– Tiesa ta, kad Lietuva „pastatė“ save į kraštutinę (Rusijos šalininkų ir priešininkų – I.B.) spektro poziciją. Ir netgi šioje konferencijoje išgirdome Lietuvos parlamentarų kalbų, kuriose jie Rusiją įvardijo kaip grėsmę. Tai greičiausiai atskleidžia Lietuvos politiką.
– Šioje konferencijoje buvo ieškoma optimalaus Rusijos ir ES santykių būdo. Ar jūs turite savo planą, kaip šie santykiai turėtų būti plėtojami?
– Manau, kad ES atsakymas į įvykius Gruzijos kare atskleidžia tam tikrą politikos liniją, kurią ES vardu sugebėjo įtvirtinti N.Sarkozy. Joje buvo vienijami tarpininkavimo ir pozicijos „kietumo“ elementai. Taigi ES šalių narių pozicijų spektre su Italija viename krašte ir galbūt Lietuva kitame jis buvo kažkur per vidurį. Ir, jei pamenate, tuomet jis kiekvieną dieną pasitikrindavo su N.Medvedevu: „Ar jūs pasitraukiate iš Gruzijos, ar ne? Jei ne, tuomet mes pakelsime diplomatinę temperatūrą, sušauksime neeilinį ES Vadovų Tarybos susitikimą.“ Tą jis ir padarė.
Taigi tai buvo vidurio laikysena, pagal kurią buvo išlaikomi „kietosios“ politikos elementai ir kartu nenutraukiami pozityvios komunikacijos kanalai. Tai buvo priimta ir likusioje Europos Sąjungoje.
– Sakyčiau, daugiau ar mažiau, nes Lietuva nesutiko, kad Rusijos ir Gruzijos šešių punktų taikos planas buvo išpildytas.
– Na, mes galime diskutuoti, ar šešių punktų taikos planas buvo tinkamai įgyvendintas, ar ne. Vienų pateikiama šešių punktų plano įgyvendinimo interpretacija yra ta, kad Rusija privalo sumažinti savo karių skaičių Abchazijoje ir Pietų Osetijoje iki prieš karą ten buvusių taikos palaikymo pajėgų skaičiaus. Mano manymu, tai yra neįmanoma ir ekstremali interpretacija. Kitas požiūris – yra prideramas Rusijos pajėgų patraukimas iš Gruzijos. Ir, kiek man žinoma, šitai daugiau ar mažiau buvo pasiekta.
Daugelis europiečių pasakytų, kad „Saakašvilis šiurkščiai suklydo pradėdamas šitą karą, net jei Rusija jį provokavo“. Jis patyrė lemtingą pralaimėjimą ir karo rezultatai negali būti panaikinti. Buvusios Gruzijos teritorinis integralumas prarado bet kokią ženklesnę reikšmę. Dabar jis (Saakašvilis – I.B.) turi rūpintis naujosios Gruzijos teritoriniu integralumu. Diplomatai ir toliau kalba apie senosios Gruzijos teritorinę integraciją, tačiau šios kalbos yra beprasmės.
– ES dažniausiai laikoma minkštąja, normatyvine galia. Tuo tarpu sakoma, kad Rusija vadovaujasi kietosios realpolitik principais. Teigiama, kad šios dvi galios iš esmės negali turėti jokių bendrų sąveikos taškų. Ar sutiktumėte, kad Rusija tokia, kokia ji yra šiandien, laimi?
– Manau, kad Rusijos bei ES pasaulio supratimas ir vidaus politikos vertybės yra išties labai skirtingos. Ganėtinai akivaizdu, jog ES nekeis savo vidaus politikos vertybių dėl elgesio Rusijos atžvilgiu.
Vienas pranešėjas konferencijoje sakė, kad ES turi būti realistiška. ES turėtų rūpintis savo ekonominiais ir energetiniais interesais, bet kartu turėtų siekti, kad Rusija liautųsi būti agresyvi savo kaimynų atžvilgiu. Manau, ES turėtų laikytis tvirtesnių pozicijų, kad Rusija negalvotų, jog ji gali elgtis kaip vietinis hegemonas. Turi būti parodyta, kad ES negerbs Rusijos, jei ši kels grėsmingą triukšmą dėl savo piliečių gynimo, kad ir kur jie būtų.
– Neabejotinai diskusijos apie ES ir Rusijos santykius yra vertingos, tačiau jose trūksta vieno esminio elemento – konkrečių svertų, per kuriuos Europos Sąjunga galėtų veikti Rusiją, įvardijimo. Gal Jūs galėtumėte juos įvardyti?
– Yra labai mažai tiesioginių svertų. Svarbu pažymėti, kad pati Rusija turi nuspręsti, ko ji nori, kur ji nori būti ir kokios ekonomikos jai reikia. Žinoma, kai naftos kainos yra 150 JAV dolerių už barelį, Rusijai labai patogu sakyti: „Tegul visas pasaulis eina velniop. Mes esame Rusija ir turime visas kortas!“ Tačiau, kai tik naftos kainos mažėja žemiau 50 JAV dolerių, kai žinoma tai, kad visa Rusijos industrija, išskyrus žaliavų sektorių, negali konkuruoti, ir kai recesija bei gyvenimo standarto kritimas yra labai aktualūs, tada Rusija yra priversta pagalvoti truputį daugiau.
Tai yra ilgai truksiantis žaidimas ir niekas nežino, kada Rusijos politika daugiau ar mažiau pasikeis. Bet, jei Rusija pateks į nestabilią ekonominę padėtį, tuomet kažkas privalės keistis. Žinoma, mes galime baimintis, kad, tapusi ekonomiškai silpna, Rusija taip pat bus ir labiau nacionalistinė, ksenofobiška, paranojiška ir protekcionistinė.
Antra vertus, galbūt šiandienė ekonominė krizė privers tuos, kurie Rusijoje vadina save modernizatoriais, dirbti sparčiau ir tarptautiniu mastu. Negalima pasakyti, kad tai vyksta būtent dabar, tačiau būtent šiuo metu ES turi nuolatos dirbti su Rusija, kad pakreiptų jos nuomonę ta kryptimi.
– Europos Komisija ką tik pasirašė susitarimą dėl Rytų partnerystės. Žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, ar ši nauja iniciatyva nebus laikoma dar vienu Trojos arkliu vadinamajame artimajame Rusijos užsienyje?
– Naujasis Rytų partnerystės pasiūlymas yra pozityvus senosios kaimynystės politikos patobulinimas. Tai kartu yra pavyzdys, kaip naujosios Europos Sąjungos narės gali daryti įtaką kuriant svarbią ES politiką. Lenkija kartais skundžiasi, kad Briuselyje ji yra ignoruojama. Tačiau šiuo atveju toks skundas netinka. Kalbant apie Rusijos reakciją, viename iš ten leidžiamų laikraščių jau buvo skundžiamasi, kad Europos Sąjunga stumia Rusiją į Aziją.
Mano požiūriu, Europos Sąjungai yra labai svarbu stiprinti savo kaimynystės politiką, kad Rusija įvertintų tai, jog esama tam tikrų vertybių ir institucijų, kurios gali veikti ir kitoje Europos dalyje. Europos Sąjunga norėtų, kad Rusija kaip partnerė bendradarbiautų Rytų Europoje. Pagal Rytų partnerystės pasiūlymą yra numatyta trečiosios šalies dalyvavimo galimybė.
Ji daugiausiai ir yra skirta Rusijai ir greičiausiai Turkijai. Jei būtų sutarta, kad trečioji šalis, kaip kad Rusija, galėtų konstruktyviai prisidėti, rastųsi pusiau atvertos durys. Ar, kaip pasakytų Petras Didysis, „pusiau atvertas langas į Europą“.
Kita vertus, Rusija gali sakyti, kad ji atsisako būti „traktuojama kaip Moldova“. Rytų partnerystė iš tiesų bus subtilus diplomatinis reikalas.
– Jūs dirbate institute, kurio šūkis – „Galvoti į priekį Europai!” Taigi kokia Europa bus, tarkim, po 20 metų?
– Manau, kad dabartinė ES ekonominė sistema yra ganėtinai subrendusi, taip kad ateityje galima laukti tik evoliucinių pataisymų. Tačiau dabartinė ES užsienio politika yra pasiekusi dar vidutinę ar greičiau ankstyvąją plėtros fazę. ES turi užaugti. Per 20 metų turi būti daug nuveikta.
– Ar po 20 metų ES apskritai dar egzistuos?
– Taip, ji gana tvirta, nors kartais ganėtinai chaotiška. Didysis dvidešimtmečio klausimas – kiek šalių narių tuomet bus ES. Sakyčiau, 35.
– Jūs buvote ES ambasadorius Sovietų Sąjungoje ir vėliau Rusijoje. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, su kuria Rusija yra lengviau tartis?
– Dirbau ten paskutiniais M.Gorbačiovo ir pirmaisiais B.Jelcino valdymo metais. Tai yra du visiškai skirtingi lyderiai ir dvi skirtingos sistemos su revoliucija per vidurį.
Sovietų Sąjunga vienu metu buvo uždara ir griūvanti komunistinė sistema su nežinančiu ką daryti M.Gorbačiovu priekyje. Tuo tarpu pirmieji B.Jelcino metai buvo revoliucinis chaosas. Tuo metu buvo labai įdomu ten būti, bet kartu tai buvo laikas, kai niekas negalėjo pasakyti, kur po šešių mėnesių ši šalis bus.
Dirbti šiais dviem periodais reiškė mėginti suprasti, kas vyksta. Tai buvo beveik neįmanoma. Dabar yra tik labai sunku.
„Atgimimui“ labai svarbi Tavo nuomonė! Pareikšk ją čia.
„Maxima“ kelia kainą
Indrė Makaraitytė
Ūkio ministerijai pateikus kelių įstatymų pataisas, šie, manoma, gali padidinti privataus kapitalo turimų akcijų vertę valstybės nacionalinio saugumo sąskaita. Europarlamentarė Ona Juknevičienė mano, kad konkrečios ES direktyvos perkėlimas į įstatymus, reglamentuojančius nacinaliniam saugumui didelę reikšmę turinčių įmonių veiklą, yra labai naudingas į jas investavusiam privačiam kapitalui, o ne valstybei.
Valdžia maitins beržine koše
Ričardas Čekutis
Penkioliktosios Vyriausybės programą vieni ekonomistai vadina antikrizine ir sako, kad jos neįgyvendinus atsivers praraja. Kiti tikina, kad krizės nebūtų, jei valdžios planai ir kalbos jos neskatintų atsirasti.
Užsitarnauti pagarbą
Rytų geopolitikos centro konferencijoje apie optimalių ES ir Rusijos santykių paieškas dalyvavęs buvęs ES ambasadorius Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje Michaelis Emersonas „Atgimime” siūlo savo planą. Ambasadorių kalbina Ieva Baubinaitė.
Aukštojo mokslo asimetrija
Alfredas Račkauskas
Galima išvardyti šimtus argumentų, paneigiančių laisvosios rinkos dėsnių taikymą švietimui. Netapatinkime studento su skruzdėmis, kad ir kokios jos darbščios būtų.