Psichologė dr. Miglė Dovydaitienė aiškina, kad visų pirma senberniu laikomas asmuo, neturintis savo draugės ar draugo, nepalaikantis romantiškų ryšių. „Tačiau labai svarbus aspektas, kad jis poros ne tik neturi, bet ir nenori, neieško. Tai – pats svarbiausias momentas, nes, jei žmogus turi homoseksualią antrą pusę, nebus senbernis, nors ir bus nevedęs“, - DELFI sakė M. Dovydaitienė.
Psichologė sako, kad negatyvus požiūris į senbernius buvo paplitęs ne tik Lietuvos kaime – jis fiksuojamas dar nuo Spartos ir Atėnų laikų. „Buvo manoma, kad žmogus turi atlikti savo misiją. Tai visų pirma buvo siejama su šeimos sukūrimu ir palikuonių palikimu“, - aiškino M. Dovydaitienė. Pasak jos, prieš keletą tūkstančių metų gyvavusios tradicijos viengungiams buvo labai nepalankios – jiems taikyti didesni mokesčiai, dedamos tam tikros baudos, žmonės galėjo viengungių negerbti, kaip gerbia kitus vyresnius žmones.
Tokios pat tradicijos, pasak M. Dovydaitienės, buvo ir Lietuvos kaime. M. Dovydaitienės teigimu, jei žmogus nevesdavo iki maždaug 25 metų, buvo laikomas senberniu. Tuomet galiojusi nerašyta taisyklė, kad sulaukęs maždaug 25 m. turi žvalgytis poros. Jei taip nenutikdavo, žmogus būdavo ir pašiepiamas, ir sulaukdavo šiek tiek mažiau pagarbos, artimieji klausinėdavo, kada ves.
„Tai kažkiek išlikę ir dabar. Aišku, pasikeitęs šeimos modelis, visiškai pasikeitęs žmonių gyvenimas – jis kur kas sudėtingesnis, turi daugiau įvairių krypčių, tikslų, žmonės daugiau dirba, galvoja apie savirealizaciją“, - teigė psichologė. „Maždaug nuo 1980 m. labai smarkiai pradėjo augti vienišų žmonių skaičius – smarkiausiai iš visų gyvenimo būdo formų. Viena vertus, vienišų žmonių daugėjo, kita vertus, santykis nebėra toks diskriminuojantis ir kritiškas, nes manoma, jog žmogus gyvenime gali atlikti įvairias funkcijas“, - sako M. Dovydaitienė.
Tačiau, anot jos, daugelyje šalių, taip pat Lietuvoje, išlikę senųjų tradicijų likučių. Pavyzdžiui, Skandinavijoje labai dažnai apie 30 metus vienišas vyriškis gali dovanų gauti, tarkime, pipirų malūnėlį. Tai – simboliškas priminimas, kad vyras neapkarstų, būtų naudingas, reikalingas.
M. Dovydaitienės teigimu, dabar Europoje senbernystės riba – apie 30 metų. „Jei tų metų tu neturi poros ir jos neieškai, tai jau yra senbernystė. O kodėl žmogus neieško – sunku pasakyti. Gal jiems yra patogu, gal jie turi kažkokių kitokių motyvų“, - teigė psichologė.
Senberniais likdavo neturtingi arba žioplesni
„Tai – šių laikų „išmislas“, tačiau nėra be pamato“, - apie Senbernių dieną sako etnologė Gražina Kadžytė. Mat krikščioniškame kalendoriuje lapkričio 25 diena - Šv. Kotrynos. Šv. Kotryna - moteris mokslininkė, pirmoji bažnyčios mokslų daktarė. „Anksčiau lapkritį prieš adventą jaunimas, kuris ruošdavosi ieškoti savo porų, turėjo tam tikras dienas. Merginos melsdavosi šv. Andriejui – lapkričio 30 d., o vaikinams buvo pasiūlytos netgi dvi dienos: lapkričio 22 – šv. Cecilija, ir lapkričio 25 d. - šv. Kotryna“ – pasakojo G. Kadžytė.
Pasak G. Kadžytės, buvo sakoma, kad kas meldžiasi per šv. Ceciliją, gaus žmoną labai linksmą - dainininkę, šokėją, o kas per šv. Kotryną – ves žmoną rimtesnę, protingą.
„Matyt, paskui kažkas sugalvojo, kad rimtos, protingos žmonos ieško tas, kuriam bet kokia netinka. O kam netinka? Tam, kuris ilgiausiai neišsirenka. Logiškai prieiname iki senbernių“, - aiškino G. Kadžytė.
Pasak etnologės, anksčiau vyras dar nebuvo laikomas senberniu iki kokių 50 metų. „Tai bernas įmetėjęs, bet dar nenusenęs. Kai jis pasiekia maždaug pensinį amžių ir jau iki tada neveda, praranda šansą, kad kažkas už jo tekės, nes tada moteriškės žiūri, kad gal geriau už našlio, turinčio ūkį, tekėti“, - pasakojo G. Kadžytė.
Anot jos, dažniausiai senberniais likdavo negavę paveldėjimo – pavyzdžiui, jei šeimoje daug brolių ir nėra iš ko padalinti turto, arba žioplesni, nemokantys ūkyje tvarkytis. „Tačiau tėvai paprastai pasirūpindavo tokių vaikų gyvenimu iš anksto ir sakydavo, kad „jis bus dėdė prie to brolio šeimos, kuriam atiteks ūkis“, - sakė etnologė.
Pasak G. Kadžytės, senųjų senbernių likimas nebuvo linksmas – jie buvo tarytum įnamiai, išlaikytiniai, jų gyvenimas primindavo samdinių.
Etnologė teigė, kad XX a. šveicarų paprotinėje teisėje, civiliniame kodekse dar nebuvo išbraukta nuostata, kad tik vedybos padaro žmogų pilnamečiu. Nevedęs nebuvo laikomas rimtu, autoritetingu žmogumi.