Visada Kūčių vakarienę valgau su vargšais. Nakvynės namuose ar prie Panevėžio Kristaus Karaliaus kated¬ros sukviečiame vienišus, vargingus žmones. Kūčių vakarienės esmė – pabūti kartu, prisiminti vieniems kitus, palinkėti gero.
Juk šv. Kalėdos tada, kai tu stengiesi padėti, esi jautrus kitam, kai nugali piktumą, kerštą, kai lankai ligonį. Pavartęs prieškarinę literatūrą, radau gražių raginimų Kūčių vakarą pasikviesti vienišą kaimyną, pasakyti jam gerą žodį.
Gimėte Aukštaitijos lygumų krašte, valstiečių šeimoje. Kaip Jūsų šeima šventė šv. Kalėdas. Kokie prisiminimai Jus lydi nuo vaikystės?
Sovietiniais laikais visi ir šv. Kalėdų dieną dirbo. Tad stengdavosi vėliau sėsti prie Kūčių vakarienės, kad visi suspėtų susirinkti. Per dieną, žinoma, visi pasninkaudavo, vaikams kokios arbatėlės išvirdavo.
Susėdę prie balta staltiese uždengto stalo, pasimelsdavome. Valgiai buvo paprasti, kaimiški. Ankstyvą šv. Kalėdų rytą visi išskubėdavo į pamaldas. Tuomet nebuvo nė vieno žmogaus, kuris neitų į pamaldas.
Krinčino bažnyčioje visada sek¬madieniais būdavo tiršta žmonių. Prisimenu, tėvas iš savo augintų avių įtaisė man kailinukus ir juos nudažė dažais, pagamintais iš padangų gumos. Pridėjus ranką prie kailinukų, lipdavo. Džiaugiausi, kad bažnyčioje dėl to manęs niekas nespaus.
Vėliau, dirbdamas melioracijoje Dzūkijoje, ne visada galėdavau Kūčių vakarą grįžti į tėviškę. Girdėdavau, kad ir Komunistų partijos atstovai valgo Kūčių vakarienę. Būdavo net baliai restoranuose su šokiais ant stalų. Taip sugebėdavo pasityčioti iš Jėzaus gimimo šventės.
Lietuviams šv. Kalėdos – viena svarbiausių švenčių. Kiek tikrosios Kalėdų dvasios išliko mūsų šiuolaikinėje visuomenėje? Ar ji neišsisklaido dar gerokai prieš šventes sutviskančiose vitrinose, parduotuvių lentynose?
Daugelis pametę tą dvasią, bet daug kas jos neturėjo ir anksčiau. Ką reiškia Jėzaus gimimas mūsų dienų žmogui? Juk Kalėdos – ne blizgučiai, pramogos ir sotūs valgiai.
Viduramžių rašytojas Angelas Silezietis sakė: jeigu Jėzus Kristus ir tūkstantį kartų gimtų Betliejuje, bet nebus atgimimo tavo širdyje, tu gali būti pražuvęs amžiams.
Kalėdos – dvasios atgimimas. Džiaugiuosi, kad lietuviai tą supranta. Mes, kunigai, matome, kad bažnyčioje prieš šventę padaugėja išpažinties ateinančių žmonių. Štai praeitą sekmadienį valandų valandas kunigams teko praleisti klausyklose. Taip yra visame pasaulyje.
Gerumo dvasia pasaulyje niekada neišblės. Jeigu žmonės nueina žemyn, tai po kurio laiko vėl pakyla. Dabar visi per daug atsipalaidavo. Švęsdami Jėzaus gimimo šventę, turėtume įvertinti save ir tinginystės atžvilgiu, pagalvoti, ką patys galime padaryti,o ne tiesti ranką prašydami paramos.
Parvažiavęs į kaimą stebiuosi, kad žmonės jau nebelaiko vištų, kiaulių, karvių. Prie namų net darželių nebelieka – nebegali svogūnų, morkų ar kitų daržovių užsiauginti, visko tikisi tik iš parduotuvės. Prie vyskupo namo yra šiltnamiai, o kaimo žmogui to nebereikia. Kaimas visada buvo maitintojas, o dabar?
Aišku, šalyje pakanka ir darbščių žmonių. Pažįstu vieną moterį, kuri dviem lazdomis pasiremdama vaikšto, bet sugeba pasisodinti pomidorų, agurkų. Tokie pavyzdžiai – tikra kaimo dvasia. O kiti priekaištauja, kad Caritas nesušelpia. Bet Caritas nėra kokia vyriausybinė organizacija, gaunanti finansavimą iš biudžeto.
Noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje jaučiama dalijimosi dvasia. Štai „Maisto bankas“ šiemet surinko net trečdaliu daugiau produktų nei pernai. Panevėžio gausių šeimų bendrija džiaugiasi per akciją sukaupusi prekių už 5 tūkst. litų. Jas išdalys vaikučius auginančioms šeimoms.
Keista šiuo atžvilgiu mūsų valdžios pozicija. Pavyzdžiui, gausių šeimų bendrijai bažnyčia davė patalpas, moka už šildymą, elektrą, kompiuterinius tinklus. Vien už lapkritį tik patalpų šildymas kainavo 8 tūkst. litų. Mūsų vyskupijos, kuri apima Panevėžio ir Utenos apskritis, biudžetas – 3 mln. litų, o miesto savivaldybės – 70 mln. litų. Tačiau tokioms įstaigoms valdžia vietos neranda, o jeigu ir rastų, tai nemokėtų už išlaikymą.
Pasaulis akivaizdžiai išgyvena vertybių krizę. Atrodo, kad spartūs mokslo ir technologijų pasiekimai nuskurdino moralę. Dabartinis žmogus, ypač jaunimas, nori visko, daug ir greitai. Kodėl pakito šiuolaikinės visuomenės atsparos taškai?
Pagrindinė priežastis ta, kad į tikėjimą visuotinai žiūrima pro pirštus. Net į Europos Sąjungos Konstituciją nematė reikalo įrašyti krikščionybės vardo, nors krikščionybė sukūrė Europos kultūrą. Juk ES vėliava – mėlyname fone dvylikos auksinių žvaigždžių ratas – paimta iš krikščionybės. Apreiškimo knygoje Marijos galvą supa toks pat žvaigždžių vainikas. Vienas iš Europos vienybės pradininkų Robertas Šumanas, uolus katalikas, neatsitiktinai pasirinko tokį simbolį. ES idėja – padėti vieni kitiems, Marija turi globoti Europą. Tačiau pasaulis eina ne ta kryptimi.
Mokiausi pokario laikais, kai žmonės kentėjo nepriteklių, prie duonos naktimis stovėjo eilėse. Jie gyveno vargingai, bet šviesiai ir linksmai, nes dvasia nebuvo pasidavusi moraliniam purvui. Žmonės rinkdavosi į gegužines pamaldas, po jų jaunimas šokdavo, dainuodavo.
O kokie buvo uždarbiai? Vasarą parsisamdydavau už kitus ganyti kolūkio karves. Tai per vasarą uždirbau guminiams batams, kurių reikėjo daugiau nei 5 kilometrus bristi per purvus į mokyklą. Kas dabar už tai dirbtų visą vasarą?
Kai 1958 metais baigiau Panevėžio hidromelioracijos technikumą, iš 53 baigusių jaunuolių tik vienas turėjo kostiumą. O dabar visi pradinukai kostiumuoti. Taigi materialinis lygis pakilo, o moralė?
Įstrigo filosofo Arvydo Šliogerio pasakyta frazė apie siaubingą jaunų žmonių auklėjimo krizę. Anot jo, jaunimą auklėja vien nedorybės, rodomos per televiziją.
Sunkumai padeda išgryninti žmogaus esmę, perkainoti vertybes, permąstyti savo darbus. Kokią pamoką kiekvienam iš mūsų, visuomenei neša šis metas?
Kur krizės šaknys? Jau 1996 m. dabartinis popiežius Benediktas XVI knygoje „Žemės druska“ perspėjo apie pasaulio ekonomikos nuosmukį, kurį sukels tikėjimo nusilpimas. Jis apgailestavo, kad net bažnyčia išgyvena krizę, stokodama kunigų ir vienuolių. Prieš dvylika metų Šv. Tėvas rašė, kad negerovės kyla dėl šeimos ir santuokos krizės. Dėl to vis trapesnis darosi visuomenės pamatas. Tačiau šių siųstų signalų pasaulis neišgirdo.
Popiežius aštriai kritikuoja finansininkus, kad sukėlė krizę, nepaisydami vargšų gerovės ir moralės. Tai pavojinga visiems.
Dabar viskas leistina – nusikaltimai, išprievartavimai, motinos smaugia vaikus, ką jau kalbėti apie abortus. Jau tapo įprasta ir net madinga neklausyti tėvų, tyčiotis iš šventų dalykų, jausmų, net Dievo. Šiemet vienas dailininkas esą tokį meną sukūrė – prie kryžiaus prikalė varlę, o strėnas audeklu užrišo. Kas tai? Kelias į susinaikinimą!
Jeigu žmonės mąstys, pasimokys, o jei ne – pamoka bus neišmokta. Bet mes, bažnyčios žmonės, turime viltį, kad bus atsigręžta į tikėjimą. Juk per istoriją visada būta nuopuolių ir prisikėlimų. Štai XVIII a. pabaigoje Didžioji Prancūzijos revoliucija pareiškė, kad Dievo nereikia. Plėšė bažnyčias, vietoj šventųjų statė nuogas moteris. Kur nuvedė šūkis „Laisvė, lygybė, brolybė“? Tūkstančius žmonių nusiuntė į giljotiną. Per dvejus metus Prancūzijoje 7 kartus padaugėjo nusikaltimų. Vyriausybė netrukus įvedė privalomą religijos mokymą. Ar ne taip atsitiko ir Sovietų Sąjungoje? Dabar V.Putinas, D.Medvedevas bučiuoja šventus dalykus, stato cerkves, o anksčiau dešimtis tūkstančių jų buvo uždarytos, susprogdintos.
Ko palinkėtumėte skaitytojams?
Linkiu, kad Kalėdos būtų kiek¬vieno širdyje. Pasaulį iš visų krizių gali išgelbėti tik tikėjimo ir doros atgimimas. Jėzaus gimimo šventė ragina visus siekti dvasinio atgimimo, dvasinės revoliucijos. Kviečiu visus melstis už valstybės reikalus, Vyriausybę, Lietuvos likimą. Melskimės, kad mūsų išrinktoji valdžia nugalėtų visas krizes ir neprislėgtų vargingųjų. Apie tai rašau ir savo kalėdiniame laiške tikintiesiems.