Gūžčioti pečiais priverčia ir nežinia, ar galima moterims bendrauti su vyrais interneto pokalbių svetainėse.

Tokiais įspūdžiais apie dabartinių Lietuvos musulmonų realybę Vytauto Didžiojo universitete (VDU) dalijosi Vilniaus universito Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Egdūnas Račius.

Totoriai pasmerkti?

E. Račiaus pasakojimu, Lietuvoje galima skirti tris musulmonų grupes: totorius, lietuvių atsivertėlius bei musulmonus atvykėlius iš Libano, Čečėnijos ar kitų valstybių.

Totoriai Lietuvoje laikoma tradicine musulmonų sunitų grupe, tačiau, pasak E. Račiaus, ši tautinė mažuma visuomet laikėsi ne arabų šalims būdingų islamo krypčių, o praktikavo liaudies tikėjimais pagrįstą islamą. Jo nuomone, totorių tapatumas yra pasmerktas pražūčiai, o nuo jų musulmoniškų praktikų pakraupsta į Lietuvą atvykę musulmoniškų valstybių piliečiai.

„Sutikim – Lietuvos totoriai yra pasmerkti, pasmerkti tiek fiziškai, nes, kaip bebūtų, ta bendruomenė mažėja, tiek dėl gimstamumo, tiek dėl emigracijos. Kita prasme jų mažėja kaip tokio originalaus liaudies islamo atstovų“, - VDU pasakojo mokslininkas.

Pasak jo, taip atsitiko, nes totoriai niekuomet neturėjo savo dvasinių vadovų, kai tuo tarpu arabų bei kitose musulmoniškose šalyse šį vaidmenį atlieka religinį išsilavinimą turintis imamas arba muftijus.

„Lietuvos musulmonai neturėjo dvasinių vadovų, neturėjo to, ką mes galėtume vadinti imamais. O dar svarbiau – muftijų. Jie neturėjo tų žmonių, kurie galėjo būti dvasiniais vedliais kasdieniniuose reikaluose (tiek apeiginiuose, tiek buitiniuose). Muftijus musulmonų pasaulyje yra dvasinis lyderis, vedlys, patarėjas teisiniais-religiniais klausimais. Pavyzdžiui, jeigu musulmonas nori parduoti savo gyvulį ir jam daugiau moka nemusulmonas negu musulmonas, tai jis gali kreiptis į muftijų ir jo užklausti: „Kaip būtų islamiškiau pasielgti?“, - paplitusią istorinę praktiką pasaulyje aiškino E. Račius.

VU TSPM docento teigimu, totorių asimiliaciją ir dalinį savos tapatybės praradimą lėmė dar du veiksniai – arabų kalbos nemokėjimas, nes totorių kalba, kurią jie taip pat prarado dar 17-tame amžiuje, priskiriama tiurkų kalbų grupei, bei geografinis atskirtumas nuo kitų musulmonų.

E. Račiaus pasakojimu, šiuolaikinių totorių religinė praktika ne tik kad nesuderinama su formaliuoju islamu, bet dažnai yra netgi antiislamiška. Tarkime, kiaulienos valgymas, jau nekalbant apie tai, kad mirusieji nelaidojami suvystyti drobėje, kaip pas musulmonus, o antkapiai užrašai prieštarauja tradicinei islamiškai praktikai.

„Ant antkapių yra ne tik šiaip užrašyta, kas mirė, kas šiaip yra, turbūt, ne toks didelis nuokrypis (arabų pasaulyje ir to dažnai nėra), bet net kad yra nuotraukos ar netgi iškalti kokie nors vaizdiniai – paukščiai ar kitokie objektai. Tai yra, visa tai, ką mes matome lietuviškose kapinėse. Aš jau nekalbu apie žvakių degiojimą, tai jau visiškai neislamiška praktika“, - pasakojo mokslininkas.

DELFI primena, kad musulmonų teisinės tradicijos vaizduoti gyvūnus ar žmones draudžia, nes laikoma, kad tai yra Dievo, arba Alacho, kaip kūrėjo mėgdžiojimas. Dėl šios priežasties daugelyje šalių musulmonai išvystė meną, kuriame vaizduojama stilizuota gamta, jos motyvai.

Pasak E. Račiaus, Lietuvoje maždaug prieš dešimtmetį atkūrus muftiatą, muftijus negalėjo nieko kito veikti, kaip tik rašyti atsišaukimus totoriams, jog Vėlinių dieną degioti žvakutes yra neislamiška ir geriau to nedaryti.

„Čia ir yra problema – jie (totoriai) ne tik akultūravosi, jie asimiliavosi. Kalba ir santuokos, atitinkamai, buvo mišrios, kad galiausiai gavosi taip, kad jie prarado savo unikalią tapatybę“, - sakė E. Račius.

Ką pasakys Dievas, jei suvalgysi du pyragaičius?

Tuo tarpu kalbėdamas apie atsivertėlius į islamą E. Račius pabrėžė, jog statistiškai kur kas dažniau musulmonėmis tampa jaunos, iki 25 m. amžiaus moterys, kurių didelė dalis islamą atradusios per pažintį ir santuoką su musulmonais vyrais. Vyrų konvertitų yra mažiau ir jie dažniau būna arba vadinamieji „dvasiniai ieškotojai“, arba susižavėję kitų pasaulio religijų egzotiškumu.

Atsivertėlės ir atsivertėliai dažniausiai Lietuvoje negyvena, tačiau užsuka čia trumpesniam ar ilgesniam laikui, ir, pasak mokslininko, kyla klausimas, kiek jie yra Lietuvos musulmonai. Bet įdomiausia tai, kad konvertitai, sąmonėje neturėdami nuo vaikystės išugdyto musulmono elgsenos paveikslo išgyvena daugybę dramų, kaip elgtis kasdienybėje.

E. Račius yra dalyvavęs atsivertėlių pokalbių forumuose internete, kur diskutuojama apie smulkmeniškiausius kasdienio gyvenimo ypatumus. Pavyzdžiui, pasirodžius poeto S. Gedos į lietuvių kalbą išversto Korano leidimui, forume užvirė diskusija, ar knygą galima liesti rankomis neatlikus ritualinio apsiplovimo.

Tačiau forumo dalyviai, kurių didžioji dauguma buvo moterys, galiausiai nusprendė, jog ritualą reiktų atlikti tuo atveju, jeigu bent pusę verstinio Korano sudarytų arabiški tekstai, mat musulmonai tikru šventraščiu laiko tik arabišką Koraną, o ne jo vertimus.

„Kai aš pradėjau sekti šių musulmonų - atsivertėlių bendravimą, mane labai suglumino tai, kad jie labai smulkmeniški ne tik religinės (ritualinės) praktikos, bet ir kasdienės gyvensenos klausimais. O jeigu suvalgysi du pyragaičius? Ir mirsi. Ką Dievas pasakys? Musulmonų visuomenėse tokie klausimai jau seniai nebekeliami“, - stebėjosi E. Račius.

Kita diskusija, apie kurią pasakojo docentas, palietė technologines naujoves. Pavyzdžiui, moterims atsivertėliams iškilo klausimas, ar joms, kaip musulmonėms, galima dalyvauti interneto pokalbiuose, vadinamuosiuose chat‘uose, ir ypač su vyrais.

Viena iš forumo dalyvių išreiškė nuomonę, kad esant tyriems interneto pokalbyje dalyvaujančio asmens ketinimams, bendrauti galima, net jei pašnekovai nesusiję giminystės ryšiais. Tuo tarpu kita forumo viešnia manė, jog lankymasis pokalbių svetainėse yra laiko švaistymas, todėl plepėti internete, o dar su vyrais, nevalia.

Totoriai ir atsivertėliai nemėgsta vieni kitų

Ir nors musulmonų bendruomenė Lietuvoje nėra didelė, tačiau tiek totoriai, tiek atsivertėliai ar atvykėliai iš musulmoniškų kraštų vieni į kitus šnairuoja įtariai. Atsivertėliams, kurie yra labai uolūs, totoriai atrodo esą netikri musulmonai, libaniečiai ar čečėnai mąsto panašiai.

Tuo tarpu totoriai atsivertėlius, kurių didžioji dalis būna moterys, laiko jeigu ne „dvasinėmis plaštakėmis“, anot E. Račiaus, tai bent jau ne visuomet rimtais žmonėmis.

„Lietuvos totoriai į tas merginas atsivertusias ir ištekėjusias už musulmonų žiūri panašiai kaip į dvasines plaštakes. Tuo tarpu tos merginos, kurios yra atsivertusios ir nori praktikuoti tą, kaip jos supranta, tikrąjį islamą, jos mato, kad totoriai „nepatempia“, kad jie yra kažkas surogatinio ar butaforinio“, - santykius tarp bendruomenių apibūdino dėstytojas.

Pasak jo, pamatę totorių religinę praktiką paprastai pakraupsta ir atvykėliai iš musulmoniškų šalių: „Atvažiavę iš musulmoniškų kraštų studentai ir kiti, jie buvo pasibaisėję totorių religine praktika?“.

Dėl šios priežasties Lietuvoje susiklostė savotiška nebendravimo atmosfera: nors Kauno mečetėje lankosi atsivertėliai arba atvykėliai iš musulmoniškų šalių, tuo tarpu į Vilniaus muftiatą melstis ateina totoriai, turkai ir kiti, o atsivertėliai jo vengia. „Tikri musulmonai neina į maldos namus Vilniuje“, - vieno musulmono atsakymą, kaip dažnai lankosi maldos namuose, pacitavo E. Račius.

Totorių skaičius Lietuvoje 2001 metų duomenimis siekė 3,2 tūkst., iš jų su islamu tapatinosi apie 1,8 tūkst. Pirmieji naujakuriai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) įsikūrė XIV a.

Atsivertusiųjų į islamą Lietuvos piliečių skaičius mažesnis – apie 400-500. Be to, periodiškai į Lietuvą ilgesniam ar trumpesniam laikui atvyksta žmonės, išpažįstantys islamą, iš Libano, Čečėnijos bei kitų musulmoniškų valstybių. Jų skaičius įvairiais laikotarpiais gali svyruoti nuo 500 iki 1 tūkst.

Dar egzistuoja atvykusieji sovietiniais metais, arba, anot E. Račiaus, „tarybiniai musulmonai“ – azerbaidžaniečiai, uzbekai ir tadžikai, jų gali būti priskaičiuojama apie 1,5 tūkst.