Krematoriumo idėja Lietuvoje sklando jau gerą dešimtmetį. Ypač ji buvo puoselėjama Kauno verslininkų.
Ne kartą buvo jau net numatytos konkrečios vietos, kur jis galėtų būti pastatytas.
Kalbos liko kalbomis iki praėjusių metų gruodžio, kai buvo priimtas naujas Žmonių palaikų laidojimo įstatymas, kuris tarsi turėjo atrišti rankas verslininkams. Bet neatrišo. Ketinantieji steigti krematoriumą prabilo apie naujojo įstatymo spragas, tiesiog trukdančias užsiimti kremavimu. Tam reikėjo poįstatyminių aktų, kurie netrukus ir buvo priimti, tačiau paaiškėjo, kad ir to dar neužtenka.
Lietuvos ritualinių paslaugų aso-ciacijos valdybos pirmininkas Gintautas Gylys VL sakė, kad įstatymas, poįstatyminiai aktai dabar nėra svarbiausias kliuvinys, stabdantis verslininkus. „Šiuo metu Vyriausybė yra sudariusi darbo grupę, kuri dar bandys pataisyti įstatymą, tačiau net ir dabar, labai norint, galima šia veikla užsiimti“, – sakė G.Gylys. – Mūsų šalyje užtektų vieno krematoriumo. Blogiau kas kita: pasikeitė šalies ekonominė situacija, stabdanti verslininkus investuoti į bet kokią naują veiklą“. Tad atrodo, kad artimiausiu metu krematoriumo Lietuvoje nebus, leisime uždirbti latviams ir lenkams. G.Gylio duomenimis, beveik visos mūsų šalies laidojimo paslaugų firmos kremuoti mirusiuosius veža į Rygoje esantį krematoriumą. Galbūt tik vienintelė Kauno firma „Klepsydra“ naudojasi Varšuvos krematoriumo paslaugomis.
Nereikėtų didžiulių plotų kapinėms
Krematoriumas ir kolumbariumai Lietuvoje ne tik patenkintų visų pareiškusiųjų valią po mirties būti kremuotiems, bet ir procedūra artimiesiems atsieitų pigiau, be to išspręstų naujų kapinių steigimo problemą. Lietuvoje šiuo metu yra 2025 veikiančios, 222 – riboto laidojimo ir 4511 neveikiančių kapinių.
Kremavimas laikomas šiuolaikišku, estetišku palaikų tvarkymo būdu, kurį renkasi daugiausia išsilavinę miestų gyventojai. Tokią valią buvo pareiškę dainininkai Janina Miščiukaitė, Vytautas Kernagis, dailininkas Vytautas Kalinauskas, Lietuvos ambasadorė prie UNESCO Ugnė Karvelis, radijo stočių savininkas Hubertas Grušnys, kiti. Jų valia buvo įvykdyta.
Sutaupytų tūkstančius litų
Per metus lietuviai kremuoja maždaug 400 mirusiųjų palaikų.
Negalima tiksliai pasakyti, kiek kainuoja kremuoti mirusįjį. „Klepsydros“ vadovo Bogdano Bialeckio teigimu, tai nuo daug ko priklauso. Pavyzdžiui, kokį karstą išsirinksite, nes kremuoti žmogus vežamas su karstu. Pigiausiai visa procedūra gali atsieiti 2,5–3 tūkstančius litų. „Karstas taip pat turi būti ne bet koks, – sakė B.Bialeckis. – Jis turi būti ekologiškas, be plastikinių ar metalinių detalių“.
Pasak G.Gylio, jeigu kremato-riumas būtų Lietuvoje, mirusiųjų artimieji sutaupytų maždaug 1,5–2 tūkstančius litų, nes dabar kremavimo kainos liūto dalį sudaro transportavimo išlaidos.
„Apskritai kremavimas brangiai atsieina, – VL sakė G.Gylys. – Prie bendrų laidojimo apeigų išlaidų prisideda dar ir didelės kremavimo išlaidos“.
Apeigos visada tokios pačios
Lietuvos žmonės dar tik kuria kremavimo tradicijas. Šiandien niekas negali pasakyti, kaip turi būti – ar mirusįjį būtina šarvoti prieš kremavimą, ar prie urnos kviesti kunigą, ar urną nešti į bažnyčią. Ar deginant palaikus į karstą reikia įdėti religinę atributiką, pavyzdžiui, rožinį? Kad tokių tradicijų nėra, apgailestavo ir G.Gylys. „Sudeginam žmogaus palaikus, o kas po to? Šiandien nėra ne tik krematoriumo, bet nenumatytos vietos kolumbariumams, kur galėtų būti laikomos urnos“.
Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. kunigas Kęstutis Kėvalas VL sakė, kad žmogaus palaikų šarvojimas liturgijoje nėra nustatytas. „Tai yra tik šeimos susitarimo reikalas. Mirusiojo palaikus galima iš karto kremuoti, o po to pašarvoti urną, galima palaikus pašarvoti ir po paros ar dviejų kremuoti, – sakė K.Kėvalas. – Kaimuose yra tradicija karstą nešti į bažnyčią, o miestuose – kunigą atsivežti į namus, kur pašarvotas mirusysis. Lygiai taip pat reikėtų elgtis ir su urna“. Pasak jo, nebūtina kremuojant į karstą įdėti rožinį, nes to, ko gero, neleistų ir kremavimo firmų nuostatai. Tačiau nebūtina dėti ir švento paveikslėlio – tai žmonių sugalvota tradicija, kuri religiniu požiūriu neturi reikšmės.
Kunigas sako, kad Bažnyčia neturi griežtos nuostatos ir dėl urnos laikymo vietos ar pelenų išbarstymo. „Manau, tai pirmiausia pagarbos mirusiam žmogui reikalas, – sakė K.Kėvalas. – Ar tikrai užtikrinsime deramą pagarbą, jeigu urną laikysime bibliotekoje, tarp sudulkėjusių knygų?“
Tiesa, Žmonių palaikų laidojimo įstatymas šiandien gana kategoriškai nurodo, kad urna tik laikinai gali būti laikoma namuose, kol nebus palaidota ar patalpinta kolumbariume. Pelenų išbarstymas taip pat yra griežtai reglamentuotas – galima išbarstyti tik tam skirtoje vietoje kapinių teritorijoje, kad nebūtų pažeisti kitų žmonių interesai.
Kunigas K.Kėvalas nepasisako prieš pelenų išbarstymą, bet teigia manąs, kad žmogus vis dėlto turi turėti tą amžinojo poilsio vietą, iš kurios jis prisikels amžinajam gyvenimui.
Pasipriešino aplinkiniai gyventojai
Maždaug prieš metus viešoji įstaiga Vilniaus krematoriumas buvo parengusi projektą, pagal kurį krematoriumas turėjo būti įrengtas strategiškai labai geroje vietoje tarp Vilniaus ir Kauno, netoli Elektrėnų. Tačiau vos tik pasklido kalbos apie krematoriumą, protestuodami sukilo vietos gyventojai. Jie nepanoro, kad šalia jų namų iškiltų žmonių palaikų deginimo įstaiga.
„Žmonės kažkodėl mano, kad čia rūks kaminai, oras bus užterštas, gal net kvapas pasklis, – sakė Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos valdybos pirmininkas G.Gylys. – Tačiau nieko panašaus nebūtų. Tokios įstaigos statomos laikantis ypatingų reikalavimų. Vokietijoje esu matęs, kad krematoriumai stovi per šimtą metrų nuo gyvenamųjų namų, o aplinkiniai gyventojai net nežino, kokia ten įstaiga įsikūrusi“.
Lietuviai, matyt, nepasitiki niekuo. Jie bijo, kad nebus paisoma reikalavimų. Tačiau greičiausiai juos psichologiškai veikia žinia, kad netoliese bus deginami palaikai. Yra buvę istorijų, kai žmonės skundėsi gyvenamuosiuose miestų rajonuose įsikūrusiais laidojimo namais, nes kasdien, išnešant iš salių karstus, girdėdavo skambant varpą.
KOMENTARAS
Rita Kuštan, Aplinkos ministerijos Komunalinio ūkio departamento Kitų komunalinių paslaugų skyriaus vedėja
Jau daug metų kalbama apie visuomenės poreikį Lietuvoje turėti krematoriumą. Dar 2003 m. buvo parengtas kremavimo įstatymo projektas, kurio pagrindinės nuostatos dėl palaikų kremavimo įteisintos pernai gruodį priimtame Žmonių palaikų laidojimo įstatyme. Tam, kad verslui būtų sudarytos sąlygos užsiimti kremavimo veikla, parengti ir jau patvirtinti ir poįstatyminiai teisės aktai. Dabar tereikia statyti krematoriumą, gauti licenciją ir užsiimti šiuo verslu. Manau, kad taip ir bus – yra keletas verslininkų, kurie domisi krematoriumo steigimo sąlygomis.
Suprantama, šiandienos ekonominė situacija taip pat daug lemia, galbūt verslininkai abejoja investicijų į naują verslą pelningumu, tačiau valstybės kapitalo dalyvavimas šioje veikloje nenumatytas.
Lietuvos gyventojus galiu tik nuraminti, kad krematoriumo statybai ir veiklai yra numatyti labai griežti reikalavimai, kad būtų užtikrintas visuomenės ir aplinkos saugumas. Kremavimo procese naudojamos modernios technologijos, ypač valymo įrenginiuose. Kremavimo įmonė negalės pradėti veikti, jeigu neatitiks nustatytų visuomenės sveikatos saugos ir aplinkosaugos reikalavimų ir jei nebus reikalingų taršos kontrolės ir valymo įrenginių.