Ar žinote, kur yra Sicilianos kunigaikštystė? Jokiame žemėlapyje jos nesurasite, išskyrus garsiojo amerikiečio Thomo Jeffersono raštus. Taip jis įvardija 1794 metų Lenkijos–Lietuvos sukilimo vado Tado Kosciuškos, kuris buvo ir Nepriklausomybės karo didvyris, gimtinę, t.y. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Lietuva ar Siciliana – koks skirtumas. Abi jos vakariečiams yra ganėtinai paslaptingos. Netgi tiems, kurie buvo bičiuliai, kaip Thomas Jeffersonas ir Tadas Kosciuška – juk jie kovėsi petys į petį.
„Šalis ganėtinai legendinė ir suskaldyta, kad būtų tuo niekur ar bent kažkuo, kas tolima ir labai abejotina“, – XIX amžiuje rašė garsus prancūzų literatas Alfredas Jarry.
Dar ir šiandien pasauliui Lietuva atrodo kaip mitinė šalis. Kai 2000–aisiais metais Lietuvos krepšininkai Sidnėjaus Olimpiadoje vos nelaimėjo prieš JAV svajonių komandą, vienas amerikiečių žurnalistas Lietuvos krepšininkus komentuodamas pavadino „būriu vaikinų iš šalies, kurios niekas negali rasti žemėlapyje, ir turinčius vardus, kurių negali ištarti net jų motinos“.
Kone egzistencinis nerimas dėl įvaizdžio yra pagrįstas. Juk pirmiausia reikia žinoti, kas esame, o jau paskui žinosime, kaip save pristatyti pasauliui.
„Pirmiausia reikėtų paklausti savęs, o kaip įvaizdis susiformuoja. Atsakymas labai paprastas. Kito įvaizdis iš tikrųjų yra savosios tapatybės dalis, nes charakterizuodami kitus mes pastebime kitų skirtumus nuo savęs, o atspirties taškas esame mes patys, mūsų tautinė, religinė ar kitokia bendruomenė“, – įsitikinęs istorikas Alvydas Nikžentaitis.
Su įvaizdžio problema susidūrė seniai
Lietuva jau seniai susidūrė su savo įvaizdžio problema. XIII amžiuje Europa daugiau sužino apie Lietuvą. Tada į Baltijos pajūrį atsikrausto Vokiečių ordinas, jis kovoja prieš baltų gentis. Ano meto europiečių požiūriu mes buvome pagonys, nežinantys tikrojo išganymo, barbarai, esantys Šiaurėje. Ispanijoje tuo metu buvo kovojama su saracėnais – musulmonais. Įdomu tai, kad lietuviai irgi buvo taip pavadinami.
„Tai yra kaip sinonimas pagonims. Iš tikrųjų, jeigu kalbame apie ikikrikščioniškos Lietuvos įvaizdį, didžiausias skirtumas tarp pagonių ir krikščionių, tarp lietuvių ir visų kitų, buvo būtent konfesinis klausimas. „Saracėniškumas“, „pagoniškumas“ buvo labiausiai pabrėžiami.
Vienoje XIV a. Ispanijos kronikoje buvo netgi nupieštas Lietuvos ženklas. Tai – šešiakampė žvaigždė, taigi jie tapatino mus su žydais. Tačiau ta šešiakampė žvaigždė reiškė ne ką kitą, kaip mėginimą pabrėžti, kad lietuviai yra kitokie, svetimi, ne tokie kaip mes, ispanai“, – aiškina A. Nikžentaitis.
Taigi mes vakariečiams atrodėme keisti, svetimi, mažai pažįstami. Mūsų valdovai suprato, kad toks įvaizdis kenkia Lietuvai. Pirmasis viešųjų ryšių akciją įvykdė Gediminas – tai jo garsieji laiškai Vakarų Europos miestams.
„Gedimino laiškus galima vadinti ir viena iš įvaizdžio kūrimo akcijų, kai kreipiamasi į Europos gyventojus, kviečiant juos atvykti, apibūdinamos čia esančios sąlygos“, – pasakoja istorikė Jūratė Kiaupienė.
Tuose laiškuose Gediminas kvietė amatininkus atvykti į Vilnių ir čia dirbti. Jiems žadėta visokeriopa laisvė ir apsauga.
„Gediminas, ko gero, buvo pirmasis Lietuvos įvaizdžio kūrėjas, kuris pabandė parodyti Lietuvą. Beje, jis pabrėžė, kad Lietuva yra labai panaši į krikščioniškas šalis, ir kvietė čia atvykti krikščionis aiškindamas, kas tuo metu žmonėms buvo labai svarbu, kad ir jie, krikščionys, ir mes, pagonys, turime vieną Dievą. Kitaip tariant, ieškojo panašumų, o ne akcentavo skirtumus tarp dviejų civilizacijų – krikščioniškos ir pagoniškos“, – dėsto A. Nikžentaitis.
Tikriausiai tai sugalvojo ne pats Gediminas, o jo dvare gyvenę vienuoliai, kurie puikiai pažinojo Vakarų pasaulį ir žinojo, kaip į jį kreiptis, kad šis išgirstų. Tačiau formuoti teigiamą Lietuvos įvaizdį nebuvo taip paprasta. Kryžiuočiai suprato, kad jei Gediminui ši akcija pavyks, jiems bus sunkiau pateisinti savo egzistavimą šiuose kraštuose.
„Tarp šių dviejų valstybių, galima sakyti, vyko Šaltasis karas, ir popiežiui įsikišus, čia buvo nustatytos tam tikros paliaubos. Buvo bandoma aiškiai parodyti, kad Gedimino sumanymai (kviestis krikščionis ar net ir pačiam krikštytis) buvo paprasčiausia propaganda. Galima sakyti, kad Gedimino laikais iš tiesų vyksta pirmas „propagandinis karas“, kuriame dalyvauja ir Lietuva“, – įsitikinęs A. Nikžentaitis.
Tuos laiškus perėmė kryžiuočiai. Jų nesunaikino, nes puikiai suprato, kad jei ne šis laiškas, tai kitas pasieks Vakarų Europą. Jie pasielgė gudriau – sulaužė antspaudą. O tai ano meto Europoje rodė, kad toks laiškas nėra patikimas, kad į jį neverta kreipti dėmesio. Tad nors intencijos buvo geros, ši viešųjų ryšių akcija nelabai pavyko.
Stereotipai pridarė rūpesčių ir Jogailai
Ilgą laiką apie Lietuvą sklido patys neįtikinamiausi gandai. Vienas iš jų – apie sutvėrimus, kurie yra pusiau žmonės, pusiau žvėrys. Čia galima prisiminti XI amžių, kai po baltų kraštus keliavo Ibn Jokubas, kuris, kaip teigia savo raštuose, čia matė žmones su šunų galvomis.
Didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila dėl po Europos dvarus sklandžiusių apkalbų, kad lietuviai vyrai kažkuo panašūs į laukinius žvėris, turėjo gana daug rūpesčių. Kaip žinia, jis XIV amžiaus pabaigoje nutarė krikštytis ir vesti Lenkijos karalaitę Jadvygą. Ši, sužinojusi, jog gražų Austrijos princą reikės iškeisti į senyvą pagonių valdovą, ilgai verkė ir sakė, kad Jogaila yra tiek gauruotas, kad veikiau panašus į lokį, o ne į žmogų.
Todėl siuntė savo žmones, kurie įsitikintų, kad tai melas. Matyt Didysis kunigaikštis žinojo po Europos dvarus pasklidusias apkalbas, nes atvykusius patikrinti Lenkijos didikus nusivedė į pirtį, kad jie pamatę jo kūną galėtų paneigti šiuos politiškai nekorektiškus gandus. Jogaila vedė Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi, o Lietuva buvo apkrikštyta.
Johannas Davidas Wundereris XVI amžiaus pabaigoje apsilankė Lietuvoje. Štai kokius jis paliko prisiminimus: „Paskui mes atvykome į Žemaitiją per didžiulę dykrą, kur įvairiu laiku šviesią dieną matėme baisias vizijas; mokslininkai mano, jog tai priklauso nuo to, kad dar šiandien daugelis to krašto gyventojų kaip žvėrys gyvena be tikėjimo ir religijos ir ne tik gyvulius ir gyvates garbina, bet ir sugeba meistriškai pasiversti vilkais ir meškomis“.
Šis pusiau žmogaus, pusiau žvėries stereotipas keliauja per daugelį amžių. Alfredo Jarry pjesėje „Karalius Ūbas“ yra toks personažas – Lokys. Komentuodamas kostiumus, autorius teigia: „Lokys – Bordiuras lokio kailyje“. O Bordiuras yra susijęs su Lietuva: jį karalius Ūbas paskiria Lietuvos kunigaikščiu.
Galima prisiminti ir Prospero Merimė novelę „Lokys“, kurioje pasakojama apie lietuvį grafą Šemetą, kuris buvo pusiau žmogus, pusiau lokys. Novelė baigiasi tragiškai: vedamas savo žvėriškų instinktų, jis sudraskė savo žmoną.
„P. Merimė šiek tiek veikė ir Adomas Mickevičius su savo Lietuvos įvaizdžiu, ir ankstesni vaizdiniai. Europoje jau kažkur nuo XVII a. pasklido tokia legenda, kad Lietuva yra laukinis kraštas, kur kartais vaikai auga kartu su meškiukais. Ir Truso yra apie tai rašęs, o P. Merimė jau meniniame kūrinyje tokį išsamų dvigubos Šemetos prigimties vaizdą atskleidė“, – tikina literatūrologas Kęstutis Nastopka.
Toks lietuvių įvaizdis vakariečių pasąmonėje tikriausiai yra išlikęs iki šiol. Prieš kokį penkiolika metų buvo demonstruotas prancūzų filmas „Didjė“. Siužetas paprastas: šuo stebuklingai pavirsta žmogumi ir nuostabiai žaidžia futbolą. Jis priimamas į komandą, tačiau reikia paaiškinti, iš kur jis staiga atsirado. Visiems teigiama, kad jis atvyko iš Lietuvos.
Lietuviai korumpuoti nuo senų laikų?
Blogas garsas apie Lietuvą, kur tvarkant kokį nors reikalą visiems aukštesniems pareigūnams reikia mokėti, sklido jau nuo seno.
Italas Aleksandras Gvaninis lotynų kalba parašytoje „Sarmatijos istorijoje“, kuri buvo populiari Europoje, teigia: „Kai valdiniui ko nors prireikia iš pono, be dovanos neprieisi; o jeigu ir pasiekia poną, tai tuojau pat siunčiamas pas urėdą, o visur reikia ponams ką nors duoti, nes ten kiekvienas žodis tarsi aukso vertas“.
Šis pasakojimas nėra išimtis. Sigizmundas Herberšteinas taip rašė: „Valstiečiai, nesvarbu kokiu reikalu, pas valdovą tuščiomis rankomis neleidžiami. O jeigu ir praleidžiami, tai siunčiami pas urėdus ir seniūnus, kurie, jeigu negauna dovanų, nieko gera nenusprendžia ir nepadaro. Taip atsitinka ne tik vargšams, bet ir kilmingiems, jeigu jie nori ko nors prašyti iš didikų. Vienas pirmo laipsnio pareigūnas, tarnaująs jaunam karaliui, man sakė: „Lietuvoje bet koks žodis kainuoja auksą“.
Tai stebino Vakarų Europos gyventojus, pripratusius prie teisminių praktikų. Tačiau dar labiau stebino pavaldinių nuolankus susitaikymas su tokia padėtimi. Ne be ironijos Braunas rašo: „Savo šeimininkus tuo karščiau myli ir rodo jiems tuo didesnį paklusnumą bei ištikimybę, kuo žiauriau ir negailestingiau šie juos bara ir muša. Tuo tarpu tuos šeimininkus, kurių nėra kaip reikiant mušami, taip pat tuos, kurie neišmoko gerų papročių arba jų atžvilgiu nelabai palankiai nusiteikę, pameta”.
Nusistebėjimą keldavo ir ponų įpročiai bausti savo pavaldinius. Jau minėtas Herberšteinas teigė: „Nuo Vytauto laikų iki šių dienų valstiečiai laikomi tokioje sunkioje vergovėje, jog nuteistasis mirti pono įsakymu turi pats sau įvykdyti bausmę – pasikarti. O jei kas atsisako tai padaryti, tada žiauriausiai nuplaktas ir iškankintas, vis tiek pakariamas. Dėl šitokio žiaurumo kartais atsitinka taip, kad teisėjas arba seniūnas delsiančiam nusikaltėliui pagrasina ar tik pasako: „Skubėk, ponas pyksta“, ir vargšas, bijodamas smarkiausio nuplakimo, baigia gyvenimą kilpoje“ .
Jau vėlesniais amžiais nuostabą keldavo ne tiek ponų savivalė, kiek bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdymo formos. XVIII amžiuje apie smulkiąją šlėktą Seimuose buvo rašoma: „Iš ryto buvo duodama jiems degtinės vieną, antrą ir trečią kartą, ant stalo padedama keletas duonos kepalų, keletas sviesto gabalų ir keletas supjaustytų pyragų; tam, kas po šito jautė troškulį, buvo duodama alaus. Bet, tarp kitko, nuo godumo jie buvo prilaikomi, kad galėtų likti pilno proto ir sąmonės Seimo darbą dirbti“.
Ne ką geresnio įvertinimo susilaukdavo ir magnatai. Štai keliautojas Vitrinas teigia: „Jaunas magnatas neišmano, kas yra pareiga ar piliečio teisė, save jis laiko ne tam tikro politinio organizmo dalele, o veikiau centru, į kurį suplaukia visa, kas jį supa. Magnato vaikas išauga ne visuomeninio organizmo narys, bet parazitas, kuris galbūt prisidės prie savo tautos pražūties“ .
Tad nenuostabu, kad jau XX amžiuje, kuriant Lietuvos valstybę, reikėjo daug aiškinti europiečiams, kas ta Lietuva, kuo ji ypatinga ir išsiskirianti.
„Pirmiausia reikia šnekėti galbūt apie tai, kad nebuvo ko pristatyti. Lietuvos vardas buvo pamirštas ir šiuo atveju ne tik apie pristatymą reikėjo šnekėti, o apie vardo garsinimą. Iš tokių pristatymo akcijų galbūt pirmiausia reikėtų šnekėti apie pasaulinę parodą Paryžiuje, kur buvo lietuvių ekspozicija. Toje parodoje vien vardas „Lietuva“ daug kam sukėlė šoką ir kai kas suprasdavo, kad tai Italija ar dar kažkas“, – sako VU Komunikacijos fakultero docentas Remigijus Misiūnas.
Kurdami įvaizdį kūrė mitus
Kitas asmuo, smarkiai prisidėjęs prie Lietuvos vardo garsinimo – Juozas Gabrys Paršaitis.
„Su J. Gabriu kaip su nuotykių romanu, nes tai žmogus, sugebėjęs vienu metu imti pinigus iš vokiečių, prancūzų, anglų, ir rusų. J. Gabrys išleido apie penkiasdešimt knygų apie Lietuvą, taip pat nuolat leido žurnalą apie Lietuvą, atrodo, trimis kalbomis – prancūziškai, vokiškai ir angliškai“, – teigia R. Misiūnas.
J. Gabrys nevengė pats sukurti žinių apie Lietuvą. Pavyzdžiui, jis rašė, kad Lietuvoje su sienomis iki Minsko, Mogiliovo ir Kijevo gyvena 15 mln. gyventojų. Tai perskaitęs Martynas Yčas pašiurpo. Tačiau J. Gabrys maldavo to neneigti, nes esą Europa su mažomis tautomis nesiskaitys.
J. Gabrys išsigalvodavo bei pateikdavo Vakarų europiečiams ir kitokių istorijų. Jis išgalvojo generolą Petrą Klimaitį (netgi nurodė jo biografijos detales). Legendinis generolas 1918 metais prie Oršos ir Smolensko surinko 100 tūkst. lietuvių armiją ir žygiavo į Lietuvą tvarkos įvesti, bet ten jų neįleido vokiečiai. Dalis armijos buvo nuginkluota, o kita dalis patraukė į Peterburgą ir pakeliui sumušė bolševikus. Tai turėjo vakariečiams liudyti, jog lietuviai yra antivokiški ir antibolševikiški. Žinoma, tokios armijos niekada nebuvo.
Tokių tikrovės pagražinimų užsienio spaudoje buvo ir daugiau. „Reikia paminėti du amerikiečių viešųjų ryšių specialistus – tai Bernays ir Bjor, kurie laikomi viešųjų ryšių klasikais. Jie buvo pasamdyti Lietuvos įvaizdžio kampanijos kūrimu ir jie apie Lietuvą sukūrė labai įdomių mitų. Pavyzdžiui, kad Lietuvos skulptūros menas toks pat senas, kaip ir graikų skulptūra ir prancūzai važiuoja į Lietuvą mokytis, kaip reikia lipdyti“, – pasakoja R. Misiūnas.
Tad Lietuvos įvaizdžio problema sena kaip ir pačios Lietuvos istorija ir mūsų šiandienos rūpesčiai nėra unikalūs.
„Vėl kažką bandoma sugalvoti, išrasti: tai Lietuva drąsi, tai dar kokia kitokia. O man labai yra simpatiška būtent ta amerikiečių kampanija, kurios šūkį galbūt galima taip apibūdinti: „maža, didi tauta“. Man atrodo, kad toks šūkis buvo neblogas“, – mano R. Misiūnas.
Savo tapatybę galime suvokti tik atsigrįžę į praeitį. Taip pat ir savo įvaizdį geriau galėtume sukurti, jei žinotume tai, ką darėme anksčiau. „Žmonės, nežinantys istorijos, lieka vaikais“.
Viena aišku: kai reikia filmuose teroristų, nevykėlių ar kokių nors kitokių neišmanėlių, jie dar kartu būna ir lietuviai. Lietuvių ir Lietuvos įvaizdis pasaulyje nekoks. „Prezidento lėktuvą pagrobia teroristai iš Lietuvos. Įkaitu paimtas prezidentas galiausiai su teroristais susitaria: Lietuvai atleidžiama 3,2 mlrd. skola, taip pat suteikiamos paskolos garantijos“. Toks yra filmo siužetas, kuriame vaidinti visaip kalbinamas buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas.
Baisūs lietuviai vaidenasi ir kitam garsiam amerikiečiui Melui Gibsonui: „Yra dalykų, už kuriuos reikia pakovoti. Įsivaizduokite: atsikėlęs vieną rytą Los Andžele, jūs pamatote paplūdimiu šliaužiančius golfo lazdomis apsiginklavusius aštriadančius lietuvius, kurie nori ištaškyti jūsų smegenis. Ką darytumėte?“
Parengta pagal Virginijaus Savukyno laidą „Tapatybės labirintai“