti - kiek liečia Lietuvą, šiuo metu ta politika nėra pasikeitusi, mes noriai toliau tęsime ją ir ieškosime būdų, kad į mūsų ištiestą ranką būtų atitinkamai reaguojama.
- Grįžtant prie energetinio saugumo - dalis Europos šiomis dienomis šąla, matom Rusijos ir Ukrainos dujų konfliktą. Kai kurios valstybės renkasi nestandartinius ir gal netikėtus būdus - čia Slovakiją galima paminėti, bulgarai svarsto grįžti prie atominės elektrinės. Ar čia yra kažkokių pamokų, kurias sau galėtume pritaikyti?
- Neabejotinai. Manau, kad šita energetikos krizė labai daug pamoko, pirmiausia mes turime nedelsdami rūpintis elektrinės statyba, o ne aiškintis, kas kaltas, o kas ne, kad jos dar nėra. Mes prarandame kiekvieną dieną. Ir ta kiekviena diena darosi vis brangesnė, ir už ją mokės ne kas kitas, o Lietuvos žmonės.
Turim rasti alternatyvius kelius, o jie yra, tik turime ne kalbėti, o tučtuojau imtis darbo su Švedija, raginti vykdyti jau pasirašytą susitarimą dėl elektros tilto tiesimo į Lenkiją ir, aišku, rūpintis naujo reaktoriaus statyba. Tai, kad Europa šąla ir tai, kad Slovakija, jau sustabdžiusi savo reaktorių, šiandien kalba apie jo paleidimą, rodo, kad yra galimybių ir kelių, kuriais reikia naudotis, ir žiūrėsime, kaip toliau tai vystysis. Manau, kad kai kurios pamokos galimos ir Lietuvai.
Prezidentą V.Adamkų kalbino laidos „Redakcija“ bendradarbis Egidijus Kūris.