Tuo tarpu tautosakoje ir kitoje literatūroje rašoma, kad diena ilgėja tik nuo Kalėdų.

„Ta literatūra yra pseudomokslinė arba populiarioji. Ji nesismulkina. Diena ilgėja nepastebimai, žmonės negalėjo suvokti, kad yra sekundės... Tai galima pamatyti tik su tiksliais astronominiais prietaisais“ , - aiškino L. Klimka.

Sakoma, kad per Tris karalius diena jau būna pailgėjusi per gaidžio žingsnį, o per pusiaužiemį – per ėriuko šuolį. Tačiau, teigia profesorius, taip atrodo tik matuojant primityviais metodais – tekančią saulę stebint horizonte.

„Kodėl žmonės Kalėdas švenčia gruodžio 25-ąją, o ne per tikrąją astronominę saulėgrįžą? Todėl, kad nemokėjo tiksliai nustatyti datos. Bet jie pastebėjo, kad saulė tekėdama sustoja vienoje vietoje ir kelias dienas stovi. Va tada jau galima ir švęsti – vadinasi, ji nebesislinks į pietus tekėdama arba besileisdama. Tada jau galima švęsti saulėgrįžos šventę“, - pasakojo L. Klimka.

Pasak jo, šventė – liaudiška tradicija, o astronomija - mokslas. Todėl nenuostabu, kad šie dalykai dažnai prasilenkia.

Tiksli solsticijos data nustatyta tik ištobulėjus astronomijai. Pirmasis, daugmaž tiksliai nustatęs metų trukmę, buvo Mikalojus Kopernikas (1473-1543).

Žiemos solsticija minima šiaurės ašigaliui labiausiai nukrypus nuo saulės. Tuomet - ilgiausios naktys ir trumpiausios dienos. Saulėgrįža laikoma astronominės žiemos pradžia.