Bene pirmasis apie būtinybę sukurti naujos kokybės kūrybinę visuomenę prabilo amerikiečių sociologas Richardas Florida. Jis sukūrė specialią tyrimų metodiką, kurios dėka 2002 metais gavo šokiruojančius rezultatus: amerikiečių, garsėjusių savo pasiekimais moksle, kūrybingumas senka.
Anot R. Floridos, visuomenės varomoji jėga – kūrybinė klasė. Tai tam tikras socialinis sluoksnis, kuris pirmiausiai užsiima mokslo ir technologine kūryba. Antra pagal svarbą yra inžinierinė konstruktorinė ir tik tuomet seka meninė kūryba, kuri, anot sociologo, reikalinga socialinei psichologinei atmosferai visuomenėje sukurti.
„Kūrybinė klasė visuomenėje turėtų sudaryti apie 25-30 proc. Anot R. Floridos, kai kuriose JAV valstijose šis skaičius pasiektas. Antra pagal svarbą – maždaug pusantro karto už kūrybinę didesnė aptarnavimo klasė, kuriai reikėtų priskirti ir valdžią. Tuo tarpu darbininkija, kurios jau mažiau nei 20 proc., bei agrarinė klasė, gaminanti vos 2 proc. gėrybių, sparčiai nyksta“, - pasakojo D. Kirvelis.
Mokslo festivalyje „Erdvėlaivis Žemė‘08“ pranešimą apie kūrybinės visuomenės gimimą skaitęs mokslininkas prisimena, kaip kartą Amerikoje pasiklydo pramoniniame rajone.
„Gamyklos buvo tik niūrūs pastatai. Žmonių ten praktiškai nebuvo. Mat kuo toliau, tuo labiau gamyba robotizuojama. O šalia stūksojo bokštai, „prifarširuoti“ projektuotojų, teikiančių naujas idėjas, kurios modeliuojamos bei nuleidžiamos į cechus“, - teigė pašnekovas.
Anot D. Kirvelio, šiuo metu taip akcentuojama mokslo bei technologijų sritis, nes šios rūšies kūryba nuo pat akmens amžiaus ir nulėmė žmonijos raidą. Šia prasme, R. Floridos atliktos studijos duomenimis, iš senųjų ES valstybių kūrybingiausi yra švedai ir suomiai. Tuo tarpu Didžiosios Britanijos ir Vokietijos kūrybinis potencialas įvertintas kaip nykstantis.
„Mano manymu, jeigu jis būtų tyręs Šveicariją, kūrybingiausiais taptų jos piliečiai“, - svarstė pašnekovas. Tačiau mokslininkas sutinka, kad didžiausią šuolį šioje srityje visgi padarė suomiai, kuriems po karo teko išgyventi ne ką geresnius laikus nei Lietuvai – jie neteko dalies savo žemių, o vėliau ir pigių energetinių išteklių.
„Tačiau suomiai, kaip lietuviai, nebėgo iš savo šalies, bet susiveržė diržus ir 10 metų ieškojo, ką daryti. Savo laiku važinėdamas į Maskvą visada atkreipdavau dėmesį į suomių rengiamas parodas. Kuo tik neužsiėmė firma „Nokia“ – pardavinėjo kaliošus, padangas, batus, beje, labai gerus, pramoninius robotus. Staiga ji dingo, tačiau po kurio laiko pasirodė pasaulį užkariavęs žaisliukas – mobilusis telefonas“, - pasakojo mokslininkas.
Beje, Suomija ir Švedija – vienintelės ES šalys, kurios tenkina Lisabonos strategijos Barselonos reikalavimą iki 2010 m. 3 proc. padidinti BVP, kurį sukuria mokslo ir technikos pažanga.
Lietuviai savo talentus žlugdo
Lietuvos perspektyvos šiuo požiūriu dar liūdnesnės. Kūrybinės klasės pas mus praktiškai nėra. „Psichologai teigia, kad kūrybingiausi yra paaugliai, o vėliau kūrybingumas nyksta. Lietuvoje atlikti tyrimai parodė, kad pas mus kūrybingumo netenka jau 7-10 metų vaikai. O tai rodo, kad mūsų ekudacinė sistema žlugdo kūrybingumą“, - svarstė kibernetikas.
Anot mokslininko, kūrybingas vaikas yra vadinamasis „priešginiukas“. Prieštaravimas yra smegenų kūrybingumo demonstravimas, tačiau mes tokius vaikus netrukus „įsodiname į vėžes“ – esą jūs, vaikai, darykite, kaip tėveliai daro. „Tačiau jei visi darys, kaip tėveliai darė, niekas ir nesikeis“, - įsitikinęs mokslininkas.
D. Kirvelis primena, kaip kadaise buvo auklėjami princai. Juos būdavo draudžiama bausti už bet kokį priešgyniavimą. Buvo manoma, kad jie turi turėti savo nuomonę, išsiugdyti kitonišką mąstymo būdą, o mokytis – iš savo klaidų.
„Anot R. Floridos, kiekvienas sveikas vaikas gimsta apdovanotas kūrybiniais talentais. Kuriai sričiai – jau kitas klausimas, kurį turi išsiaiškinti ugdymo sistema. Todėl mokslininkai, kuriems rūpi kūrybinė visuomenė, kalba apie tai, kad reikia iš pagrindų keisti mūsų edukacinę sistemą į tokią, kuria būtų svarbiau kūrybingą asmenybę ugdyti, o ne papūgas ruošti“, - teigė pašnekovas.
Anot D. Kirvelio, didžiausia mūsų bėda, kad esame labai konservatyvūs ir netolerantiški naujoms idėjoms. Šis mūsų bruožas velkasi iš kartos į kartą ir netgi atsispindi istorijoje.
„Lietuvių konservatyvumą rodo ir tai, kad mūsų šalyje pasenusi katalikų religija atsilaikė prieš modernesnį reformatų judėjimą. Net Vilniaus universitetas buvo įkurtas ne naujoms idėjoms skleisti, bet saugoti Lietuvą nuo protestantų bei iš Karaliaučiaus sklindančio lietuviško žodžio.
Nereikia žiūrėti taip toli. Kokie įstatymai šiandien priimami Seime? Viduramžiais dvelkianti šeimos samprata tiesiog šiurpina. Mes akivaizdžiai netolerantiški naujam mąstymui ir naujoms technologijoms“, - svarstė mokslininkas.
Lyderis – industrinės visuomenės atgyvena
Anot D. Kirvelio, nors technologijos sąvoka dažnai suvokiama vis dar labai siaurai, iš tiesų žmogus su ja susiduria kiekviename žingsnyje. Tai mūsų smegenyse gimstantis projektas, skirtas problemos sprendimui.
„Studentams dažnai užduodu klausimą: ko pirmiausiai reikia, norint pastatyti namą? Paprastai visi sako, kad pinigų. Mes įpratę mąstyti materialinėmis sąvokomis. Tačiau namas prasideda nuo projekto“, - aiškino mokslininkas.
Materialų pasaulį apibūdina termodinamikos dėsniai, iš kurių pagrindinis – tvermės: niekas iš niekur neatsiranda ir nedingsta. Pavyzdžiui, jeigu su kitu pasidalinsite pinigais, obuoliais ar kitomis materialinėmis gėrybėmis, kurių gamyba ir užsiima industrinė visuomenė, pas jus liks mažiau. Tačiau jeigu pasidalinsite informacija, jos neprarasite. Todėl, anot D. Kirvelio, ji ir nėra materiali.
Beje, pirmasis kūrybinės klasės pranašas – garsusis dailininkas Leonardas da Vinči. Kai kitas garsus to laikmečio menininkas Mikelandželo jį sugėdino, kad, užuot daugiau tapęs, jis savo talentą švaisto pjaustydamas lavonus ir kurdamas mašinas, Leonardas da Vinči atrėžė, kad tai yra kur kas didesnis menas nei tapyba ar skulptūra.
„Todėl, radęs sprendimą, kurio ieškojo, jis daugybės savo šedevrų taip ir nebaigdavo. Tuo tarpu Mikelandželo siusdavo, jei jam nepavykdavo kūrinio nušlifuoti iki tobulumo“, - pasakojo mokslininkas.
Anot D. Kirvelio, informacija šiandien suvokiama kaip problemos sprendimo projektas, užrašytas tam tikra kodavimo forma tam tikroje atminties laikmenoje. Informacijos galią puikiai iliustruoja paprasčiausias pavyzdys. Kol kompiuteryje veikia operacinės sistemos programos, jis gali atlikti begalę veiksmų. Jei sistema „užlūžta“, kompiuteris – tik niekam nereikalingas metalo gabalas.
Norint sukurti kūrybinę visuomenę, pirmiausiai reikia atsisakyti konkurencijos dėsnių. „Konkurencija turi būti tik su išore, o viduje – kooperacija. Taip evoliucionavo gyvybė. Konkurencija ištobulina jau sukurtą technologiją, bet nesukuria nieko nauja. Jei konkurencijos sąlygomis kelios rūšys maitinasi tais pačiais ištekliais, visada išliks tik viena, o tai jau monopolija.
Bet kokia valdžia kilusi iš plėšrūnų giminės. Bet jeigu ji gerai kuria sistemos veiklos planus, ji pereina į valdytojo rangą. Jei „užsimiršta“, degraduoja iki lygio, iš kurio yra kilusi – parazito“, - teigė pašnekovas.
Anot mokslininko kintant gyvenimo sąlygoms atgyvena tampa ir lyderinis valdymas. Tai industrinės visuomenės palikimas. Šiandien reikia idėjų kooperacijos, kurią įmanoma pasiekti tik grupėje. „Deja, mūsų politikai apie tai girdėti nenori“, - apgailestavo D. Kirvelis.