- Pirmasis LGL skundas teismui buvo dėl Vilniaus miesto savivaldybės draudimo išskleisti vaivorykštės spalvų vėliavą, simbolizuojančią homoseksualų teises. Ar kas nors pasikeitė ir šiandien šią vėliavą būtų leista iškelti?
- Lietuvoje gėjų tolerancijos klausimu jaučiami nemaži pokyčiai, žiūrint iš teisinės pusės, mūsų pozicija yra progresyviai ginama: Baudžiamojo kodekso straipsniai pritaikomi bylose dėl nepakantumo internetiniuose komentaruose, seksualinė orientacija minima ir Darbo kodekse, Lietuvoje įsteigta Lygių galimybių tarnyba.
Tačiau realių pokyčių nematau. Pavyzdžių ieškoti toli nereikia: Vilniaus savivaldybės leidimų negavęs Europos Sąjungos (ES) tolerancijos vilkikas negalėjo sustoti miesto centre. Dėl to, bent europiniame kontekste, Lietuvą pradėta matyti kaip netolerantišką valstybę. Tai parodo, kaip Lietuvos savivaldybėms sunku laikytis tarptautinių įsipareigojimų.
Situacija panaši į kreivų veidrodžių karalystę, kurioje valdžia saugo neleistiną ir įstatymams prieštaraujančią nacių eiseną Gedimino prospektu, bet draudžia ir neapsaugo elementaraus 15 minučių trukmės homoseksualo viešo pasirodymo, – interviu lrt.lt teigė V. Simonko.
- Jei Lietuvoje homoseksualai savo kailiu jaučia, kaip neveikia gerai parengti įstatymai, tai ar tam tikrus valdžios atstovų sprendimus apskųsti veiksminga?
- Tikimės, kad skundas dėl Vilniaus mero Juozo Imbraso, savivaldybės administracijos direktoriaus Gintauto Palucko ir dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiksmų bus precedentas, kurio pagrindu būtų galima „paauklėti“ ir kitų miestų savivaldybes, uždraudusias panašius renginius. Be to, teigiama ginčo baigtis pagerintų Vilniaus ir Lietuvos įvaizdį pasaulyje.
- Su kokiomis dar kliūtimis susiduriate bandydami įtvirtinti homoseksualų teises?
- Manau, kad mūsų, nevyriausybinės organizacijos, viena funkcijų buvo parodyti tam tikrus visuomenės skaudulius. Kol nepadarėme rimtų socialinių tyrimų, mus kaltino spekuliavimu neva mūsų pastebimos problemos neatitinka tikrovės.
Mes parodėme problemos mastą: tris kartus bandėme pasinaudoti susirinkimo ir saviraiškos teise, tačiau mūsų buvimas viešojoje erdvėje liko uždraustas, bandėme reklamuotis ant sostinės ir Kauno troleibusų – uždrausta, bandėme pasinaudoti Vilniaus žaliojo tilto statulų įvaizdžiu – uždrausta, buvo prieštarauta mūsų rengiamai tarptautinei konferencijai ir panašiai.
Parodėme tiek daug aštrių kampų, kad Vyriausybės atstovai, manau, išsigando problemos masto. Todėl pasirinktas lengviausias kelias – kovojama ne su problema, bet su parodančiais tą problemą. Dabar mus izoliuoja nuo visų fondų, neįtraukia į projektus, įvairias programas, sudėtinga gauti finansavimą. Tai vertinu kaip Vyriausybės bandymą susidoroti.
- Ar patirdamas tokias problemas vis dar jaučiatės Lietuvos piliečiu?
- Visada didžiavausi esąs Lietuvos pilietis ir Vilniaus gyventojas. Tiesa, mano artimiausi draugai, nebeištvėrę tokių gyvenimo sąlygų, jau emigravo iš Lietuvos. Matau, kaip jie susitvarkė gyvenimą ir kokie yra laimingi užsienyje. Jiems nepavydžiu, bet reikia konstatuoti, kad gėjams ne Lietuvoje gyventi geriau.
1995 metais pirmas Lietuvoje viešai prisipažinęs dėl savo seksualinės orientacijos jaučiau pareigą ir tikėjausi, kad situacija greitai pasikeis. Pasirodo, tada buvau naivus, o žmonių mentalitetas taip greitai nesikeičia.
Didžiavausi gyvendamas Vilniuje, kuris garsėjo kaip tolerantiškas miestas, tačiau išgirdęs mero J. Imbraso pareiškimus tikrai nuliūdau ir supratau, kad situacija prasta. Matau, kad mūsų laukia labai ilgas ir sunkus pakantumo išbandymo laikotarpis.
- LGL lyga atstovauja tik savo, seksualinės mažumos, pozicijai ar pasisako ir kitų mažumų klausimais?
- Suprantame, kad vienas lauke ne karys. Diskriminuojamų grupių organizacijos (neįgalieji, romai ir kt.), anksčiau ar vėliau, turės susijungti. Tik tada, kai visos grupės bus kartu, jos bus labiau girdimos ir matomos. Nors neabejoju, kad toks susijungimas bus sudėtingas, bet tik kartu būsime stipresni.
- Ar viešumas, kurio siekiate, yra veiksmingiausia priemonė LGL tikslams įgyvendinti?
- Tai amžina diskusija, tačiau būtent viešumu yra matuojamas žmogaus teisių užtikrinimo lygis. Galbūt, jeigu nebūtų viešų demonstracijų, iki šiol moterys neturėtų teisės balsuoti. Todėl mūsų bendruomenės pozicija ginti savo teises teisėtomis priemonėmis yra pagrįsta.
Kol merai (ir kitos institucijos) nesuvoks, kad teisė į saviraišką ir į taikius susirinkimus, yra elementarios žmogaus teisės, tol tam tikri žmonių sluoksniai iki galo nesuvoks demokratijos esmės.
- Ar galite, pasakyti, kokių konkrečių tikslų sieksite artimiausiu laiku?
- Svarbiausia yra mažinti visuomenės nepakantumą. Mes norime, kad kiekvienas turėtų pasirinkimo teisę. Dabar dauguma mūsų bendruomenės narių priversti gyventi dvejopą gyvenimą, todėl norime normalių gyvenimo sąlygų tiems, kurie negali pakelti dvejopo gyvenimo naštos. Siekiame, kad tuo metu, kai homoseksualas atskleis savo tapatybę, jam niekas negrėstų.
Nemažai tikslų, surašytų 1995 metais (įkūrus LGL – lrt.lt pastaba), jau įgyvendinti. Manome, kad atėjo laikas kalbėti apie partnerystės įstatymą. Suprantu, kad tai gali užtrukti, todėl net neverta daugiau atidėlioti šio klausimo kėlimo. Brangaus laiko švaistymas yra mažas nusikaltimas bendruomenės lūkesčiams.
Akivaizdu, kad maža nevyriausybinė organizacija be Vyriausybės pagalbos nieko nepakeis. Turi stiprus politinis valdžios noras, pastangos, planai ir veiksmai.