Įmonės „Akmens namai“ vadovai tikino, kad kalba su klientais dažniausiai pradedama nuo klausimo, už kokią sumą planuojama įsigyti antkapį.
Žinovų teigimu, kuklaus kapo sutvarkymo kaina – ne mažesnė nei 3 tūkst. litų. Pastaruoju metu rinką užplūdo Kinijoje pagaminti gerokai pigesni antkapiai. Šie gaminiai, paminkladirbių tikinimu, nors gražiai blizga ir dažnai išoriškai dailesni už Lietuvoje pagamintuosius, tačiau yra neilgaamžiai ir po penkerių metų gali tapti beverčiais ar net darkančiais kapą akmenimis.
Be to, teigiama, kad kiniški paminklai turėtų būti keliskart pigesni nei pagaminti iš švediško akmens. Vis dėlto pardavėjai juos iškiša už panašią kainą ir taip gauna didelius pelnus. Tačiau kol kas pirkėjai apie tai neįtaria, nes kiniški paminklai mūsų šalyje pradėti pardavinėti palyginti neseniai.
Betoniniai jau byra
Didžiausiose Klaipėdos kapinėse – Lėbartuose paminklų mados kaip ant delno. Arčiausiai tvoros – 1979 metais įsteigtų kapinių pirmieji paminklai. Tai prieš tris bei keturis dešimtmečius populiariausi rusišku žodžiu „gorbuška“ – papentukais vadinami antkapiai. Jų viena pusė primena duonos kampelį, yra neapdirbto akmens, o fasadinė – nušlifuota su iškaltomis raidėmis. Taip siekta, kad antkapis kartu primintų įprastą lauko akmenį.
Dauguma šių antkapių pagaminti pagal nebrangius individualius projektus. Sovietmečiu buvo populiaru naudotis kombinato „Dangė“ paslaugomis bei statyti šios įmonės gamintus paminklus iš betono ir akmens masės. Keletą dešimtmečių įspūdingai atrodę šviesių spalvų paminklai pastaruoju metu pradėjo trupėti.
Krizė – ir kapinėse
Kapinių priežiūros tarnybos vedėja Ina Kichtenkienė pastebėjo, kad maždaug prieš porą dešimtmečių, kapinėse vis dažniau pradėta statyti griežtų formų iš visų pusių preciziškai nušlifuotus akmeninius paminklus.
Manoma, kad tokia mada įsigalėjo pradėjus antkapiams naudoti Karelijos bei švediškus akmenis. Iš didžiulių akmenų gamintojai išpjaudavo ruošinius, tad klientui belikdavo išsirinkti antkapį ir užsakyti užrašus.
Maždaug prieš dešimtmetį, kai Lietuvos žmonės pradėjo prasigyventi, į madą atėjo platūs iš brangaus akmens pagaminti kapo bordiūrai.
Pastaruoju metu vis labiau įsigali netaisyklingų formų antkapių mada. Užsakomi vis mažesni paminklai. Tai iš dalies atspindi jau besijaučiančią ekonominę krizę.
Dažnai vienas antkapio kraštas būna papuoštas svyrančio medžio ar gėlės motyvu. Antkapiuose vis dar populiaru išraižyti kryžių, Dievo motinos ar angelo siluetą.
Baugina kapų lankytojus
Visais laikais turtingų žmonių kapai išsiskyrė ypatingais antkapiais. Ne kiekvienas turtuolis turi išskirtinį skonį, tad toli gražu ne visi dideli antkapiai pasižymi menine verte. Griozdiški bareljefai neretai net gąsdina kapinių lankytojus.
I.Kichtenkienės įsitikinimu, vieni brangiausių ir rečiausiai užsakomų – mediniai bei metalo plastikos paminklai. Medžio antkapiai dažniausiai primena tradicinius lietuvių stogastulpius. Tai išimtinai autoriniai darbai, o drožėjų, kurie sugeba išdrožti tokius gaminius, tėra vienas kitas, tad tokių paminklų kaina labai didelė.
Originalus kalvio darbas vertinamas dar brangiau. Pagal individualius projektus sukurtuose antkapiuose dažnai atsispindi mirusiojo pomėgiai bei profesija. Uostamiesčio kapinėse neretai galima pamatyti inkarą ar laivo vairą, mokytojų kapus dažnai ženklina atversta knyga, o medikų – gyvatė virš taurės.
„Kartais kapai sutvarkomi taip, kad be atskiro komentaro net nesuprasi, kodėl pasirinktos tokios formos ar spalvos. Viena moteris aiškino, kad juoda spalva antkapyje simbolizuoja mirtį, o balta – gyvenimą ir viltį. Ne mažiau simbolių buvo užšifruota ir paminklo formoje“, – pasakojo I.Kichtenkienė.
Kapinių specialistė tikino, kad jai vienos gražiausių yra Šiaulių tremtinių kapinės, kur visi antkapiai vienodi – balti akmeniniai kryžiai su palaidotų žmonių pavardėmis. Jokių gėlynų prie jų sodinti neleidžiama. Vienintelė galima puošmena – pamerkta puokštė gėlių.
Tragizmas šokiruoja
Profesorius Jurgis Mališauskas daugelį metų tyrinėjo Klaipėdos krašto kapines. Jis įsitikinęs, kad neišmatuojamu skausmu dvelkiantys ir sielvartu spinduliuojantys kapai verčia manyti, jog čia gulinčių mirusiųjų artimieji netiki pomirtiniu gyvenimu ar gyvenimo prasmingumu.
„Pigios tragedijos vaizdai nepadeda artimiesiems susitaikyti su realybe, kad ir kokia skaudi ji būtų. Ar tiems žmonėms reikia vaizdo prisiminti artimąjį, ar atkreipti praeivių dėmesį? – svarstė J.Mališauskas. – Kryžiaus dydis ant kapo, mano galva, taip pat rodo santykį su Dievu. Kuo labiau esu nusidėjęs, kuo labiau bijai Dievo, tuo didesnis kryžius. Ir priešingai – kuo geriau sugyveni su Aukščiausiuoju, tuo daugiau antkapyje lieka vietos estetikai.“
Krikštuose – lelijos žiedas
Profesoriaus tikinimu, šio krašto lietuviai nuo seno iki XX amžiaus pradžios ant kapų statydavo medinius krikštus. Ankstyvesnieji jų neturėjo krikščioniškų simbolių. Krikštas dažniausiai būdavo rupūžės arba ožio kailio formos lentutė ant stulpo.
Nuo seno žinoma, kad vyrų kapus ženklindavo iš ąžuolo ar beržo, o moterų – iš eglės ar liepos išdrožti krikštai. Vyrų kapus žymėjo žirgo galva, moterų – paukščio siluetas ar lelijos žiedas.
Vėliau krikštais buvo vadinami mediniai kryžiai. Manoma, kad ant moterų kapų statomi kryžiai būdavo su stogeliais, kitaip vadinamomis skepetomis.
Pasak J.Mališausko, krikštuose būdavo įrašomas mirusiojo vardas ir pavardė, o moterų – dar ir mergautinė pavardė, gimtinės vieta ir retkarčiais – kuo tas žmogus vertėsi.
Vėlesniais laikais antkapiuose atsirado ir epitafijos – antkapio užrašai mirusiojo atminimui. Liuteronų tikybos žmonės joms naudodavo giesmių žodžius, todėl dažnai šie įrašai turi giedro viltingumo atspalvį, pavyzdžiui, „ilsėkis saldžiai“, „mūsų gyvenims ant lūkesties“.
Tarpukariu antkapiais dažnai tapdavo metaliniai kryžiai, įmontuoti į lauko akmenis.