Moko elgtis profesionaliai
„Mokome elgtis profesionaliai. Žinot, kiekvieni rinkimai jau nuo 1992 metų darosi vis profesionalesni, o kitas dalykas tas, kad kai kurios partijos bando žaisti technologijom, kartais netgi juodosiom, ieškoma vizualinės išraiškos, rinkėjai pritraukiami pagal myliu-nemyliu principą“, - DELFI sakė A. Skardžius.
Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS) partijos nariams surengė mokymus-paskaitas, kuriuose savo patirtimi dalijosi žurnalistė Rūta Grinevičiūtė, politologas Algis Krupavičius, psichologas Gediminas Navaitis, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka.
R. Grinevičiūtė DELFI pasakojo, kad ji politikams dėstė tai, ko paprastai moko ir studentus. Savo paskaitą, pavadintą „Žiniasklaidos retorika ir kriziniai ryšiai su žiniasklaida: Aktyvistų strategijos ir protingų žmonių kontrstrategijos“ ji pradėjo sakiniu, kad kalba nesutverta meluoti ir manipuliuoti. Tai esą nustebino parlamentarę Laimą Mogenienę.
Žurnalistė, be kita ko, aiškino, kaip reaguoti į žiniasklaidos susidomėjimą vienu ar kitu įvykiu. Pavyzdžiui, iškilus nenumatytoms aplinkybėms, visuomet reikia surasti laiko apgalvotam atsakymui parengti ir surasti žmogų, kuris gali komentuoti įvykį. R. Grinevičiūtė patarė politikams išsiaiškinti, kodėl klausiama vieno ar kito dalyko, taip pat iškvosti, su kuo dar ketinama kalbėti, ką pats reporteris mano apie įvykį, kokia yra redakcijos pozicija.
DELFI paklausta, kas domino politikus po paskaitos, R. Grinevičiūtė sakė, jog labiausiai įstrigo klausimai, kodėl žurnalistai yra tokie neobjektyvūs, ką daryti, kad siunčiama žinia rinkėjams per žiniasklaidą nebūtų iškraipyta.
Aptartos lyderių savybės
Valstiečių liaudininkų mokymuose aptarta, ko reikia norint tapti lyderiu. Šiuo klausimu politikams talkino psichologas G. Navaitis, kuris DELFI kalbintas neprisiminė, jog paskaitą skaitė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) kandidatams – pasak jo, jam svarbiausia ne, kas sudaro auditoriją, o kokia bus pranešimo tema.
„Tai kadangi dažniausiai būna užsakoma per įvairias mokymo organizacijas, na sakysim tokia yra (Žmogaus studijų centro – DELFI) Psichologijos akademija. Tai ne visada ten kažkaip ir giliniesi, kokia ta auditorija, ar jinai politinė, reiškia daugiau aiškiniesi, kokie tema jiems tuo metu įdomi“, - DELFI sakė psichologas, kuris ir pats ruošiasi kandidatuoti į Seimą vienmandatėje Vilniaus Žirmūnų vienmandatėje rinkimų apygardoje po Liberalų sąjūdžio vėliava.
Anot G. Navaičio, bendriausia prasme politika beveik nesiskiria nuo kitų sričių, todėl ir politikams dėstomos tiesos yra daugiau ar mažiau universalios. Psichologo teigimu, pats paprasčiausias patarimas, skirtas politikams, būtų nemeluoti ir sakyti tik tai, kas tinka tavo pažiūroms.
„Paprasčiausias patarimas nemeluoti, o sakyti tai, kas tinka tavoms pažiūroms. Turbūt socialdemokratai vienaip prisistatinės, o konservatoriai prisistatinės kitaip“, - sakė G. Navaitis.
Psichologo skaidrėse, kurios buvo pasitelktos iliustruoti jo paskaitą, rašoma, jog norint tapti lyderiu nereikia būti genijumi – reikia tiesiog, kad kiti manytų, jog tam tikras asmuo sugeba vadovauti, įgytų aplinkinių pasitikėjimą. G. Navaitis apibūdino tris asmenybės būsenas, kurios lemia bendravimą su aplinkos žmonėmis: viena jų yra tėviška, kita – suaugusiojo, trečia – vaikiška.
Tėviška būsena lemia, kad asmuo yra linkęs kitus dogmatiškai kaltinti ir vertinti, mėgsta nurodinėti, tačiau toks asmuo gali būti ir tėviškai rūpestingas. Suaugusiojo būsena yra paremta patirtimi, sąmoningais sprendimais, o vaikiškos būsenos savininkai bendrauja laisvai, yra spontaniški, smalsūs, žaismingi, o jų elgesys ne visuomet paremtas logika.
Pasak G. Navaičio, kiekvienas žmogus laikas nuo laiko būna šitose trijose būsenose. Problemų kyla, kai asmuo nesupranta šių būsenų ir jų nevaldo.
„Gana dažnai politikoje, žmonės linkę kalbėti iš tėviškos būsenos, kada jie gali nurodinėti, smerkti, kai tuo tarpu pokalbis turėtų vykti suaugusiųjų lygmenyje, dalykinis pokalbis, tada nebūtų vertybinių vertinimų. Šitos dvi būsenos (tėviška ir suaugusiojo – DELFI) pernelyg susipainioja. Na, sakysim derybos yra, aš sakysiu 100, jūs sakysit 90. O jeigu aš dabar staiga sakau: „Bet juk tai nedora, nesąžininga“, tai jaučiate, kad mes pakeitėm pokalbį“, - pasakojo psichologas.
Politikai ir specialistai skirtingai vertina mokymų reikšmę
Politikai mokymų reikšmę yra linkę vertinti teigiamai – esą tai padeda geriau rasti bendrą kalbą su rinkėjais, žiniasklaida ir kitomis tikslinėmis publikomis. Parlamentarė L. Mogenienė DELFI pasakojo, kad Lietuvoje yra neįprasta apie save sakyti ką nors gero, nes tuomet gali būti apšauktas pagyrūnu. Dėl šios priežasties, anot politikės, rinkimų kampanijos metu kandidatams į Seimą tenka vaikščioti ant peilio ašmenų – tinkamai prisistatyti rinkėjams, bet nepersistengti.
„Aš tikiu, kad tokioj Amerikoj daug paprasčiau yra atsistoti ten ant „bačkos“ ir rėkti, kad aš geriausias ir puikiausias ir visoks kitoks, o lietuviškoj tradicijoj, bent man taip atrodo, kitas žmogus turi tave pagirt, kitas turi pasakyt apie tave gerus žodžius, nes tas savęs gyrimasis... dažniausiai labai neigiamai visuomenės reakcija į tokį dalyką būna. Reikia išlaikyti tą balansą, būtent, pasakyti kažką apie save reikšmingo, kad būtų pakankamai objektyvu, kad nebūtum pagyrūnu apšauktas“, - DELFI pasakojo L. Mogenienė.
Tuo metu psichologas G. Navaitis sako, kad panašios paskaitos ir mokymai politikams bei verslininkams veikiau yra pretekstas vieniems su kitais susitikti, pabendrauti, o ne rimtai mokytis, nes mokymų trukmė yra pakankamai trumpa.