Sunkiai sirgęs aktorius buvo ištvėręs dvi sudėtingas žarnyno operacijas. Antrą operaciją Kauno medicinos universiteto klinikų medikai vadino sėkminga, aktorius jautėsi energingas, bičiuliams pasakojosi pasveikęs nuo vėžio, planavo naujus vaidmenis.
Scenos meno tarnas
Ryškus Juozo Miltinio teatro mokyklos mokinys, ypatingos teatrinės disciplinos žmogus, universalaus talento, didžiulio gyvenimo džiaugsmo ir geismo žmogus. Taip apibūdinamas A.Masiulis.
"Jis buvo tikras kino ir teatro fanatikas. Aistringai ir temperamentingai, iki paskutinės valandos, kol tik galėjo, tarnavo teatro scenai. Manau, Algimantas save suvokė kaip scenos meno tarną. Ne kaip poną ar šeimininką, o tarną", – tvirtino aktorė Rūta Staliliūnaitė.
"Intelektualas, labai plataus išsilavinimo, galėjo analitiškai giliai kalbėti bet kuria tema. O scenoje – tikras karalius. Spektaklis sukdavosi aplink jį. Buvo labai jautrus jauniems kolegoms, mokėjo nepažemindamas bičiuliškai patarti. Mylėjo aplinkinius, o savo pasiekimais džiaugdavosi neišskirdamas savęs iš kitų", – sakė E.Stancikas. Teatro vadovas prisiminė garsųjį A.Masiulio plovą, kurio ragauti ir apžiūrėti naujausių paveikslų, akvarelių būdavo kviečiami bičiuliai. Teatro moterys A.Masiulį apibūdino kaip džentelmeną, mokėjusį sakyti komplimentus.
Džiaugėsi kūrybine įtampa
"Mane buvo pasiekusios žinios, kad Algimantas pasveiko. Galbūt tai buvo laikinas pagerėjimas", – svarstė aktorius Donatas Banionis. A.Masiulis ir D.Banionis – žymiausi režisieriaus Juozo Miltinio teatro mokyklos vyresniosios kartos mokiniai. "J.Miltinis mokė, kad scenoje aktorius turi filosofuoti, o ne triukus rodyti, kad svarbiausia scenoje – ne dekoracijos, o aktorius. O dabar gi dekoracijos svarbiausios", – sakė su A.Masiuliu Panevėžio J.Miltinio teatre vaidmenis kūręs D.Banionis.
Nedaręs skirtumo tarp gyvenimo ir scenos, režisierius mokė aktorius neturėti jokio kito dievo, išskyrus teatrą, sceną ir kūrybą.
Likimas aktoriui nepašykštėjo įsimintinų vaidmenų. Vienas tokių – Henris II spektaklyje "Liūtas žiemą". Dvidešimt metų svajojęs apie šio personažo sukūrimą, aktorius įtikino režisierių Gytį Padegimą imtis šios pjesės. Spektaklis padovanojo sielos ramybę, nors vaidmens kūrimas, kaip tuomet prisipažino aktorius, iš jo pareikalavo didžiulės kūrybinės ir fizinės įtampos. "Menininkas gali būti laimingas, jei daro tai, ką nori, tačiau negali būti savimi patenkintas", – ne kartą yra tikinęs vienas populiariausių XX a. Lietuvos aktorių.
Žymiausias Lietuvos Fricas
Buvusioje Sovietų Sąjungoje A.Masiulis buvo žinomas kaip hitlerininkų vaidmenų atlikėjas. "Lietuvos Fricų Fricas" – tokia etiketė klijuota vienam iš septynių Rusijos gyventojus labiausiai dominančių lietuvių.
Naujausias šio amplua vaidmuo – estų režisieriaus Arbo Tamminsaaro 2007 m. filme "Naciai ir blondinės".
Paskutinis A.Masiulio vaidmuo kine – Senis šiemet kino ekranus išvydusiame Vytauto V.Landsbergio filme "Kai aš buvau partizanas". Filme geraširdis Senis atlieka beveik psichoanalizės seansą – padeda haliucinacinių prisiminimų kamuojamam Aktoriui (Gediminas Storpirštis) susitaikyti su savimi. Sveikatos negalavimų kamuojamas aktorius abejojo, ar imtis vaidmens šiame filme. "Mano širdį atvėrė tai, kad Vytautas stribų, kurie daug nusidėjo savo tautai ir net artimiausiems giminėms, nestato prie sienos. Filme nėra neapykantos. Reikia turėti jėgos, kad, jei ne atleistum, tai bent jau suprastum", – per filmo premjerą šių metų gegužę sakė A.Masiulis.
"Turbūt esu vienintelis žmogus Lietuvoje, neturintis automobilio, kompiuterio ir neišsiskyręs", – apie save šmaikštaudavo scenos menininkas. Su žmona Gražina užauginęs dukterį, šiemet susilaukė proanūkės.
J.Miltiniui įtikdavo
Skaudžiai kolegos netektį išgyvena Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai: šitiek metų kartu dirbta scenoje, klausytasi taiklių vyresnio kolegos patarimų, mokytasi elegancijos ir grimo paslapčių. Darbingiausius savo metus legendinis aktorius atidavė Panevėžiui: režisieriaus Juozo Miltinio mokinys čia įkūnijo ryškiausius personažus, gyvendamas mūsų mieste filmavosi daugybėje kino juostų, čia sukūrė šeimą ir užaugino dukrą.
„Išeina senoji aktorių gvardija, – atsidūsta artimo draugo netektį išgyvenantis J.Miltinio dramos teatro aktorius Algirdas Paulavičius. – Ankstoka dar, bet ateina ta dama juodais drabužiais ir tavo norų neklausia.“ Liepos 10-ąją su sunkia liga kovojusiam aktoriui sukako 77–eri metai. Vėžio kankinamas aktorius ištvėrė septynias žarnyno operacijas.
Optimizmu ir humoro jausmu garsėjęs aktorius dar šią vasarą spausdintuose interviu žadėjo nepasiduoti: „Liga manęs dar nepaguldė ant menčių“. Belieka apgailestauti, kad optimizmas klastingos ligos įveikti nepadėjo.
Gimęs Surdegyje, Anykščių rajono miestelyje, Panevėžyje veikusią Juozo Miltinio teatro studiją J.Masiulis pradėjo lankyti būdamas septyniolikmetis jaunuolis. Tų pačių 1948-ųjų rudenį jis suvaidino pirmąjį gimnazisto vaidmenį J.Miltinio režisuotame spektaklyje „Mokinė“. Vyresniosios kartos Panevėžio aktoriai ir šiandien stebisi, kaip įtaigumu ir darbštumu garsėjęs A.Masiulis savo vaidmenų pateikimu sugebėdavo įtikinti ir reiklųjį J.Miltinį.
Žavėjo elegancija
„Jis viską darydavo preciziškai tiksliai. Jei scenoje Algimantui tekdavo prisidegti cigaretę, tai jis padarydavo su tokia nenusakoma elegancija, kad net kvapą gniauždavo, – prisimena aktorius A.Paulavičius. – Niekada nepalioviau stebėtis jo elegancija ir sugebėjimu valdyti judesius.“ Liūdna žinia A.Paulavičių pasiekė Palangoje, kur gastroliuoja Panevėžio J.Miltinio dramos teatro kolektyvas. Žinodama, kad tokia žinia vyrą labai sukrės, A.Paulavičiaus žmona net norėjo ją nuslėpti.
„Sunkūs metai, kai tenka laidoti nuo jaunystės pažįstamus draugus – visai neseniai laidojom Vytautą Kernagį, Šiaulių dramos teatro aktorių Praną Piauloką, dabar nebeliko Algimanto“, – liūdesio neslėpė A.Paulavičius.
A.Paulavičius prisimena, kad vyresnis kolega A.Masiulis niekada negailėdavo vertingų ir itin taiklių pastabų. Kritiką sugebėdavo išsakyti niekad neįžeisdamas. Jo paklausę jaunesnieji kolegos greitai įsitikindavo, kad Algimantas buvo teisus.
„Iš jo mokėmės ir taisyklingos kalbos, ir grimo meno, – pasakojo A.Paulavičius. – Grimuotis jis mokėdavo tiesiog stebėtinai – keli tikslūs potėpiai veidą pakeisdavo neatpažįstamai. O gražaus Dievo dovanoto balso galėjome tik pavydėti.“
Puikiai įvaldęs oratorijos meną, išsilavinęs, apsiskaitęs J.Masiulis išlikdavo elegantiškas ne tik scenoje, bet ir kasdieniame gyvenime. Vaidinti jam tikdavo ir žiaurius vokiečių karininkus, ir aistringus meilužius. „Algimantas buvo stipraus charakterio, ambicingas žmogus – tokiam ir reikėjo būti, kovojant už savo vaidmenis, vietą scenoje“, – sakė A.Paulavičius.
Norėjo ilsėtis Panevėžyje
A.Paulavičius apgailestauja, kad prieš penkerius metus tuometė Panevėžio valdžia nesuprato A.Masiulio svajonės Amžinojo poilsio atgulti numylėtame mieste, Ramygalos gatvės kapinėse šalia brangiausių bendražygių – Juozo Miltinio, Vaclovo Blėdžio, Broniaus Babkausko, Stepo Kosmausko, Kazio Vitkaus.
„Prisimenu, kaip Algimantas liūdėjo negavęs sklypo amžinajam poilsiui, jautėsi neįvertintas. Jau tada jis jautė, kad išėjimas neišvengiamai artėja, širdis streikuoja“, – prisiminimais dalijosi A.Paulavičius.
Tarp draugų A.Masiulis mėgdavo juokauti, kad yra tikriausiai vienintelis Lietuvos vyras, tebegyvenantis su ta pačia žmona. Su medike Gražina aktorius išgyveno daugiau nei 50 metų, iki šiol Panevėžyje gyvena jo dukra Milda.
Kolegai pavydėjo
Panevėžio J.Miltinio dramos teatro aktorius Romualdas Urvinis sako iki šiol dėkojantis Dievui už galimybę dirbti su tokiu kolega, koks buvo Algimantas Masiulis. R.Urvinis sako, kad tai buvo žmogus ir aktorius iš didžiosios raidės, todėl A.Masiulio mirtis yra didžiulė netektis Lietuvos kino ir teatro pasauliui.
„1954 metais atėjęs į teatrą Algiui galėjau pavydėti visko – ir ūgio, ir išvaizdos, ir gabumų, – neslėpė penkeriais metais už A.Masiulį jaunesnis R.Urvinis. – Jau po dvejų metų gavau didžiulę likimo dovaną dirbti su Algiu scenoje. Apie tokį puikų partnerį bet kuris aktorius gali tik svajoti.“ Dirbti su A.Masiuliu, sako R.Urvinis, buvo nepaprastai lengva ir malonu. Apie A.Masiulio išėjimo iš Panevėžio teatro priežastis R.Urvinis nekalba – jos per daug asmeniškos.
„Žinau tik, kad Algis ir išėjęs gyveno mūsų teatru, ilgėjosi Panevėžio, Miltinio ir kolegų, – prisiminė R.Urvinis. – Manęs jis niekad nepamiršdavo, dažnai gaudavau laiškų, sveikinimų įvairiomis progomis.“
Į gastroles po Žemaitiją neišvažiavęs R.Urvinis vyks, kaip pats sako, į labai sunkią kelionę Kaunan – atsisveikinti su širdies draugu ir kolega A.Masiuliu.
„Žinant Algio energiją, užsispyrimą, norą vaidinti, jis dar galėjo ilgai dirbti, bet tokios baisios ligos neklausia“, – apgailestavo R.Urvinis.
A.Masiulio biografija
Gimė 1931 m. liepos 10 d. Surdegyje, Anykščių rajone.
1948–1951 m. mokėsi Panevėžio dramos teatro studijoje, vadovaujamoje Juozo Miltinio, 1948–1976 m. vaidino Panevėžio dramos teatre.
Nuo 1978 m. – Kauno valstybinio dramos teatro aktorius.
Sukūrė apie 160 vaidmenų teatro scenoje ir apie 100 – kine.
Žymiausi vaidmenys sukurti filmuose "Birželis, vasaros pradžia", "Maža išpažintis", "Herkus Mantas", "Amerikoniškoji tragedija", "Vasara baigiasi rudenį", "Skrydis per Atlantą", "Jonukas ir Grytutė", "Kai aš buvau partizanas".
1983 m. sąjunginiame kino festivalyje Sankt Peterburge apdovanotas pagrindiniu prizu už geriausią aktorių ansamblį (su Vaiva Mainelyte ir Valentinu Masalskiu) filme "Vasara baigiasi rudenį".
Daug kartų premijuotas už Lietuvos teatro geriausią sezono vyro vaidmenį, 1996 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
2001 m. parašė ir išleido atsiminimų knygą "Tema: visada yra galimybė..."
2006 m. nusifilmavo dokumentiniame filme "Laiku suspėjome pasikalbėti". Čia užfiksuotas aktoriaus dialogas su kino režisieriumi Raimondu Vabalu.
2007 m. sukūrė Senio vaidmenį režisieriaus V.V.Landsbergio filme "Kai aš buvau partizanas".
Velionis bus pašarvotas Kauno valstybinio dramos teatro Palėpės salėje (Laisvės al. 71, V aukštas). Lankymas – rugpjūčio 21 d. (ketvirtadienį) nuo 11 iki 20 val., rugpjūčio 22 d. (penktadienį) – nuo 10 iki 13 val. Penktadienį 9 val. bus aukojamos šv. Mišios Kauno Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje. Kūnas išnešamas penktadienį 13 val. Laidotuvės vyks Petrašiūnų kapinėse.
„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:
Studentiško būsto paieškų metas
Konfliktas verslo neišgąsdino