Jo teigimu, lietuviai, kaip ir daugelis katalikiškų tautų, pernelyg dažnai yra linkę į pompastiškas viešas ceremonijas, eisenas ir apeigas bei pamiršta, kad tylus, metodiškas ir preciziškas savų tikslų siekimas kartais būna kur kas racionalesnis ir efektyvesnis veiklos būdas.

Dr. A. Kasparavičius siūlo blaiviau vertinti XXI a. pradžioje besiklostančią tarptautinę situaciją ir neišradinėti dviračio. Istoriko nuomone, Vilniui pravartu būtų įsiklausyti ir įsižiūrėti į britų imperijos daugiaamžę patirtį tarptautinėje arenoje.

„Britai garsėja šūkiu, jog Didžioji Britanija neturi amžinų draugų ar priešų, bet turi amžinius interesus. Be to, realizuodami savo užsienio politiką jie visuomet laikosi principo, jog Geros tvoros ir kaimynus daro gerus Išvertus iš diplomatinės kalbos tai reiškia, kad organizuojant savo saugumą valstybė pirmiausia privalo pasikliauti savo vidiniu potencialu bei kūrybinėmis jėgomis“, - sakė pašnekovas.

Anot A. Kasparavičiaus, Galvoti, kad Lietuvos saugumą visais atvejais gali užtikrinti tik prisitaikymas prie nuolat kintančios tarptautinės konjunktūros arba tiesmukiškas įsiteikinėjimas kai kuriems tarptautinės politikos didžiokams yra pernelyg optimistinis užsienio politikos scenarijus.

„Aš sakyčiau, kad nebūtų nieko baisaus viešojoje erdvėje vienu ar kitu Rusijai jautriu klausimu pasakyti jai tam tikrą komplimentą, netgi avansu. Jau vien todėl, kad rusai viešosiose apklausose arba privačiuose užstalės pokalbiuose lietuvių nuolat nelinksniuotų kaip didžiausių Rusijos priešų ir nerikiuotų Lietuvos valstybės į vieną gretą su kai kuriomis atrakcinės politikos gerbėjomis – Kaukazo šalimis arba vidinių prieštaravimų draskoma Ukraina.

Lietuvos geopolitiniams bei ekonominiams interesams būtų kur kas parankiau, jei eilinio Rusijos gyventojo sąmonėje Lietuva ir lietuviai nekeltų politinės alergijos“, – DELFI aiškino Lietuvos istorijos instituto mokslininkas.

Praleista daug progų patylėti

„Vienas dalykas yra pompastiška retorika viešojoje erdvėje, o visai kitas dalykas – interesų gynimas“, – teigė dr. A. Kasparavičius, kalbėdamas apie „spygliuotą“ Lietuvos diplomatiją, kai šalis beveik niekuomet nepraleidžia progos išsakyti aršios kritikos Rusijai, o pastaruoju metu, netgi kaišioti pagalių į ratus Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos deryboms dėl naujos Partnerystės bei bendradarbiavimo sutarties.

DELFI primena, kad Lietuva vienintelė priešinosi derybų atnaujinimui tarp ES ir Rusijos, nes pastaroji neįgyvendino įsipareigojimų Gruzijai, su kuria rugpjūčio mėnesį įsivėlė į karinį konfliktą dėl separatistinių regionų kontrolės. Sprendimą tęsti derybas penktadienį priėmė Nicoje vykęs ES ir Rusijos viršūnių susitikimas, nepaisant fakto, kad rusai savo kariuomenės neatitraukė iki rugpjūčio 7 d. buvusių pozicijų.

„Taip perdėta antirusiška retorika gerokai sumažina realios užsienio politikos efektyvumą, realių interesų gynimą. Rusijos realias ir tariamas nuodėmes lietuviai pavertė vos ne savo naujaisiais poteriais, kuriuos viešai poteriauja nuo ryto iki vakaro beveik kasdien. Aš galvoju, kad užsienio politika turi ginti realius valstybės interesus, o ne būti vien tik viešųjų ryšių, barokinės retorikos dalis, kad ir kaip patraukliai tai atrodytų“, - sakė pašnekovas.

Be to, istorikas pastebi, jog Lietuvos vardo viešojoje erdvėje nuolatinis linksniavimas greta Rusijos parodo, kad Lietuva tebėra Rusijos informacinės erdvės periferijoje. Istoriko nuomone, čia negatyvų vaidmenį vaidina ir Lietuvos žiniasklaida, kurios pranešimuose Rusija, lyginant su ES šalimis, užima akivaizdžiai neproporcingą vietą.

„Rusijos ir Lietuvos vardų dažnas sugretinimas kalbant apie pasaulio ar Europos saugumo problematiką, tikrai nėra Lietuvai naudingas, nes vakariečiams nevalingai perša mintį, jog Lietuva vis dar totaliai priklausoma nuo Rusijos politikos, jos elgesio tarptautinėje arenoje ir „yra tik jos valioje“, - sako mokslininkas.

Pasak jo, Lietuvai būtų kur kas naudingiau kai kuriais atvejais nepraleisti progos patylėti (kaip Vilniui yra rekomendavęs Prancūzijos prezidentas Jacques Chiracas, tačiau užkulisiuose, kaip tai būdinga Vakarų diplomatijai, daryti tai, kas naudinga valstybės interesams.

A. Kasparavičius neatmeta galimybės, jog tokia Lietuvos užsienio politika iš esmės gali būti paranki Rusijai, kuri esą tikrai niekada nepraleis progos Vakarų sostinėse pabaksnoti pirštu į Lietuvą ir pareikšti, jog būtent Vilnius yra didžiausias akmuo ant Rusijos bei Vakarų didvalstybių santykių kelio.

„Ką Rusiją bepasakytų, kaip Kremlius benusičiaudėtų tarptautinėje erdvėje – Lietuva visada reaguoja. Ar tai būtina visais atvejais? Aš labai abejoju. Man atrodo, mums reikia vieną kartą suvokti, kad mes jau beveik dvidešimt metų nebesam Rusijos dalis ir mums į šią kaimynę ne pro šalį kai kada pažvelgti tiesiog aristokratiškai ir kiek iš aukšto, o ne visada – tik kaip baudžiauninkui į savo poną“, – sakė mokslininkas.

A. Kasparavičiaus nuomone, Lietuvos užsienio politika iškart po nepriklausomybės atkūrimo buvo kur kas racionalesnė ir mažiau mitologizuota.

Pavyzdžiui, anot A. Kasparavičiaus, 1990-1994 m. lietuviškos diplomatijos lyderiai, netgi prastesnėmis tarptautinėmis aplinkybėmis, sugebėdavo kur kas racionaliau įvertinti valstybės nacionalinius interesus ir organizuoti juos atitinkančią užsienio politiką.

„Todėl ir rezultatas buvo konkretus, efektyvus ir nepaneigiamas: Lietuvos tarptautinis pripažinimas, politinė sutartis su Boriso Jelcino Rusija, sienos su Rusija nustatymas ir delimitavimas, Rusijos armijos išvedimas, politinė santarvė su Lenkija ir taip toliau“, - DELFI pasakojo mokslininkas.

Suomija gali būti pavyzdžiu?

Lietuvos istorijos instituto mokslininkas Lietuvai siūlo suomių užsienio politikos formavimo pavyzdį, kuris, pasak jo, pagrįstas korektiška retorika ir į tikslą orientuotais veiksmais. Anot dr. A. Kasparavičiaus, argumentų galima rasti palyginus tarpukario Baltijos šalių ir tuometinės Suomijos žingsnius.

1939 m. tiek Baltijos šalių, tiek Suomijos situacija buvo panaši: pašonėje grėsminga Sovietų Sąjunga, realių sąjungininkų nėra, pajėgumai, palyginus su sovietais, menki. Tačiau rezultatai skirtingi – Baltijos valstybės buvo okupuotos bei aneksuotos sovietų, o Suomija, nors patyrė tam tikrų praradimų, valstybingumą išlaikė.

Anot istoriko, Baltijos valstybės aktyviai deklaravusios pasiryžimą ginti savo neutralitetą nuo visų įmanomų priešų, esant reikalui, to neutraliteto negynė. Suomijos deklaracijų ginti savo valstybingumą, tiesą sakant, buvo mažiau, bet Suomijos buvo daugiau padaryta – dar prieš prasidedant Rusijos agresijai, pastatyta visa Manerheimo gynybos sistema, visuomenė pilietiškai aktyvi, ekonomiškai išprususi ir patenkinta savo gyvenimo lygiu. Ir, galiausiai, kai iškilo konkretus reikalas, suomių gynybinė sistema parodė savo efektyvumą.

„Helsinkis ir dabar visiškai kitaip supranta situaciją ir veikia tuomet, kai tas veikimas atneša efektyvių rezultatų“, - pridūrė mokslininkas ir atmeta bet kokius teiginius apie tai, jog skirtingus rezultatus lėmė netapati valstybių geopolitinė situacija.

Pasak A. Kasparavičiaus, Suomijos padėtis buvo tokia pat bloga, kaip ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos, o kai kuriais atžvilgiais net blogesnė. Suomijos siena, kurią jai reikėjo ginti 1939 m. pabaigoje nuo Raudonosios Armijos agresijos, buvo tris kartus ilgesnė, negu sudėjus visą Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasienį.

Gyventojų skaičius, lyginant su 3 Baltijos šalimis, buvo beveik per pusę mažesnis. Suomijos kariuomenė bei potencialus karinis rezervas taip pat buvo mažesni, nei kartu sudėjus Lietuvos, Latvijos ir Estijos pajėgumus.

„Tačiau esmė ne statistikoje, bet politinėje valioje ir racionalume“, - sako A. Kasparavičius.

Užsienio politika gali skirtis dėl religijos?

Kaip vieną iš priežasčių, kodėl Lietuva linksta herojiškai deklaruoti savo antirusiškumą, o suomiai tyliai, bet esą nerezultatyviai siekia savo interesų, mokslininkas nurodo skirtingą religiją. Pasak jo, katalikai tradiciškai dievina pompastiškas apeigas, ceremonijas, viešas apeigas, blizgančią atributiką. Tuo tarpu protestantizmas yra orientuotas į konkrečius veiksmus, nuolatinį įtemptą darbą, metodišką tikslų siekimą bei vengia parodomųjų akcijų.

Savo nuomonei pagrįsti A. Kasparavičius pasitelkia istoriją. XVIII a. pabaigoje po trečiojo padalijimo katalikiška Lietuvos-Lenkijos valstybė išnyko iš Europos politinio žemėlapio. Iš esmės visa Lietuva ir didelė dalis Lenkijos pateko Rusijos imperijos valdžion, tiesa, su gana plačia autonomija: savo parlamentu, beveik nepakitusia administracija ir net kariuomene. Po keliolikos metų, XIX a.pradžioje panašion priklausomybėn pateko ir Suomija.

„Kaip toliau rutuliojasi šitų trijų valstybių – katalikiškos Lietuvos bei Lenkijos ir protestantiškos Suomijos – santykiai su Rusija? XIX a. Lietuva ir Lenkija organizuoja net du nesėkmingus, beviltiškus, bet, be abejo, herojiškus sukilimus prieš Rusijos imperiją. Žinia, nei politiškai, nei techniškai deramai neparengti sukilimai baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis: autonomijos likvidavimu, aukomis, barbarišku Rusijos teroru, tremtimis į Sibirą, represijomis, Vilniaus universiteto uždarymu, lietuvių kalbos persekiojimu, lotyniškos abėcėlės uždraudimu ir panašiai.

O Suomija visą XIX a. Rusijos užantyje pragyveno beveik be jokių ekscesų. Kaip ji pateko į Rusijos imperijos sudėtį XIX a. pr. su ta autonomija, su tokia pat autonomija ir pasitiko Rusijos imperijos griuvimą 1917 m., o po to gana ir be problemų atkūrė savo valstybingumą“, – pasakojo istorikas.

Pasak A. Kasparavičiaus, tai tik parodo, jog herojiški, bet ne visuomet apgalvoti ir apskaičiuoti politiniai kariniai veiksmai ar sukilimai tautoje kelia tik tam tikrą pasididžiavimo jausmą, papuošia istorijos vadovėlių puslapius, bet realios politinės naudos duoda mažai.

„Sukilimai davė peno tik herojiniams apmąstymams ir istorijos vadovėlių skyriams ir, jeigu Lietuvos istorijoje jų nebūtų, aš manau, Lietuvos ir Lenkijos valstybingumas būtų buvęs tiktai laimingesnis. Ar visada reikia būti herojum tik tam, kad juo būtum? Ar negalima atsisakyti to herojiškumo, kada jis yra neperspektyvus?“ - svarstė mokslininkas.

„Lietuva irgi privalėtų šiandien profesionaliai išanalizuoti savo valstybės nacionalinius interesus ir imtis juos atitinkančios užsienio politikos. Privalėtų kovoti ne su tariamu Rusijos grįžimu į bolševizmą, bet su Kremliaus siekiu sugrąžinti Rusijai tarptautinėje erdvėje tą vietą, kurią Europoje ji turėjo imperatoriaus Aleksandro I laikais.

Iš esmės Rusija siekia tapti modernia XXI a. imperija ir tai yra pavojinga ne tik Lietuvai. Bet efektyviai kovoti su naujosios Rusijos naujuoju Rusijos imperializmu netinka nei seni ginklai, nei sena retorika, netinka senas mąstymas“, - teigė A. Kasparavičius.

Anot istoriko, Lietuvos užsienio politika privalo rasti alternatyvias kryptis ir pateikia pavyzdžių: kuo spartesnis įsijungimas į euro zoną, tvirtesni politiniai-kultūriniai-ekonominiai ryšiai su senosiomis Europos demokratijomis, Vakarų kultūros populiarinimas Lietuvoje, vidaus politikoje - politinio pliuralizmo viršenybės stiprinimas prieš autoritarinę mintį.