Sociologas Vladas Gaidys teigė: „Žinoma, kad šventės yra svarbios lietuviškam identitetui. Kitas dalykas, kaip jos yra švenčiamos? Galbūt nesusiklostė šventimo tradicija, nėra suvokta, kaip jas švęsti: ar bėgti į gatvę, ar kažką kita daryti? Aš manau, kad JAV Nepriklausomybės diena yra labai gražiai švenčiama, taip pat Prancūzijoje. Pas mus to nėra. Ir aš, tiesą pasakius, nematau ypatingos problemos. Nebūtinai žmonės nepriklausomybės dienos proga turi gerti gatvėje šampaną, galima švęsti ir rimtai, solidžiai“.
Lietuvos tapatumui itin svarbi Vasario 16-oji: 1918 metais Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.
Ši diena buvo pagrindinė tautinė šventė išeivijoje. Fizikas ir nuotykinių romanų rašytojas Kazys Almenas pasakoja, kaip ją už švęsdavo Atlanto: „Tai buvo pagrindinė tautinės dvasios palaikymo šventė. Reikia suprasti, kad mano tėvų ir mano karta tikrai jautėme pareigą palaikyti krašto atmintį, ta proga priminti mūsų politinei aplinkai, kad mūsų kraštas okupuotas ir kad mes tikimės jo laisvės“.
„Iš esmės Vasario 16-osios šventimas susidėdavo iš trijų pagrindinių dalių. Užimdavo beveik visą dieną. Būdavo šv. Mišios per pietus, paskui iškilmingas minėjimas, kur pagal išgales būdavo pakviečiamas koks nors vietinis politikas. Ypač Čikagoje, nes lietuviai ten turėjo politinį svorį: politikai gražių žodžių pasakydavo. Na, ir vakare dažniausiai būdavo koncertas“, – kalbėjo K. Almenas.
Anot pašnekovo, ši šventė pasitarnaudavo Lietuvos bendruomenei priminti Jungtinių Valstijų prezidentams apie tai, kad Lietuva yra nelaisva.
„Amerikoje į tokius dalykus žiūrima gana jautriai. Tad būdavo gaunami pasveikinimai iš JAV prezidentų“, – prisiminė rašytojas.
Taigi Vasario 16-oji buvo svarbi išeivijai. Ji buvo svarbi ir okupuotoje Lietuvoje. Tuometiniai disidentai visada ją paminėdavo.
Ir kaip okupuotoje Lietuvoje?
Sovietinis režimas labai bijojo, kad tik kur nors viešai nepasirodytų trispalvė vėliava. O ji pasirodydavo Rasų kapinėse ant mūsų tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapo.
„Pirmas konfliktas buvo 1975-aisiais vasario 15 dieną. Mes, grupė jaunuolių, į mokyklą atėjome su baltais baltiniais. Aš, ko gera, tuomet pirmą kartą gyvenime tėvo kaklaraištį buvau pasirišęs. Aišku, auklėtoja įtarė, kad čia kažkas negera ir liepė mums eiti persirengti.
Mes, aišku, nepersirengėme, o visi atkeliavome į Rasų kapines, prie J. Basanavičiaus kapo padėjome gėlyčių, pastovėjome, paskui nuėjome į Naująsias Rasas, kur ilsisi už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žuvę mūsų kariai. Ten padėjome gėlyčių. Čia radome kelias moterėles. Ir tais pačiais metais vasario 15 dieną čia buvo iškelta trispalvė vėliava. Aš žinau, kas ją siuvo. Truputi esu nagus prikišęs“, – atviravo buvęs disidentas Vytautas Bogušis.
„Ta vėliava čia kokias 3 dienas prakabojo. Mano tėtis su jaunesniu broliu išėjo pasivaikščioti ir ją pamatė. Brolis paėmė ir nupiešė blonknote, nudažė spalvas, kažkokį eilėraštį senos knygos nusirašė ir nusinešė į mokyklą. Žinoma, mokykloje jį iš karto mokytojai pagavo. Ir vėl aš buvau apkaltintas, kad čia mano darbas. Bandė tardyti dėl vėliavos. Aš žinau, kas ją iškėlė, bet taip ir nepagavo to žmogaus. Ją jo mama pasiuvo, ji buvo lenkė, nesuprato, ką siuvo“, – laidoje sakė V. Bogušis.
„Kaip katalikui sekmadienis, taip mūsų grupelei būdavo Vasario 16–oji. Tai buvo privalu. Aš dalyvaudavau kiekvienais metais, 1990–tais paskutinį kartą. 1977–tais buvo toks nutikimas: aš, Sasnauskas, Paulionis, dar kokie 5–6 jaunuoliai atėjome, padėjome gėlių, o beišeinant įvyko susistumdymas su KGB darbuotojais, kurie mus stebėjo. Jie norėjo keletą vaikinų paimti, bet mūsų buvo didesnė grupelė ir mes neleidome“, – pasakojo V. Bogušis.
Ar šv. Valentino diena nukonkuruos Vasario 16-ąją?
Atgavus laisvę, buvo pradėta švęsti ir įsimylėjėlių diena, vasario 14-oji. Kai kas sako, jog ji populiaresnė nei Vasario 16-oji. Tačiau K. Almeno manymu, valstybinė šventė ir šiandien nenusileidžia įsimylėjėlių dienai
„Ar man spręsti, ko tas jaunimas nori? Barzda žila... Bet, atvirai šnekant, šv. Valentino diena yra skysta šventė. Amerikoje ji yra darželinukų šventė. Darželiuose vaikai vienas kitam dovanoja nupieštas širdeles. Amerikoje į ją rimti žmonės mažai kreipia dėmesio. Ir, manau, čia rimti žmonės, kad ir jaunesni, pastebės, kad jie beždžioniauja tai, ko iš tiesų nėra“, – įsitikinęs jis.
Kodėl turime dar vieną valstybinę šventę liepos 6 dieną?
Dar turime naują šventę – tai Liepos 6 diena. Ją pradėjome švęsti atkūrus nepriklausomą Lietuvą. Kodėl?
„Pirmiausiai dėl to kaltas Mindaugas, kuris labai seniai gyveno ir tą diena karūnavosi Lietuvos karaliumi. Po to dėl to kaltas profesorius Edvardas Gudavičius, kuris paskelbė 1990-aisiais metais, kad galima nustatyti ir karūnacijos dieną, ne tik metus.
Aš susiskambinau su profesoriumi, pasiaiškinau visus įrodymus ir svarstymus ir subrandinau mintį, kurią pasiūliau, be abejo, Aukščiausios Tarybos Prezidiumui: įvesti į valstybinių švenčių sąrašą liepos 6-ąją kaip Lietuvos karalystės gimimo dieną. Mes ją jau minėjome iš karto 1991–aisiais.
Tuomet buvo didelis iškilmingas renginys Arkikatedros aikštėje. Atsimenu, kad apie jį buvo iš anksto žinoma, iš Rusijos atvyko du nelabai turtingai ir galingai atrodantys, bet gediminaičiai. Vieno pavardė buvo Golicinas, kito – Trubeckojus, ir jie save laikė gediminaičiais“, – pasakojo europarlamentaras Vytautas Landsbergis.
Tačiau kodėl mūsų valstybei reikėjo pabrėžti, kad ji yra sena valstybė, o ne jauna demokratija, kaip tuometinių Vakarų politologų straipsniuose buvo įprasta įvardinti Lietuvą, o ir kitas pokomunistines šalis? Tai susiję su tuometine tarptautine padėtimi. Anuometiniai šalių vadovai gana skeptiškai žiūrėjo į Lietuvą.
Geriausias pavyzdys – Prancūzijos prezidentas Francois Mitterandas. 1990 m. kovo 11 d., kai Lietuva ruošėsi skelbti nepriklausomybę, jis privačiame pokalbyje su savo patarėju išsitarė: „Lietuviai viską sugadins. Jie beveik niekada nebuvo nepriklausomi. O kai buvo, gyveno diktatūroje. Apgailėtini žmonės“. Vakarams reikėjo įrodyti, kad tokie nesame.
„Man pasirodė labai svarbu fiksuoti tą datą, nes karūna, atsiųsta tiesiai Romos popiežiaus – labai didelis dalykas. Tai – priėmimas į to meto Europos Sąjungą, į Suvienytų Tautų Organizaciją. Ir po Pirmojo Pasaulinio karo, ir dabar, kai mums galų gale baigėsi Antrasis Pasaulinis karas, teko susidurti su mėginimais interpretuoti, kad Lietuva atsiranda kaip naujas Europos darinys dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių, Rusijos imperijos arba Sovietų imperijos griuvėsiuose.
Toks žodynas buvo skleidžiamas net ir Vakaruose, o tai turėjo didelės reikšmės, nes kalbama apie valstybės teisę būti. Ir valstybė, kuri yra sena Europos valstybė ir buvusi karalystė, vis dėlto kitaip atrodo, negu kokia nors Rusijos ar Vokietijos provincija, kuri dėl susiklosčiusių aplinkybių skelbia nepriklausomybę“, – sakė V. Landsbergis.
Sportas skatina patriotizmą
Krepšinis – antroji Lietuvos religija. Sportininkų pergalės kelia pasididžiavimą mūsų tėvyne. Dažniausiai skanduojant žodį „LIETUVA“ galima išgirsti, kai žaidžia Lietuvos rinktinė. Sportas – dar viena sritis, kurioje patriotizmas trykšte trykšta.
Sovietmečiu „Žalgirio“ pergalės prieš Maskvos klubą CSKA sukeldavo masinę euforiją. Kai kurie lietuviškos tapatybės saugotojai nerimauja, kad tautiškumas tampa nebeįdomus ir nemadingas, kad jaunimas žiūri į Vakarus, o ne į Rumšiškes, kad net keikiamasi ne rupiais miltais ir perkūnais, bet angliškais keiksmažodžiais. Tokia realybė – kuo toliau, tuo mažiau įdomus Vytautas Didysis, S. Daukantas su Valančiumi ir nacionalinis valgis – cepelinai su spirgais, kalbėta „Tapatybės labirintuose“.
Tačiau mažėjantis suvalgomų cepelinų skaičius dar nerodo, kad lietuviškumas neįdomus. Reikia padaryti tai, ką padarė XIX amžiaus mūsų tautiniai veikėjai – jie surado tokius herojus, tokius simbolius, kurie tapo įtikinami šimtui metų, kurie padėjo išlaikyti lietuvybę. O sportas gali duoti naujų didvyrių, naujų simbolių.
Juk ką reiškia, kad lietuvių varžybos vis daugiau ir daugiau stebimos ne namuose prie televizorių ekranų, bet baruose, kur susirenka bendraminčiai? Ogi tai, kad pergalės akimirkas norima išgyventi kartu su kitais, norima kartu pajusti tą jausmą, kuris verčia odą pašiurpti – tu priklausai tautai, kurios atstovai ką tik laimėjo.
Sociologinės apklausos rodo, kad sportininkų pergalės net 88,9 proc. Lietuvos gyventojų skatina didžiuotis Lietuva. Jie tapo šalies pasididžiavimu, patriotizmo šaltiniu. Tai patvirtina ir sociologai.
„Tai tikriausiai pagrindinis dalykas, kuriuo didžiuojasi lietuviai. Prieš porą metų buvo tokia apklausa apie Lietuvos įvaizdį. Tai, deja, lietuviai daug kuo nesididžiuoja, netgi ekonominiais pasiekimais (tuo metu ekonomika kaip tik labai gerai vystėsi, bet lietuviai nepripažino, kad tai yra sparčiai besivystanti šalis, kad tai moderni šalis). O dėl sporto absoliuti dauguma gyventojų sakė, kad pas mus sportas yra gerai išvystytas. Iš užsienio žiūrint, Lietuvoje sportas gal pervertinamas, bet iš vidaus tai vienas svarbiausių pasiekimų ir turtų“, – teigė sociologas V. Gaidys.
Emigrantai tėvynės nemyli?
Mokslininkai skaičiuoja, jog per nepriklausomybės metus emigravo per 400 tūkst. žmonių. Tai beveik tiek pat, kiek žmonių gyvena Kaune ir Alytuje. Anot emigracijos problemas tyrinėjančio Manto Adomėno, žmonės dažniausiai išvažiuoja su mintimi grįžti.
„Aš ir pats esu 8 metus pragyvenęs Jungtinėje Karalystėje, kur studijavau ir bendravau su nemažai išeivių. Žmonės dažniausiai išvažiuoja turėdami daugiau ar mažiau tvirtą nuostatą sugrįžti. Ar jie sugrįžta, priklauso nuo to, ar išsipildo tai, ko jie siekė, pavyzdžiui, ar užsidirbo pakankamai pinigų butui, mašinai, traktoriui.
Galiu paliudyti, kad kuo ilgiau praleidi užsienyje, tuo grįžimas darosi sudėtingesnis, vien todėl, kad socialiniais ryšiais įaugi į tos valstybės aplinką. Ir vėl save išrauti ir grąžinti į Lietuvą yra psichologiškai labai sunku.
Todėl su kiekvienais metais, kuriais atidedamas grįžimas, tikimybė, kad žmogus sugrįš, mažėja. O jei atsiranda vaikų, kurie pradeda eiti į mokyklas ir mokosi anglų kalba, tuomet šansai sumažėja iki minimumo, beveik tikra, kad tie žmonės nebesugrįš. Emigruoja, kad pasižvalgytų po pasaulį, įgytų naujos patirties, užsidirbtų pinigų, galbūt tiesiog pakeistų aplinką, o paskui svetima aplinka tiesiog priauga“, – teigė mokslininkas.
Filosofas pasakojo visada žinojęs, kad į gimtinę tikrai grįš: „Iš pradžių galvojau, kad baigęs doktorantūrą Kembridže sugrįšiu į Lietuvą, vėliau norėjosi įrodyti, kad galiu pasiekti ne mažiau negu tenykščiai ir tapti dėstytoju Kembridžo universitete. Kai tą padariau, pasibaigus pirmam kontraktui grįžau. Mačiau daugybę lietuvių, kurie pakliuvo į tam tikrus spąstus.
Išvažiavo suvilioti galbūt pagyrūniškų savo bičiulių kalbų. Konkretus pavyzdys kyla galvoje: žmogus dirbo žemės ūkyje rytų Anglijoje, braškių fermoje, skabė braškes to sezono metu, paskui rudens metu įsidarbino kaip obuolių skynėjas. Savo kaimynų pasakojimu, kalbomis, kad galima greitai užsidirbti, suviliotas jis leidosi į tokią avantiūrą, turėdamas tikslą susitaupyti namui. Ir to tikslo niekaip nepasiekdavo, vis atsidėdavo. Galų gale tos sunkios socialinės sąlygos, jos priversdavo labiau pasilinksminti, tad taupymas vis atsidėdavo, atsidėdavo.. Jis jau buvo praleidęs daugybę metų ir praktiškai turėjo tokią rusenančią viltį, bet mintis, kad nepasiekė tikslo jį laikė tenai. Tokia tad vargana egzistencija“.
Ar išvažiavimas padaro mažiau patriotu?
„Manyčiau, kad ne – iš tikrųjų ryškiau pajauti tuos dalykus, kurie tave sieja su taviškiais, su tėvyne, tapatybės bruožai, jau nekalbant apie kalbą, bet pažįstami veidų bruožai, panašus reagavimas į humorą, bendrosios kultūrinės vertės tik išryškėja išvažiavus svetur. Tada sutiktą lietuvį gali pasitikti, ko tikrai nepadarytum Lietuvoje, kaip ilgai lauktą giminaitį ar draugą“, – pasakojo mokslininkas.
Į emigrantus, anot sociologo V. Gaidžio, žmonės žiūri labai šiltai: „Mes paskelbsime išsamesnius tyrimus, kur tikrai bus galima įsitikinti, kad į emigrantus žmonės žiūri labai šiltai. Emigracija, kaip reiškinys yra neigiamas: blogai, kad žmonės išvažiuoja. Bet tie, kurie išvažiuoja, matyt, negalėjo kitaip gyventi ir kitaip elgtis. Tokia jau šiuo metu yra dramatiška padėtis. Ir tų žmonių smerkti nereikia, kad jie, nemokėdami kalbos, sunkiausiomis sąlygomis palikę artimuosius išvažiuoja į Londoną ar į Airiją ir padeda likusiems čia. Tuos žmones reikia tiktai gerbti ir jais didžiuotis, kad jų yra“.
Ar esame patriotai?
V. Gaidžio teigimu, lietuviai didžiuojasi savo tėvyne. „Be jokios abejonės, Lietuvoje žmonės didžiuojasi ir būdami piliečiais, taip pat didžiuojasi savo valstybe. Čia galbūt reikėtų atskirti du dalykus. Didžiavimasis savo tėvyne, meilė savo tėvynei, manau, nesumažėjo. Ji buvo ir prieš 20 metų labai didelė bei gili, ir prieš 10 metų.
Ir šiuo metu absoliuti dauguma žmonių didžiuojasi ir myli savo tėvynę. Kitas dalykas, kaip žmonės žiūri į realijas, kurios mus supa. Bet reikia atskirti, kur yra tėvynė Lietuva ir kur tos kasdieninės bėdos. Gal taip galima pasakyti: indas yra labai puikus, tik turinys ne visada geras. Na, ir mūsų tikslas, kad tas turinys būtų geresnis“, – teigė laidoje V. Gaidys.