Ar pelnytai pamirštame šį metą – apie tai kalbamės su pranciškonu broliu
Arūnu Peškaičiu
OFM, Vilniaus Bernardinų bažnyčios klebonu.

- Kas tai yra Adventas?

- Adventas žymi keturių savaičių liturginį laikotarpį prieš Kalėdas. Tai džiugus Jėzaus, kuris gimsta tam, kad išganytų žmoniją, laukimas. Adventą mes turime pasitikti džiugia širdimi, nes laukiame gimstančio Jėzaus, to, kuris patirs kryžiaus kančią tam, kad mus išganytų.

- Kokios tradicijos susijusios su Kristaus laukimu? Ar iš tiesų negalima linksmintis, dainuoti, reikia pasninkauti, melstis?

- Krikščionybė neskelbia to, kas negalima, o skelbia tai, ko reikėtų. Kai mes laukiame mylimojo, o žmonija, laukianti Kristaus, yra tarsi nuotaka, laukianti mylimojo, tai visa širdimi geidžiame to, kuris ateis. Bažnyčia trokšta to, kuris ateis. Ir todėl neesminiai dalykai atpuola. Svarbiausia – surasti širdies ramybę, džiugiai laukti – štai kas yra Adventas. Ir čia nereikia vardyti, ko negalima. Žinoma, Bažnyčia kalba apie pasninką – tai yra dalijimasis su kitais tuo, ko turime per daug. Penktadienio pasninkas įprasmina pasidalijimą su vargstančiaisiais. Tačiau esmė yra ne tai, ko negalima, o tai, į ką sukoncentruotas tavo žvilgsnis. Šiuo atveju tai – ateinantis Kristus, kuris yra didžiausia dovana visai žmonijai. Tai ir yra Adventas.

- Ar mūsų visuomenė suvokia Advento prasmę? Juk dabar daugelis prieš Kalėdas vaikšto po įmonių vakarėlius, linksminasi – rimtumu dažnai čia net nedvelkia.

- Visų pirma žmogus, kuris tiki Kristumi, visada jo laukia. Ir Adventas jam yra reikšmingas, džiugus, šviesus laikotarpis. Be abejo, religijos įtakos sumažėjimas visuomenėje ir individo sąmonėje padarė savo, nemažai žmonių yra nutolę nuo Bažnyčios. Jiems Adventas iš tikrųjų yra dovanėlių, vakarėlių, artėjančių Kalėdų metas. Šia prasme mes galime pamatyti pokyčių, bet tai yra natūralu, nes kinta visuomenė, keičiasi ir tradicijos. Tačiau Bažnyčia turėtų liudyti, kad yra kažkas, kas yra daugiau nei tas triukšmingas dovanėlių ieškojimas. Dovanėlės yra svarbu, bet Bažnyčia turėtų liudyti pačią esminę Dievo dovaną – Jėzų Kristų, gimstantį kūdikėlį.

- Ką reiškia pasninkas Advento metu?

- Pasninką Bažnyčia numato tik penktadieniais – ir ne vien Advento metu. Tačiau šiuo metu prašoma, kad žmogus susikauptų ir žiūrėtų į Jėzų, nes Jėzus yra tas, kuris turi ateiti. Ir tai yra pagrindinė Advento žinia. Susikaupimas, ramybė ir gyvenimas dalijantis su kitu dovanomis, kurias Dievas davė tau. Tai yra pasninkas.

- Ar mes darome nuodėmę, jei švenčiame ir linksminamės per Adventą?

- Pirmiausia nuodėmė yra netikėti. Tie, kurie tiki Kristumi, jokios nuodėmės nedaro, jie laukia Kristaus ir žino saiką. O pati didžiausia nuodėmė, pats didžiausias skausmas yra tas, kad žmogus, kuris pašauktas tikėti Jėzumi, jį atpirkusiu ir mirusiu ant kryžiaus, netiki. Tai – didžiausia blogybė ir vargas. Kaip galima kalbėti apie nuodėmę tų, kurie netiki?

- Jei tikintysis Advento metu pakviečiamas į vakarėlį – kaip jam elgtis?

- Normaliai. Tik tame vakarėlyje jis kokiu nors būdu turėtų liudyti, kad yra didesnis džiaugsmas už to vieno vakarėlio džiaugsmą. Kad yra didesnis džiaugsmas, kuris ateina į visą žmoniją, tai Jėzaus gimimas. Ir jei jis kažkokiu būdu sugeba paliudyti tą džiaugsmą, tegul dalyvauja tame vakarėlyje.

- O kokios šio liturginio laikotarpio tradicijos bažnyčioje?

- Jos labai įvairios. Kai kuriose bažnyčiose Advento sekmadieniais, prieš aušrą, vyksta akstyvosios mišios – rarotai. Jos – ypatinga Advento puošmena. Šiomis mišiomis išreiškiamas Jėzaus laukimas – tai labai sena tradicija, kilusi iš posakio: „Rasokite, dangūs, iš aukštybių, ir debesys teišlyja Teisųjį!“. Rarotai – tai Viešpaties laukimo mišios. Kita tradicija – tai adventinės rekolekcijos, kurios vyksta visose bažnyčiose. Per rekolekcijas žmonės kviečiami susikaupti prie esminių paslapčių, tikėjimo slėpinių – įsikūnijimo, Jėzaus gimimo, Dievo, tapusio žmogumi. Ir susitaikymo pamaldos – bažnyčia labai kviečia atlikti išpažintį prieš Kalėdas ir Velykas. Ir todėl bažnyčiose organizuojamos susitaikymo pamaldos, kai visa bendruomenė ateina susitaikyti su Dievu. Kunigai klauso išpažinčių ir žmonės jaučia Dievo artumą.

- Ar, Jūsų manymu, Kalėdos, gražiausia metų šventė, netapo daiktų sureikšminimo simboliu?

- Mūsų visuomenė yra vartotojiška, ir to neišvengsi. Pernelyg didelė reikšmė suteikta daiktams. Tačiau Kalėdos – tai proga kitaip pažvelgti ir į daiktus. Kai aš einu ir ieškau dovanų mylimam žmogui, privalau galvoti ne apie tai, kiek išleisiu pinigų ar kad būtinai turiu kažką nupirkti. Aš turiu galvoti apie tai, kas tam žmogui suteiktų džiaugsmą. Ir jei sukasi mintys tik apie tai, dovana bus fantastiškai gera. Jei galvoju apie tai, kad būtinai turiu atsiskaityti ir nupirkti, tai jau negerai.

- O iš kur kilo tradicija dovanoti dovanas per Kalėdas?

- Nežinau. Bet tai yra gražu. Dievas padovanojo savo sūnų žmonėms, tai Kristaus gimtadienis. Tai jei jis padovanojo savo sūnų, mes tikrai galime dovanoti kitam žmogui tai, kas mums yra svarbu, kas gali padidinti jo laimę. Čia nėra prieštaravimų.

- Visiems linkite džiaugsmo, o dvasininkams – pats darbymetis. Kokios Jums atrodo šios šventės?

- Iš tiesų mums, kunigams, taip yra – visus kviečiame švęsti, o patys dirbame. Bet tas darbas suteikia didžiulį pasitenkinimą, nes suteiki džiaugsmą žmonėms. Ir jei tu jiems suteiki džiaugsmą, kvieti juos prie Kristaus, tai ta šventė ir yra tavo šventė. Gal jaučiuosi pavargęs ir išsekęs, tačiau tai visiškai nesvarbu, nes yra didžiulis džiaugsmas, kad per Dievo malonę aš galiu žmonėms dovanoti tikėjimą, viltį, meilę.

- Šiandien žmones apėmusi ne vien džiugi laukimo nuotaika. Ko palinkėtumėte tiems, kurie su nerimu laukia ateinančių metų?

- Nematau kol kas daug nusivylusių. Matau tuos, kurie galvoja, kas bus. Kai mes kalbame apie krizę, pirmiausia turime galvoti apie tai, kad jos nebūtų mūsų viduje, kad mes atsigręžtume į tikėjimą, į meilę, į gyvenimą, į tarpusavio ryšį. Tai, patikėkite, gelbėja nuo daugelio depresijų. Tas ryšys su Dievu yra atsakymas kiekvieną dieną. Pastebiu tuos, kurie galvoja– oi, kas bus, kas bus.... Evangelija sako – kiekvienai dienai užtenka josios rūpesčių, patikėkite, kiekviena diena yra pilna gyvenimo. Žiniasklaida dažnai mums kala – mąstyk, kas bus rytoj, kaip čia bus. O iš tiesų reikia galvoti, kaip pragyventi šią dieną meilėje, o ta meilė nuves tave į rytojų.

Visiems žmonėms palinkėčiau Tikėjimo, Meilės ir Vilties – trijų teologinių dorybių. Tie dalykai gali mus paskatinti gyventi, susitikti su realiu žmogumi realiame pasaulyje. Ir kai tu susitinki su realiu žmogumi, tu susitinki su Dievu.

Šaltinis
„Valstiečių laikraštis“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją