Kokios šiuo metu yra didžiausios Lietuvos žiniasklaidos problemos?
Pirmiausia tai – profesionalumo problema. Kita – žiniasklaidos, žurnalistų etikos problema. Galiausiai tai – solidarumo problema.
Kalbant apie profesionalumą, bėda yra ta, kad vis dažniau norima slysti paviršiumi. Nežinau, kas tai lėmė. Pastarieji Seimo rinkimai buvo puikus pavyzdys. Žiniasklaidoje labai trūko analizės – rinkimų programų nagrinėjimo, bandymų modeliuoti situacijas ir suvokti, kaip gali pasikeisti vienos ar kitos visuomenės grupės gyvenimas. Kitas pavyzdys – „Leo LT“ istorija.
Buvo graudu žiūrėti, kaip to projekto esmės dažnai net nebandyta suvokti. Rašoma buvo apie tai, kas buvo pateikiama: žiniasklaida šiuo atžvilgiu buvo virtusi viešųjų ryšiu priedeliu.
Gal ši tendencija aprėpė tik reklaminius puslapius?
Ne. Tiesiog viešųjų ryšių specialistai ir minėto projekto iniciatoriai dirbo savo darbą, o žurnalistų, galinčių įsigilinti į to projekto ekonominę prasmę ir kalbėti apie ekonominius dalykus – projekto kainą, vertę, ateitį – buvo labai mažai.
Panašius dalykus galime stebėti dabar, kai kalbama apie mokesčių reformą. Tokios staigios ir visa aprėpiančios mokesčių reformos Lietuvoje iki šiol nėra buvę. O analizės kol kas – gana mažai. Yra tik pučiamas bendras debesis – sakoma, kad „visiems dabar bus blogai“. Nediskutuojama apie tai, kodėl, pavyzdžiui, nesiryžtama įvesti nekilnojamojo turto mokesčio.
Sakoma, kad jis labai sunkiai administruojamas.
Netiesa. Jokių skaičiavimų nebuvo. Nekilnojamojo turto mokesčio ir jo administravimo kaina priklauso nuo to, ką ir kokiu tarifu apmokestini. Jei apmokestinsime tik nuo 10 mln. Lt kainuojantį nekilnojamąjį turtą, tai toks mokestis iš tiesų neapsimokės. Bet jei nuleisime kartelę iki 300 ar 500 tūkst. Lt, tai apmokestinimas apsimokės.
Tas pat sakytina apie progresinį gyventojų pajamų mokestį. Lietuvos žiniasklaidoje jo atžvilgiu kažkodėl esama tabu. Apsidairykime: visoje Europoje, išskyrus Latviją, Estiją, Rusiją, Lenkiją ir Slovakiją, yra progresinis pajamų mokestis.
Regis, žmonėms trūksta žinių ir noro sužinoti. Einama lengviausiu keliu: kopijuojami pranešimai spaudai.
Bet ar nebus per drastiška rinkti nekilnojamojo turto mokestį iš žmonių, turinčių šiek tiek daugiau nei 500 tūkst. Lt kainuojantį būstą ir grąžinančių bankams panašaus dydžio paskolą su nemenkomis palūkanomis? Jiems ir taip nelengva.
Taip. Ir mano patarimas būtų – nepirkti nekilnojamojo turto už 800 tūkst. Lt, jei negalite jo įpirkti. Manau, didžiausia mūsų visuomenės ir politikų problema nuo 1991 m. buvo ta, kad politikai, kalbėdami apie solidarumą, nieko nepadarė, kad to solidarumo iš tikro būtų. Biudžeto, „Sodros“ problemos, su kuriomis šiandien susiduriame, susijusios su tuo, kad pagrindinė mokesčių ir valstybės išlaikymo našta tenka tiems, iš kurių lengviausia paimti.
Kai Algirdas Šemeta sako, jog mokestį sunku administruoti, jis greičiausiai turi galvoje ką kita: kad tai padaryti yra sunku politiškai. Kai ir dėl progresinio mokesčio. Gaunantys 20 tūkst. Lt ar 100 tūkst. Lt pajamų per mėnesį dabar proporciškai turės mokėti tik truputį daugiau už tuos, kurie per mėnesį teuždirba 2 tūkst. Lt.
Jei Lietuvoje jau „turtingais“ bus laikomi žmonės, kurių mėnesio pajamos sudaro 3 tūkst. Lt neatskaičius mokesčių, tai štai jums atsakymas, kaip naujoji valdžia įsivaizduoja, kas yra turtingas žmogus.
Ligšiolinės politikos esmė buvo ta, kad praraja tarp sunkiausiai ir geriausiai gyvenančių žmonių visą laiką didėjo. Skurdo lygis lieka maždaug tas pat, bet žmonės, gaunantys didesnes pajamas, jas didino daug sparčiau nei tie, kurių pajamos buvo menkos ir kurie jas didino kopdami „po laiptelį“.
Visą laiką buvo sakoma, kad reikia sudaryti geresnes sąlygas verslui. Iš pradžių tai buvo tiesa. Bet po Rusijos krizės, nuo 2002-2003 m., jau laikas buvo valdžiai pradėti sakyti, kad turtą ir kapitalą, kurį verslas susikūrė ne vien savo intelekto ar investicijų, bet ir Lietuvos žmonių pastangomis, atėjo laikas šiek tiek perskirstyti.
Bet kokios šiuo metu yra mūsų leidinių antraštės? Jos – apie tai, kas turi brangiausią automobilį, kas nusipirko jachtą arba malūnsparnį. Dalis Lietuvos verslo žmonių pradėjo bandyti gyventi taip, kaip gyvena Rusijos magnatai. Ir niekas į tai nesureagavo, nors dabartinė krizė iš dalies kilo būtent dėl to mentaliteto, kai pinigai ne kaupiami ar investuojami, bet leidžiami pasirodymui: „Aš turtingas, aš galiu“.
Kai pinigai leidžiami prabangos prekėms, o ne verslo investicijoms, už juos reikėtų pareikalauti susimokėti mokestį. Tai nėra „komunizmas“, kaip kai kas visąlaik bando įteigti. Tai yra solidarumas, apie kurį, eidami į rinkimus, šnekėjo ir konservatoriai.
Spausdintinas žodis iškeičiamas į TV ekranus
Minėjote dar dvi žiniasklaidos problemas – etiką ir solidarumą.
Matome, kas vyksta: atvirai ir viešai yra siūlomi užsakomieji straipsniai, reklama. Ir „bulvaras“. Kaip pavyzdį visąlaik miniu Gedimino Jauniaus vestas „žinias“ per TV3 kanalą. Ta laida vadinosi „žinios“, bet su žiniomis ji nieko bendra neturėjo. Tai etikos dalykas.
Pereinant prie trečios – solidarumo – problemos, reikėtų pasakyti, kad mums patiems trūksta suvokimo, jog turime gintis nuo visų tų ydų. Jei norime būti žurnalistai, turime išsiaiškinti, kas yra žurnalistika, žiniasklaida, kaip turime elgtis. Laikau save žurnalistu ir man norėtųsi, kad aplinka, kurioje dirbu, būtų skaidri, etiška, profesionali.
Kai matau dalykus, neatitinkančius žurnalistikos normų, aš tai viešai sakau. Jei žmonės solidariai apie tai kalbėtų, tai, manau, pamažu patys išsigrynintume. Bet reikia ir žurnalistų, ir Žurnalistų sąjungos, ir Žurnalistų etikos inspektoriaus, ir Leidėjų etikos komisijos pastangų. Tai jau būtų solidarumas.
Kas lemia Jūsų minimą žiniasklaidos ir viešųjų ryšių susiliejimą? Ar tai tik Lietuvos problema?
Tai nėra vien Lietuvos problema, tačiau tokių dalykų, kuriuos sau leido „Valstiečių laikraštis“ arba naujienų agentūra ELTA per rinkimus, manau, Vakarų pasaulyje daugiau niekur nėra. Yra tam tikri standartai, nustatantys, kad negali kuris nors dienraštis ar savaitraštis siūlyti savo klientams „tiriamųjų straipsnių“. Taip pat, mano supratimu, naujienų agentūra negali skelbti užsakomojo interviu.
Galiu suprasti, kai per rinkimus yra skelbiami užsakomieji straipsniai, kurie pažymėti kaip užsakomieji. Nors, atsivertę kad ir „Financial Times“, ten tokių dalykų nerasite.
Manau, kalbamą reiškinį daugeliu atveju lemia ekonominė aplinka ir savininkų interesai. Neretai susiduriame su tokia padėtimi, kai savininkas yra drauge ir leidėjas, ir redaktorius. Ir aš asmeniškai, būdamas ir BNS direktoriumi, ir redaktoriumi, jaučiu tą interesų konfliktą. Niekad jo nejaučiau, kol buvau Verslo naujienų skyriaus redaktorius.
Dėl tokio pobūdžio interesų konfliktų, kai rašomas straipsnis ar kuriamas televizijos reportažas, dažnai tenka galvoti ar pasąmoningai susirūpinti: „O kaip tai paveiks mūsų santykius su tais, kurie iš mūsų perka reklamą?“
Dabar skundžiamasi dėl blogėjančios žiniasklaidos padėties, kurią sunkina ir krizė, ir valdžios antikriziniai planai. Bet kaip apskritai tokioje mažoje Lietuvoje prisikūrė taip daug TV kanalų, naujienų portalų, spaudos leidinių?
Interneto portalų iš tiesų nėra daug. Latvijoje jų yra dar daugiau. Galbūt pastaruoju metu buvo tam tikras bumas, kurį lengva paaiškinti: prieš 3-4 metus interneto reklamos rinka buvo veik nulinė, o dabar ji siekia veik 30 mln. Lt, jei neklystu. Tai ta sritis, kur Lietuva buvo atsilikusi dėl per mažos interneto sklaidos. Kai tik padidėjo interneto skverbtis, atsirado ir daugiau portalų.
Laikraščių Lietuvoje, palyginti su Latvija, taip pat yra labai mažai.
Bet Latvija juk nėra svarbus rodiklis ir norma?
O kiek mes turime Lietuvoje rimtesnių dienraščių? Apie dešimt. Tai nėra daug trims milijonams gyventojų. 1991-1992 m. spaudos leidinių Lietuvoje buvo daugiau. Ir tiražai buvo didesni. Dabar mūsų laikraščių tiražai, palyginti net su estų laikraščių tiražais, yra labai maži, skaičiuojant vienam gyventojui. Didžiausių Estijos dienraščių tiražai yra maždaug tokie patys, kaip Lietuvos didžiausių dienraščių, nors gyventojų Estijoje yra kone triskart mažiau.
Kodėl Lietuva šiuo atžvilgiu tokia atsiliekanti?
Nežinau. Galbūt dėl kultūros. Kažkas yra pastebėjęs, kad lietuviai kažkodėl labiau yra linkę į televiziją, o ne į žurnalų, laikraščių, knygų skaitymą. Ir galbūt kaip tik paaiškina, kodėl Lietuvoje yra taip daug televizijų. Nes iš tiesų tokiai rinkai, kaip Lietuvos, televizijos kanalų, kiek mes jų turime, yra per daug.
Tai gal lietuviai, būdami labiau linkę į televiziją, politikoje dėl šios savo polinkio yra atitinkamai „linkę į A. Valinską“?
Galbūt. Tai galėtų būti vienas paaiškinimų. Nors bendras TV žiūrėjimo vidurkis Lietuvoje nėra išskirtinis, palyginti su aplinkiniais kraštais.
Politikai slepia savo tamsumą, varžydami žiniasklaidos laisvę
Kas yra žurnalistinis objektyvumas – ir ar jis, Jūsų manymu, apskritai įmanomas?
Šimtaprocentinio objektyvumo greičiausiai niekada nebus, nes visi žmonės turi savo vertybių, simpatijų, ideologinių nuostatų. Tačiau galima maksimaliai siekti objektyvumo, laikantis pagrindinių žurnalistikos principų. Tie principai labai aiškūs: pateikti faktus, paklausti abiejų pusių ir nepainioti faktų su nuomone.
Ar žurnalisto misija visada suderinama su piliečio pareiga? Ar gali geras žurnalistas kartu būti ir geras pilietis, visada laikydamasis objektyvumo?
Visi turėtų būti geri piliečiai – nesvarbu, ar esi žurnalistas, ar medicinos seselė, ar bibliotekininkas. Nemanau, kad gero piliečio pareigos varžo žurnalisto objektyvumą. Mėginsiu pasiremti savo patirtimi – mat, tą priekaištą esu girdėjęs. Esu vienas tų, kurie inicijavo parašų rinkimą prieš „Leo LT“. Tada girdėjau šį priekaištą: „Kaip tu gali išlikti objektyvus, dalyvaudamas pilietinėje akcijoje?“
Mano atsakymas labai paprastas. Taip, galiu viešai reikšti savo nuomonę ir darau tai, rašydamas komentarus. Bet kai dirbu BNS kaip žurnalistas, nė viena mano nuomonė, simpatija ar antipatija nepasirodo ten, kur ji neturi pasirodyti.
Ar dabartinis Seimas pagrįstai griežtina darbo taisykles žiniasklaidai, ar vis dėlto neleistinai varžo spaudos laisvę?
Suprantu, kad galima uždrausti filmuoti tualete. Manau, niekas tualete ir nefilmuodavo – žiniasklaida nebuvo nusiritusi iki tokio lygio. Kas kita – komitetų posėdžiai. Kas dar gali būti viešiau, nei tautos atstovybė?
Lietuva visada buvo giriama už spaudos laisvę. Tai, kad kur nors varžomos žurnalistų laisvės, nėra argumentas tą patį daryti Lietuvoje. Ar Seimui trukdė dirbti tai, kad buvo filmuojama per komitetų posėdžius? Jei parlamentarai atsakytų ‚taip“ ir paaiškintų argumentų kalba, galbūt aš suprasčiau. Ar Seimo darbo kokybė prastėja dėl to, kad posėdžius filmuoja televizijos?
Manau, kad ne filmavimas lemia Seimo darbo kokybę. Žiniasklaidos išvarymas kaip tik yra būdas paslėpti Seimo darbo ydas ir broką.
Praėjusios kadencijos Seime „valstietės“ Laimos Mogenienės vadovaujama darbo grupė mėgino varžyti žodžio laisvę apibrėždama leistinos nuomonės sampratą. Dabar mėginama įvesti cenzūrą, dangstantis nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos reikalavimais. Kaip vertinate šiuos du atvejus?
Manau, tokie dalykai atsiranda dėl nesusivokimo. Galbūt – įsivaizduojant, kad žmogus, tapęs Seimo nariu, automatiškai tampa kompetentingas. Tačiau Seimo nario mandatas kompetencijos neprideda. Politikai turėtų galų gale suvokti, kad Seimo nario mandatas savaime nereiškia naujos kokybės.
Dėl nuomonės – juk Visuomenės informavimo įstatymas ir dabar byloja, kad ji negali būti laužta iš piršto, kad ji turi remtis argumentavimu. Kartais išties pasitaiko ad hominem parašytų komentarų, nukreiptų į asmenį. Aš asmeniškai rašydamas stengiuosi remtis objektyviais dalykais – skaičiais, pasisakymais ir pan. O L. Mogenienė, tarsi siūlydama kažką nauja, iš tikro nieko nauja nesiūlė.
O dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo projekto – manau, tai, kas daroma, yra absoliučiai kvaila. Tai demonstruoja kai kurių politikų tamsumą. Kaip ir diskusija apie tai, kas Lietuvoje yra šeima. Manau, politikai neturėtų spręsti, kas yra šeima ir kokia ji turi būti.