Praėjo laikai, kai puikiai angliškai kalbantis prezidentas buvo didelis pliusas mažai pokomunistinei valstybei, siekiančiai įstoti į elitinius kontinento klubus. Dabar tai jau nėra taip svarbu ir dabartinis prezidentas emigrantas Valdas Adamkus pralaimėjo rinkimus namuose užaugusiam ir nepabūgusiam jam mesti iššūkį populistui Rolandui Paksui. Šis didelės žalos šalies užsienio politikai nepadarys -- Lietuva, kaip ir jos kaimynės Latvija bei Estija, jau pakviesta į NATO ir Europos Sąjungą.

Kitus rinkimų aspektus vertėtų panagrinėti atidžiau. Nepaisant viso jo dorumo ir rafinuotumo aukštas Čikagos civilinės administracijos valdininkas namuose pasirodė neefektyvus. Jis atrodė pavargęs ir nuolat sirgo, jo komanda buvo silpna. Jo paskirtas vadovauti antikorupcinei kampanijai (STT -- "Ekstros" pastaba) žmogus atnešė tik visuotinį nusivylimą. Tad Adamkaus sutriuškinimas -- sveikintinas šokas šalies ramiam, savimi patenkintam ir į save susikoncentravusiam politiniam elitui, kuris jį solidžiai parėmė.

Pono Pakso sklandi, gerai finansuojama kampanija buvo sutelkta ties skurdu, korupcija ir blogu vadovavimu. Žadėdamas didesnes pensijas ir mažesnius mokesčius jis sulaukė daug paramos iš didelės Lietuvos kaimo gyventojų dalies, kuri pastaruosius 10 metų skurdo, nepaisydamas, kad tai vyriausybės, o ne prezidento prerogatyva. Ponas Paksas pasirodė kaip kompetetingas Vilniaus meras ir du kartus ėjo ministro pirmininko pareigas, nors abu kartus nelabai sėkmingai.

Jo didžiausias pasiekimas -- šlovė akrobatiniame skraidyme. Šį savo sugebėjimą Paksas noriai demonstravo ir per rinkiminę kampaniją, nepraleisdamas progos praskristi net po Vilniaus tiltu. Bet jam bus sunku pavergti užsienio visuomenę, nes vienintelė kalba, kuria jis kalba sklandžiai, -- rusų. Ir jam trūksta šalia esančių valstybių vadovų, tokių kaip plieninė Latvijos prezidentė Vaira Vike-Freiberga ir lipšnusis Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis, intelektualumo.

Keistoka atrodo ir Pakso komanda. Didžiausia oficialiai jo paskelbta rėmėja -- sraigtasparnių kompanija, kuri, kaip gali paaiškėti, priklauso Rusijai ir jau buvo apkaltinta pardavimais Sudanui nepaisant tarptautinių sakcijų (nors ji sako nepažeidusi Lietuvos įstatymų). Ir kaip visuomet pilna gandų, kad Rusijos pinigai vilioja Lietuvos politikus. Dabar, kai didžiausia šalies pramonės įmonė -- naftos perdirbimo gamykla -- atsidūrė rusų rankose, nebėra prasmės ginčytis, kas ką valdys.