Riedame Lazdijų rajono Kapčiamiesčio seniūnijos žvyrkeliais. Gražūs šilai supa kelią, vedantį šiame ruože aklinai uždarytos sienos su Baltarusija link. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nemažai dvišalių pasienio postų buvo uždaryti ir palikti tik stambiausi, tarptautiniai. Postas prie kelio nuo Kapčiamiesčio Gardino link neveikia jau keletą metų.
„Intensyvaus judėjimo per šį postą niekada nebuvo. Žmonės naudojasi prie patogaus kelio esančiu Raigardo–Privalkos pasienio kontrolės punktu, esančiu ties Druskininkais“, – sako Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Kapčiamiesčio užkardos vado pavaduotojas kapitonas Saulius Motukas. Ši užkarda saugo Lietuvos sienos su Baltarusija 40 kilometrų ilgio atkarpą nuo sienos su Lenkija iki Nemuno.
Siena su Lenkija eina Maros upe, visiškai negyvenamomis vietomis. Neliestos gamtos grožis į dabar atvirą tapusį Lietuvos ir Lenkijos pasienį vilioja vis daugiau pėsčiųjų ir dviračiais keliaujančių turistų. Netoli upės – sovietų pasieniečių, kadaise saugojusių geležinę uždangą, užkardos griuvėsiai. Buvusio karinio dalinio teritorija iš lėto tampa miško jaunuolynu. Niekam nereikalingų pastatų griuvėsiai smenga į žemę, ir tik paminklas čia pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną žuvusiems pasieniečiams neseniai sutvarkytas Rusijos ambasados lėšomis.
Už staigaus Maros, lenkiškai vadinamos Marycha, vingio – Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos valstybių sienų sankirta. Mūsų krante nutolęs nuo upės stovi pasienio stulpas. Anapus upės – kaimynų pasienio stulpai ir pėdsakų juosta, skirianti Lenkiją nuo Baltarusijos. Reali sienų sankirta yra pačioje upės vagoje, tačiau siaura, bet vandeninga ir srauni Mara neseniai paplovė krantą ir nuvertė ten stovėjusius pasienio stulpus. Pasislinkus upės vagai, Lietuva laimėjo bent kelis kvadratinius metrus teritorijos. Kaimynams tai nepatiko – kitas krantas dabar stiprinamas akmens luitais, kuriuos lenkai, sako, veža net iš Varšuvos.
„Lukašenkos linija“
Tik pėdsakų juosta ir pasienio stulpai? Kažkaip nesitiki, kad Lenkiją nuo Baltarusijos skiria tik tokia „draugiška“ siena. Ir išties, netrukus įsitikiname, kad geležinė uždanga niekur nedingo. Apie puskilometrį nuo tikros valstybių sienos eina dar sovietmečiu statyta, o dabar baltarusių kruopščiai prižiūrima inžinerinių įrengimų linija – pėdsakų juosta, kelių eilių tvora su spygliuotomis vielomis, signalizacija, bokšteliais sargybiniams. Taip ir norisi pavadinti šią uždangą nuo Vakarų „Lukašenkos linija“. Prie sienos su Lietuva baltarusiai stato kur kas kuklesnius įrenginius. Veikiausiai tai atspindi ir šiltesnius baltarusių santykius su lietuviais nei su lenkais.
Bokštelyje tuščia. „Šiandien ir manekeną įnešė į vidų. Kartais, kai bokštelyje nebudi realus pasienietis, kaimynai pastato uniformuotą manekeną su netikru automatu. Iš toli, be žiūronų nesuprasi – tikras sargybinis ar iškamša“, – apie kolegų išmonę pasakoja S.Motukas. Anot jo, skirtingai nei Lietuvoje, Baltarusijoje sieną saugo ne tik profesionalai, bet ir šauktiniai. Tačiau saugo pakankamai akylai – kelis paskutinius kartus, kai pažeidėjai iš Baltarusijos bandė patekti į Lietuvą, buvo sulaikyti dar Baltarusijos teritorijoje. Baltarusiai remiasi pirmiausia žmogiškaisiais ištekliais, o lietuviai daugiau dėmesio skiria naujai, moderniai technikai įsigyti.
Kontrabandininkai čia neaktyvūs
„Mūsų saugomas ruožas pakankamai ramus. Cigarečių gabenimo bandymų beveik nepasitaiko. Dabar daugiau tokio pobūdžio pažeidimų užfiksuojama prie iš esmės atviros Lietuvos ir Lenkijos sienos. Į Lietuvą iš Kaliningrado srities nelegaliai įvežtas cigaretes bandoma išgabenti į Lenkiją ir toliau į Vakarus. Neseniai mūsų mobilioji grupė kelyje iš Kapčiamiesčio Seinų link sulaikė du Lenkijos piliečius, kurie bandė iš Lietuvos išvežti du tūkstančius pakelių rusiškų cigarečių“, – pasakoja S.Motukas.
Kodėl iš Baltarusijos į Lietuvą cigaretes nelegaliai įvežti bandoma nepalyginamai rečiau nei iš Kaliningrado srities? Lankantis įvairiose pasienio rinktinėse, ne kartą teko išgirsti, kad kolegos iš Baltarusijos kur kas atsakingiau žiūri į savo pareigas nei rusai. O kai siena efektyviai saugoma ne tik iš Lietuvos, bet ir iš priešingos pusės, kontrabandininkams kyla mažiau pagundų rizikuoti. Dar prieš keletą metų Kapčiamiesčio, Druskininkų apylinkėse gana aktyviai sieną bandė kirsti nelegalūs migrantai. Buvo sulaikyta čečėnų, į Prancūzijos svetimšalių legioną nelegaliai keliavęs rusas. Dabar tokie atvejai labai reti.
Kapčiamiesčio užkardos pareigūnams gana dažnai tenka suteikti pagalbą policijos pareigūnams, ieškant nusikaltimais įtariamų ar paprasčiausiai miškuose pasiklydusių žmonių. „Per metus mes padedame surasti vidutiniškai po dešimt pasiklydusių žmonių – iš toliau atvykusių grybautojų, į girias nuklydusių vaikų, senukų, neįgalių žmonių“, – sakė kinologas, vyresnysis puskarininkis Valdas Dumbliauskas. Prieš mėnesį kinologai padėjo policininkams surasti miške po samanomis paslėptą šautuvą, kuriuo girtas vyras grasino žmonai.
Elektrifikavo prezidentas
Miškuose paskendusių pasienio kaimų ir vienkiemių gyventojams nuolat patruliuojantys pasieniečiai yra saugumo garantas. Gyventojai skambina pareigūnams, vos tik pamato įtartinus, nepažįstamus žmones. Tačiau kai kurių vienkiemių gyventojai neturi netgi fiksuoto ryšio telefono, o mobilusis ryšys veikia ne visur.
Vienos sodybos gyventojas metų metus laukė, kol bus įvesta elektra. Neapsikentęs susitarė su kaimynu iš Baltarusijos pusės ir nelegaliai nutiesė elektros kabelį. Kai šis faktas iškilo į viešumą, pats prezidentas V.Adamkus paragino civilizuotai elektrifikuoti lietuvišką sodybą. Dabar šioje sodyboje jau šviesu, tačiau giriose dar liko sodybų be elektros, telefono, mobiliojo ryšio. Tokia gūdžios pasienio zonos romantika.