„Pirmenybė siūlyti ministrą yra premjero pusėje, ne prezidento. Paskui prezidentas gali svarstyti, bet pasiūlyti mes turim. Nes mes turim, ką pasiūlyti“, - pridūrė į naująjį Seimą išrinktas politikas.
DELFI primena, kad neoficialiomis žiniomis prezidentas V. Adamkus nėra patenkintas konservatorių siūlytais kandidatais vadovauti Lietuvos diplomatijai ir kalba apie galimybę į šį postą deleguoti arba dabartinį ministerijos valstybės sekretorių Deividą Matulionį, arba sekretorių Žygimantą Pavilionį. Kalbėta ir apie Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Vygaudo Ušacko kandidatūrą.
Tuo metu TS-LKD dar prieš rinkimus įvardijo, kad užsienio reikalų ministro poste norėtų matyti parlamentarą Audronių Ažubalį arba galbūt buvusį partijos vadovą, europarlamentarą Vytautą Landsbergį. Kalbama, kad ir V. Ušacko kandidatūra konservatoriams nėra atgrasi, bet šis asmuo kaip galimas ministras buvo įtrauktas į koalicijos partnerių liberalcentristų šešėlinę Vyriausybę, tad klausimas, kiek jis atitiktų konservatorių lūkesčius.
Anot P. Saudargo, konservatoriai-krikdemai savo gretose turi daugybę politikų, kurie galėtų pretenduoti tapti Lietuvos diplomatijos vadovais: pavyzdžiui, jau minėtieji A. Ažubalis, V. Landsbergis, taip pat Emanuelis Zingeris, Česlovas Stankevičius, Algirdas Saudargas. Dėl šios priežasties esą net prezidento prieštaravimai neturėtų trukdyti partijai išsirinkti paties tinkamiausio kandidato.
O jeigu TS-LKD pasiūlytas kandidatas nepatiks – tuomet valstybės vadovas būtų priverstas viešai išsakyti argumentus, kodėl vienas ar kitas pretendentas jam neįtinka.
„Dabar atviros, viešos diskusijos šioje vietoje neturim. Jeigu mes pasiūlysim tą kandidatą, kurį partija mato kaip tinkamą, tada prezidentas atmesdamas ją turėtų motyvuotai paaiškinti, kodėl jis tą daro. Šis siūlymas būtų pagrindas užmegzti diskusijai“, - aiškino P. Saudargas.
Panašią pozicija partijos tarybos posėdyje išsakė ir pats A. Ažubalis, kuris yra įvardijamas, kaip vienas realiausių kandidatų vadovauti Lietuvos užsienio politikai. Parlamentaras dirba Seimo Užsienio reikalų komitete, todėl ši sritis nėra jam nežinoma.
„TS-LKD atsisakymo vadovauti bene įtakingiausiai šiuo metu valstybinei struktūrai atveju (tai yra Užsienio reikalų ministerijai), tai būtų aiškus signalas, kad mes, partija, atsitraukiame nuo ilgai deklaruotos politinės Vyriausybės idėjos. O kartu tai reikštų ir neformalių įtakos centrų, klanų, ar kaip juos bepavadinsim, pergale. Taigi esminis klausimas, ar TS-LKD, prisiims atsakomybę už valstybės užsienio politiką, ar droviai paves tai daryti statutiniams diplomatams, kurie jau aštuonerius metus valdo šį bene patį rimčiausią „smegenų centrą“ Lietuvoje“, - prie tribūnos piktinosi A. Ažubalis.
DELFI primena, kad po Seimo rinkimų keturios centro dešinės partijos – konservatoriai-krikdemai, Liberalų sąjūdis, A. Valinsko Tautos prisikėlimo partija bei liberalcentristai – pasirašė bendradarbiavimo susitarimą ir pradėjo derybas dėl valdančiosios koalicijos formavimo.
TS-LKD atiteko premjero postas ir 7 ministerijos, Arūno Valinsko vadovaujamai Tautos prisikėlimo partijai (TPP) – Seimo pirmininko kėdė ir 2 ministerijos, Liberalų sąjūdžiui – 3 ministrų portfeliai, liberalcentristms - 2.
Teisė deleguoti savo atstovą į užsienio reikalų ministro kėdę atiteko konservatoriams-krikdemams.
Pagal Konstituciją, ministrus premjero teikimu skiria ir atleidžia prezidentas, o Seimas turi patvirtinti Vyriausybės programą. Prezidento išimtinis susidomėjimas užsienio reikalų ministro kandidatūra paaiškintinas tuo, kad, remiantis pagrindiniu šalies įstatymu, prezidentas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“.