Bryanas Caplanas (Brajenas Kaplanas) pasiūlo trečią aiškinimą. Pasak jo, demokratinės valstybės patiria nesėkmę, nes egzistuoja blogesnis dalykas nei rinkėjų nemokšiškumas. Tai – jų iracionalumas, kuris ir nulemia balsavimo rezultatus bei išrinktųjų vykdomą politiką.
B.Caplano įsitikinimu, rinkėjai vadovaujasi daugybe klaidingų požiūrių (ypač ekonominės politikos atžvilgiu), bet yra visiškai įsitikinę jų teisumu.
Žalingi sprendimai – dėl daugumos kaltės
Nenuostabu, kad demokratija yra populiari politinė valdymo forma. Ilga diktatorystės istorija sukūrė klaidingą įspūdį, kad netinkama politika egzistavo dėl valdančiųjų ir valdomųjų interesų susikirtimo. Taigi buvo priimtas paprastas sprendimas – valdančiuosius ir valdomuosius suvienodinti ir taip suteikti „galią liaudžiai“.
Tokiu atveju sprendimas bent teoriškai pradėjo priklausyti nuo tų, kurie suteikė valdžią politikams.
Tačiau ši optimistiška vizija dažnai nesutampa su faktais, nes demokratinių valstybių parlamentai priima ir palaiko tokius sprendimus, kurie yra žalingi daugumai. Protekcionizmą – tokią valstybės vykdomą ekonominę politiką, kuria siekiama apsaugoti, remti ar kitaip proteguoti šalies ūkio subjektus, konkuruojančius su užsienio gamintojais ir verslininkais – B.Caplanas nurodo kaip klasikinį pavyzdį. Pasak jo, nevaržomas importas vartotojams būtų naudingesnis nei protekcionizmas.
Tačiau jau ne vieną šimtmetį įvairių šalių politikai laisviems prekybos mainams uždeda įvairiausių suvaržymų.
Kaip tie žalingi daugumai sprendimai priimami? Paprastai pateikiami du tradiciniai aiškinimai. Arba politikai, priimdami žalingus sprendimus, tenkina ne visos visuomenės, o asmeninius interesus, arba rinkėjai yra nemokšos. Antras aiškinimas papildo pirmąjį. Rinkėjai tiesiog neišmano politikos ir nežino, kas yra jų atstovai, dar mažiau – ką jie daro. Tai sukelia pagundų politikams vykdyti asmenines ar rėmėjams naudingas politikas.
Neišmanėlių daromi stebuklai
Tai, ko rinkėjai nežino, užpildytų ištisas bibliotekas, teigia B.Caplanas. Tačiau keletą pastarųjų dešimtmečių ekonomistai, vykdę politikos studijas, sakė, kad rinkėjų nemokšiškumas nėra didelė bėda ir taip pylė alyvos į ugnį.
Jie argumentavo, kad vienas balsas turi tokią mažą įtaką visiems rinkimų rezultatams, kad savanaudis realistas paprasčiausiai nekreipia dėmesio į politiką.
Literatūra, susijusi su rinkėjų elgesio aiškinimu, tai patvirtina. Beveik visi ekonomistai ir politikai šiandien sutaria, kad vidutinio piliečio politikos žinios yra nepaprastai žemo lygio. Tačiau tuo pat metu mokslininkai prieina prie išvados, kad tai iš tiesų nėra svarbu – demokratija gali puikiai egzistuoti esant įvairiems rinkėjų neišmanymo lygiams.
Tarkime, kad rinkėjai, balsuodami už kurį nors kandidatą, nedaro sisteminių klaidų. Nors jie ir klysta, šios klaidos yra atsitiktinės. Tarkime, rinkėjas aklai turi rinktis tarp X ir Y politikų, nieko apie juos nežinodamas.
Tokiu atveju tikimybė, kuris bus pasirinktas, yra visiškai vienoda. Jei rinkėjas visiškai nieko neišmano, be abejonės, padėtis yra prasta.
Pavyzdžiui, vienas iš kandidatų yra nusikaltėlis, planuojantis sunaikinti civilizaciją. Jei rinkėjai balsuoja aklai, šis kandidatas laimės pusę balsų.
Žinoma, prielaida, kad rinkėjai visiškai nieko nežino, yra pernelyg pesimistiška – informuoti rinkėjai yra retas dalykas, tačiau pasitaiko. Kita vertus, jei neišmanymo lygis visuomenėje siekia net 99 procentus, tai vis tiek tokia demokratija yra daug panašesnė į idealiai informuotų rinkėjų demokratiją nei į demokratiškai valdomą valstybė, kur rinkėjai yra šimtaprocentiniai neišmanėliai. Kodėl taip yra?
Įsivaizduokite situaciją, kai per rinkimus 100 procentų rinkėjų yra puikiai informuoti. Kas laimės rinkimus? Žinoma, tas, kuris yra palaikomas daugumos rinkėjų. O jei tik 1 procentas rinkėjų yra puikiai informuotas, o 99 procentai balsuoja atsitiktinai? Kitaip tariant, jei net 99 proc. besiruošiančių balsuoti visiškai nesupranta, ką daro?
Ogi statistika rodo, kad, esant dideliam rinkėjų skaičiui, kiekvienas iš kandidatų gauna maždaug po lygiai atsitiktinai balsavusiųjų balsų. Tačiau, žinoma, kurio nors atsitiktinai pasirinkto kandidato pergalei šito nepakanka. Todėl kandidatai turi dėti visas pastangas, kad puikiai informuotas vienintelis procentas iš šimto balsuotų už juos. Taigi rinkimus laimės tas, kuris turi daugumos puikiai informuotų rinkėjų palaikymą.
Šis fenomenas pavadintas susigrupavimo stebuklu. Beveik visiškai nenusimanantis ir atsitiktinai besirenkantis elektoratas nusprendžia lygiai taip pat, kaip ir puikiai informuotas elektoratas. Taigi jei „susigrupavimo stebuklas“ yra iš esmės teisingas, tuomet demokratija gali veikti net ir esant nesveikai nenusimanančiam elektoratui. Demokratija suteikia žodį išmintingiems ir ne tokiems išmintingiems, tačiau išmintingieji galiausiai nulemia sprendimus.
Ekonomika – visuomenės neteisingai suprantama sritis
Tuo tarpu B.Caplanas abejoja „susigrupavimo stebuklo“ teorija. Jis siūlo aiškinimą, kodėl demokratijos patiria nesėkmę.
Pasak profesoriaus, didesnį vaidmenį rinkimuose vaidina ne rinkėjų nemokšiškumas, bet jų iracionalumas.
Ir „susigrupavimo stebuklo“ principas veikia tik tuomet, jei rinkėjai nedaro sisteminių klaidų. Todėl jis siūlo išsiaiškinti, ar rinkėjų klaidos, susijusios su politiniais klausimais, yra sisteminės.
Pats B.Caplanas mano, kad rinkėjų daromų pasirinkimų klaidos yra sisteminės, o ne atsitiktinės, kaip kad buvo teigiama išdėstytame aiškinime. Savo teiginiui pagrįsti jis remiasi politikos ir ekonomikos santykio aiškinimu.
Jis teigia, kad ekonomikos politika yra svarbiausias modernios valstybės klausimas. Ekonomika – nuo politikos priklausanti sritis. Pasak profesoriaus, būtent ekonomika yra viena labiausiai neteisingai suprantamų sričių visuomenėje.
Jei rinkėjai savo politines simpatijas grindžia neteisingai suprastais ekonomikos modeliais, tuomet valdžia, vykdydama rinkėjų valią, priima daugumai žalingus sprendimus.
Tarkime, du kandidatai rinkimuose varžosi pateikdami skirtingas pozicijas dėl protekcionizmo ir laisvosios rinkos. Kaip minėjome, protekcionizmas – tai tokia valstybės vykdoma ekonominė politika, kuria siekiama apsaugoti, remti ar kitaip proteguoti šalies ūkio subjektus, konkuruojančius su užsienio gamintojais ir verslininkais.
Taigi atsitiktinai padarytos rinkėjų balsavimo klaidos reikš, kad dalis rinkėjų, pritariančių laisvajai rinkai, balsuos už protekcionistinei politikai atstovaujantį kandidatą. Tačiau maždaug tiek pat rinkėjų, pritariančių protekcionistinei politikai, balsuos už laisvosios rinkos politiką. Tokiu atveju „susigrupavimo stebuklo“ teorija laikysis teiginio, kad, nepaisant šių klaidų, pergalės platforma yra optimali: vienodas galimybes laimėti turi abi pozicijos.
Tačiau B.Caplanas teigia, kad žmonių, studijavusių tarptautinę ekonomiką, ši išvada nedžiugintų. Pasak jo, teigti, kad rinkėjai balsuodami daro tik atsitiktines klaidas, yra neteisinga.
Esą labiau realistiška tai, kad rinkėjai, balsuodami „už“ ar „prieš“ protekcionizmą, dažnai vadovaujasi klaidingais požiūriais.
Remiantis realistiška prielaida, laikoma, kad rinkėjai sistemiškai pervertina protekcionizmo teikiamą naudą. Iš to seka, kad daug rinkėjų, net ir palaikančių laisvąją rinką, balsuotų už kandidatą, siūlantį protekcionizmą. Užtat labai nedaug iš visų palaikančiųjų protekcionizmą balsuotų už liberalų kandidatą, teikiantį pirmenybę laisvajai rinkai.
Taigi šiuo atveju laimėjimas atiteks protekcionizmui, nors vidutiniam balsuotojui būtų daug geriau, jei jis sulauktų daug mažiau tokios protekcijos, negu prašo pats.
Politikai privalo vykdyti tai, ką pasirinko juos išrinkę piliečiai, o ne tai, kas jiems geriau – toks demokratijos principas, apibendrina B.Caplanas.
Pagal B.Caplano straipsnį „The Myth of the Rational Voter: Why Democracies Choose Bad Policies” parengė Edita Gailiūtė.
Naujausiame "Atgimime" skaitykite:
Šokis pagal socdemų dūdelę
Net jei politikos naujokas Arūnas Valinskas kol kas kratosi bendrystės su premjeru Gediminu Kirkilu, vėliau jam tai gali tapti netikėta realybe ir vienintele galimybe išlikti daugumoje. Apie tai – geriausi „Atgimimo” komentarai.
Ignalinos AE neverta nemokamo alaus
Neįvykęs referendumas dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo jokio ažiotažo nei visuomenėje, nei tarp politikų ir įvairių Lietuvai atstovaujančių pareigūnų nesukėlė. Tad kam buvo reikalingas referendumas dėl Ignalinos darbo pratęsimo, taip ir neaišku. Akivaizdu viena, kad jis padėjo nukreipti dėmesį nuo opiausių šalies problemų – ūkio krizės ir negebėjimo jos valdyti, rašo Indrė Makaraitytė.
Šalis politinės lyderystės vakuume
Kodėl laimėjusių partijų lyderiai po rinkimų, regis, apskritai praranda kalbos dovaną, rašo politologė Irmina Matonytė.
Paklaidos teorija
Socialinių mokslų daktarė Rūta Žiliukaitė, kalbėdama su Ričardu Čekučiu, pataria aklai nepasitikėti sociologinių apklausų rezultatais.
Komercinės toros
Viename populiariausių pasaulio elektroninių aukcionų parduodamos, kaip skelbiama, šventosios žydų toros iš Lietuvos. Ar tai yra tiesa ir koks Lietuvoje naudotų torų likimas, domėjosi Marija Dautartaitė.
Naujos eros simptomas
„Parduodama Islandija. Pradinė suma – 99 pensai.“ Taip praėjusią savaitę buvo skelbiama internetiniame aukcione „eBay“. Toks pokštas finansų krizės kontekste greičiausiai ne visiems pasirodė juokingas. Ir ypač Islandijai, kuri šen bei ten jau skelbiama bankrutavusia šalimi. Kaip krizė Islandijoje atskleidė esmines pasaulinės ekonomikos ydas, rašo Ieva Baubinaitė.