„Panašiai ir su Austrija – juk ten iš esmės vyrauja vokiečių kalba, tik truputį pakitusi, bet jie įsižeidžia, kai juos pavadini vokiečiais, savęs vokiečiais nelaiko. Airijoje irgi iš esmės airių kalba pamiršta (dabar gaivinama, bet buvo beveik išnykusi), bet airiai visada save laikė airiais. Todėl tiesioginės sąsajos su kalba būtų nekorektiška ieškoti, bet jos įtaka tautiškumo formavimuisi neabejotina“, – laidoje sakė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona.

Tačiau mes nesame airiai, tad mintis, jog kada nors lietuvis gali kalbėti nelietuviškai, daugeliui atrodo eretiška ir įžūli – tiek dėl lietuvių kalbos kovota, o dabar imsime ir jos atsisakysime.

Ar Adomas ir Ieva kalbėjo lietuviškai?

Andrius Vištelis-Višteliauskas, garsusis „aušrininkas“, dalyvavo 1863 metų sukilime, vėliau pasitraukė į Vakarus, Italijoje kovėsi Garibaldžio armijoje. Jis savo raštuose teigė, jog Adomas ir Ieva rojuje turėjo kalbėti lietuviškai. Ir šiandien netrūksta nuomonių, kad lietuvių kalba yra pati seniausia pasaulyje.

„Rojuje lietuvių kalba tikrai neskambėjo“, – įsitikinęs VU filologijos fakulteto buvęs dekanas Bonifacas Stundžia. Jam pritaria ir A. Smetona: „Tvirtinti, kad Adomas ir Ieva kalbėjo lietuviškai yra naivu“.

„A. Višteliauskas susižavėjo jais, nes jis gyveno tuo metu, kai kilo lyginamoji istorinė kalbotyra, o jos didžiausi autoritetai teigia, kad lietuvių kalba iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų yra pati archajiškiausia. A. Višteliauskas tai išsiaiškino saviškai – jei archajiškiausia, tai ir rojuje kalbėjo“, – aiškino kalbininkas Zigmas Zinkevičius.

Pasak A. Smetonos, galime teigti, kad lietuvių kalba yra mažiausiai pakitusi gyva kalba. „Aišku, palyginę indoeuropiečių kalbų raidos dėsningumus matome, kad dabartinės kalbos išsirutuliojo iš indoeuropiečių prokalbės. Kokia ji buvo – vienas Dievas žino“, – pridūrė jis.

Lietuvių kalba atskilo nuo latvių VI–VII a.

Pasak B. Stundžios, lietuvių kalba kaip savarankiška kalba atskilo nuo latvių iš Rytų baltų šakos, manoma, apie VI–VII amžių, nors šaknys daug tolesnės.

„Apie pirmuosius žmones, gyvenusius prie Baltijos, žinome iš senų laikų. 10 tūkst. m. pr. Kr. Jie buvo klajokliai, medžiotojai, lietuviškai neklabėjo, iš vienos gyvenvietės kėlėsi į kitą. Sėslių gyventojų atsirado jau neolito metu, bet tai buvo senosios Europos kultūros žmonės ir su lietuvių kalba jokio ryšio neturėjo. Manoma, kad indoeuropiečiai atkeliavo 1800 m. prieš Kr. iš Pietų ir jie „suindoeuropinizavo“ visas senąsias klestėjusias kultūras. Nuo to lako galima kalbėti apie baltų, kartu ir lietuvių, kalbų šaknis. Kita vertus, jos slypi ir indoeuropiečių prokalbėje“, – pasakojo B. Stundžia.

Taigi maždaug prieš keturis tūkstančius metų į Lietuvos teritoriją atklydo indoeuropiečiai. Jie asimiliavosi su vietiniais gyventojais, taip susidarė baltų gentys, o iš jų prieš keturiolika šimtmečių susiformavo ir lietuvių kalba.

Realios grėsmės lietuvių kalbai nėra

Lietuvių kalba yra valstybinė kalba, tačiau tai nereiškia, jog jai negresia pavojus. Anksčiau bijojome rusų kalbos, dabar yra teigiančių, jog kyla pavojus dėl anglų kalbos.

„Rusifikacija okupacijos laikotarpiu turėjo didelę, ideologizuojančią, fundamentalią įtaką. Kalbant apie anglų kalbą šiandien reikia skirti du aspektus: instrumentinį – kaip kalbos, kurios reikia darbe, teisėms, bendrauti ir pan. Kitas aspektas – anglų kalba kaip dominuojanti pasaulyje prasiveržia į platesnes sferas. Tada ji atsiduria šalia makdonaldizacijos, amerikonizacijos, ji tampa panaši į rusifikaciją, kuri panašiai fundamentaliai daro įtaką tautiniam identitetui“, – teigė VDU docentas antropologas Vytis Čiubrinskas.

Mokslininkai teigia, kad lietuvių kalbai bent jau kol kas išnykimas negresia. Ji patenka tarp 10 proc. stipriausių pasaulio kalbų. Pasaulyje yra 5–6 tūkst. kalbų, kas porą savaičių miršta po kalbą – miršta paskutinis kalbėtojas. Tad tokiame kontekste atrodome labai gerai.

Ar vien tik kalba gali būti tautiškumo pagrindas?

„Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“, – taip rašė Mikalojus Daukša XVI amžiuje. Šie žodžiai iki šiol laikomi himnu lietuvių kalbai.

Mikalojus Daukša gyveno XVI–XVII amžių sąvartoje. Jis buvo Krakių klebonas , Žemaičių kapitulos kanauninkas bei Žemaičių vyskupijos administratorius. 1599 metais išleido „Postilę“ lietuvių kalba, lenkiškoje pratarmėje ragino nepamiršti gimtosios kalbos.

„Pasakyti tiesiogiai, kaip sakė M. Daukša, kad kalba yra tiesioginis tautiškumo pagrindas, vargu ar galima“, – mano A. Smetona.

„Tyrimai parodė, jog žmogui apsisprendžiant dėl tapatybės, kalba nėra pirmas dalykas, Tačiau norint juo tapti, kalba tampa pirmaeiliu dalyku. Taigi kalba neišvengiamai yra matmuo“, – teigė socialinių mokslų daktaras Vytis Čiubrinskas.

Ne visais laikais, anot E. Aleksandravičiaus, lietuviais save vadino tie, kurie kalba lietuviškai. „Tik paskutinius 100 metų esame linkę save atpažinti ir savo svarbiausia tapatybės forma pavadinti mūsų kalbą“, – pasakojo jis.

A. Smetonos teigimu, tai, ką mes dabar suvokiame kaip lietuviškumą, buvo kitaip suvokiama XIX a., tuo labiau XVII a. Be to, XIX a. antroje pusėje lietuvis save laikė daugiau kataliku, o ne lietuviu.

„Akivaizdu, kad Lietuvos istorijoje kalba grįstas tapatumas yra žymiai trumpesnė atkarpa nei visa didelė istorija, kurioje tapatybės bruožų buvo žymiai daugiau“, – papildė E. Aleksandravičius.

XIX amžiaus pradžioje Vilniuje gyvenęs Juzefas Frankas tai, ką mes dabar laikome lietuvių kalba, manė esant lenkų kalba. Vladislovas Sirokomlė, užkalbinęs valstietį lenkiškai ir negavęs atsakymo, patetiškai sušuko: „Lietuvių krašte negalėjau susikalbėti su lietuviu“.

„Savo tapatumą skirtingos tautos grindžia keliais būdais: valstybinis tapatumas (senosios kunigaikštystės lietuviai) ir kai tauta save suvokia kaip savosios konfesijos atstovus (judaizmas). Žinoma, kad nuo XX a. vid. suvokiama, kad kalba yra tautines bendruomenės pagrindas. Ir tautos, kurios neturi valstybės, vargiai ar gali save tapatinti su kokia valstybe“, – įsitikinęs E. Aleksandravičius.

M. Daukša rašė ne lietuviškai, o žemaitiškai

Tad Mikalojus Daukša nebuvo teisus – kalba nėra pagrindinis tapatumo kriterijus. Jis pats šiuos žodžius parašė ne lietuvių, bet lenkų kalba. Istorikai sako, kad ano meto žmonės jo „Postilės“ nelaikė parašyta lietuvių kalba.

1605 metais pasirodė „Ledesmos“ katekizmas. Jis vadinasi „Katekizmas arba Pamokymas, vienam kuriam gi krikščioniui reikiamas”. Antraštėje pažymėta, jog „antrąkart išspaustas”, nes pirmas leidimas buvo M. Daukšos. „Ledesmos“ katekizmo prakalboje nežinomas vertėjas rašo, jog jo ausis pasiekė žmonių nusiskundimai, kad jie nesupranta Žemaičių vyskupystės kanauninko Mikalojaus Daukšos išversto katekizmo, nes jis esąs parašytas žemaitiškai, ir tie žmonės prašo, kad katekizmas būtų lietuviškai „perguldytas“. Taigi M. Daukša to meto požiūriu rašė ne lietuviškai bet žemaitiškai.

„XVII–XVI a. formavosi dvi rašomosios kalbos. Viena – Vilniaus apylinkių ir miesto šnekamosios kalbos pagrindu ir buvo vadinama lietuvių kalba, o antroji formavosi to meto žemaičių kunigaikštijos, vėliau Vyskupijos pagrindu, kuriai didžiausią vaidmenį vaidino aukštaičių tarmė, vadinama aukštaičių kalba.

XVI–XVII a. lietuvių tarmės (kaip dabar mes jas vadintume) buvo apibrėžiamos visai ne pagal kalbinius ypatumus, bet pagal administracinius padalijimus. Tad Žemaitijos kunigaikštystėje skambanti kalba ir buvo laikoma žemaičių – žmonės ją ir laikė svetima, nesuprantama kalba, kad netgi iš naujo reikėjo versti katekizmą. Ta žemaičių kalba XVII a. iš tiesų buvo aukštaičių, ji nieko bendra neturi su dabartiniais žemaičiais”, – dėstė Z. Zinkevičius.

Istorija gali pasikartoti

Jei jau istorijoje buvo taip, kad lietuviais save vadino tie, kurie nemokėjo lietuviškai, galbūt ateityje irgi bus taip, kad lietuviu galės vadintis, tarkime, angliškai ar ispaniškai kalbantys juodaodžiai jaunuoliai.

„Prieš kokius 10 metų Šilutėje mačiau lakstančius mulatus ir labai gražiai šnekančius žemaitiškai. Ar jie lietuviukai? Be abejonės, taip“, – mano A. Smetona.

Tuo metu V. Čiubrinskas teigia, kad žmogus pats turi apsispręsti dėl savo tapatybės. „Jei juodukas, iškart kyla klausimas, tai koks jis lietuvis. Arba koks jis lietuvis, jei nekalba lietuviškai. Bet tapatybė nesusideda iš vieno ir dominuojančio dalyko. Kalba fundamentali, bet nėra vienintelis kriterijus. Reikia klausti pačio žmogaus, kuo jis save pripažįsta”, – sakė jis.

Iš Lietuvos emigravo per 400 tūkst. gyventojų. Dalis jų tikrai liks Ispanijoje, Airijoje, Jungtinėse Valstijose. Jų vaikai ir vaikaičiai gali ir nebekalbėti lietuviškai. Ar juos laikysime lietuviais? Nuo šio atsakymo priklauso mūsų tautos ateitis. Jei manysime, kad tie, kas nekalba lietuviškai, nėra lietuvių tautos dalis, tuomet lietuvių skaičius katastrofiškai mažės.

„Galima sakyti, kad trečios kartos lietuviai, nešnekantys lietuviškai dvi kartas, nėra lietuviai. Tuomet globalizacijos iššūkių neatlaikysime“, – tikino istorikas E. Aleksandravičius.

Anot A. Smetonos, vieni emigrantai jaučiasi lietuviais, kiti ne: „Išvyksta emigrantai, kurių vaikai galbūt nemokės lietuviškai. Čia reikia matyti dvi grupes žmonių: vieni tą daro, manyčiau, kad neliktų nieko. Bet yra ir tokių, kurie stengiasi palaikyti tautinę savimonę: švenčia šventes namie, gal kas keleri metai parveža vaiką į Lietuvą, pats jaučiasi lietuviu. Tačiau jau kalbėti po 10 metų nebemoka. Ar jis lietuvis? Manyčiau, kad taip“.

Tautą sieja daugiau nei viena kalba, bet ar dėl to jos reikia atsisakyti?

„Airiai prarado savo kalbą net pačioje Airijoje, bet šiandien visame pasaulyje yra gal koks 100–50 mln. savo tapatumą suvokiančių airių, nekalbančių airiškai, kuriems užteko vos kelių simbolių – žalių plaukų, „St. Patrick day“ (Šventojo Patriko diena) – ir jie savo airiškumą daugiau grindė bendra atmintimi, bendrais ritualais. Patikėkite, airių ekonominis stebuklas, atgimimas buvo smarkiai susijęs su tuo, su jų kilmės sentimentais, ir verslas grįžo į Airiją. Linkėčiau, kad neliktumėme tik su savo kalba, bet ir istorija, praeitimi, herojais, kurie galbūt nekalbėjo lietuviškai“, – linkėjo E. Aleksandravičius.

„Lietuvis pirmiausiai yra tas, kuris nuo mokyklos laikų žino Donelaitį, universiteto įkūrimą, istoriją, pirmąją lietuvišką knygą. Tai yra tam tikri kultūriniai akcentai, formuojantys lietuviškąją tapatybę. Taigi lietuviškam tapatumui labai svarbus veiksnys ne kalba, o mokykla“, – neabejojo A. Smetona.

Gali taip nutikti, jog ateityje juodaodis, kalbantis angliškai ar prancūziškai, nuoširdžiai save laikys lietuviu, ir niekas tuo nesistebės. Tačiau tai nereiškia, kad reikia atsisakyti lietuvių kalbos. Kalba nėra paprastas instrumentas, kurio dėka kalbame apie pasaulį. Tai pats pasaulis.

Garsus lingvistas B. Worfas jau yra parodęs, kad kalba sąlygoja mąstymą. Jis aiškino, kad kai kurie indėnai sunkiai perkanda fizikos dėsnius ne todėl, kad jie yra protiškai mažiau gabūs, bet todėl, kad jų kalboje nėra sąvokos greitis. O be jo, kaip žinia, neparašysi Niutono formulių. Tad mums lengvesnį gyvenimą lėmė Kolumbas, kuris atrado Ameriką, o vėliau europiečiai nukariavo indėnų gentis. Jei istorija būtų susiklosčiusi kitaip – indėnai atradę Europą ir ją nukariavę, jų, o ne indoeuropiečių kalbos būtų vyraujančios dabartiniame pasaulyje, kitaip atrodytų ir fizikos dėsniai.

„Juk kad ir kaip išmoktume svetimą kalbą, niekada nesugebėsime perduoti tobulai jausmų, emocijų taip, kaip tą padarytumėme sava kalba. Šiuo požiūriu tautiškumas ar tautinė savimonė su kalba yra susijusi“, – pastebi A. Smetona.