Štai kodėl Jokūbas praeityje buvo gana dažnas vardas Lietuvoje, iš jo yra kilę nemažai vietovardžių ir pavardžių.
Pagal senoviškuosius tikėjimus, Jokūbo dieną negalima nieko laukuose dirbti, o ypač, šiukštu, rugių pėdų į klojimą vežti, nes perkūnas įtrenks ir pelenais visą derlių paleis.
Tos dienos oras laikytas lemtingu ateičiai – jei tądien giedra, žiema bus šalta ir gili. Palynotų kiek – ruduo būtų šlapias ir prastas, o riešutų derliaus nevertėtų tikėtis – bus labai sukirmiję.
Šventojo Jokūbo dienai papročiais antrina Oninės. Jų data yra liepos 26-oji. Onos vardas – pats populiariausias iš moteriškųjų vardų Lietuvoje.
Šventoji Ona liaudiškoje ikonografijoje vaizduojama dažniausiai su knyga, priglobusi dukrą mergelę Mariją. Tai motinos – mokytojos ir auklėtojos – įvaizdis.
Taiklūs šio meto liaudiški apibūdinimai, sudėlioti į patarles. Sakoma: „Šventa Ona – duonos ponia”, „Ateina Onutė su šviežia duonute”, „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona”.
Ruginė duonelė – nuo senovės pagrindinis lietuvio valgis. Todėl rugiapjūtę ir pradėdavo, ir baigdavo su apeigomis. Lauke palikdavo nenupjautą paskutinę saują rugių ir iš jos pindavo „jievarą“ – tarsi kokią kasą, kurios viršūnę prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmeniuku. Lyg sakydami: „Ką iš žemės paėmėme, grąžiname jai. Tegu kasmet pasikartoja gyvybės ratas”.
O dainos apie „jievarą“ rodo, kad tai mitinio Pasaulio Medžio–Visatos ašies įvaizdis. Kartu ir tiltas tarp mūsų ir anapusinio pasaulio, kur gyvena protėvių vėlės, padėjusios išauginti derlių.
Vėlesniais laikais „jievaro“ nebepindavo, nes pobaudžiaviniame kaime įsigalėjo pabaigtuvių vainiko paprotys. Samdiniai jį parnešdavo šeimininkams, įpynę tarp varpų ir baltų gėlių – „kad duonelė baltesnė būtų”. Sakydavo, „laimę parneša”.
Uždėdavo ant galvos šeimininkui su vaizdingais palinkėjimais: „Atėjo svetys, vardu rugys. Ir sako: „Kentėjau žiemos laike šaltį, pavasario laike – vandenis, vasaros laike – karščius. Atėjo jaunas ponas, pakirto man kojas ir aš parkritau dirvoje. Pailsėjęs, pagulėjęs atsikėliau, parėjau gaspadinės priėmimo prašyti, nes aš jums duosiu duoną”.
Tada pabaigtuvių vainiką kabindavo gerojon trobos kerčion. Kai kuriose vietovėse per Žolinę jį dar pašventindavo bažnyčioje, o grūdus suberdavo sėklon.
Kitur vietoj vainiko šeimininkui talka iš varpų nupindavo juostą ir šluotelę. Apjuostas rugiais jis tą šluotelę merkdavo į vandenį ir pakrapydavo visus talkininkus – tebūna ateinantys metai dosnūs visiems.
Įteikus vainiką, prasidėdavo linksmybės: jaunimas šėliodavo, erzindavosi, vienas kitą apliedavo vandeniu, tada sėsdavo už vaišių stalo. Taigi papročiai mokė tarpusavio paramos, bendruomeniškumo, meilės darbui.
Nuo saulėgrįžos diena jau sutrumpėjo beveik visa valanda. Senovinis priežodis sako: „dalgė rugienon – balana sienon”. Taigi vakarieniaujant jau teks pasišviesti.
O kaime darbas darbą veja: rugius nupjovus, tuoj reiks į kviečius eiti, o ir miežiai tuokart pradeda kukti. Po rugiapjūtės kerpama avelių vilna, vadinama rugine arba nuobarine. Ji esanti pati geriausia audimui. Taigi Jokūbinės ir Oninės – prinokinusios derlių vasaros šventės.
Derliumi gali jau pasidžiaugti ir kraštotyrininkai, kurių rūpestis – tautos istorinė atmintis. Ne vienam entuziastui tai gyvenimo būdas, giliai įsisąmoninta pareiga gimtinei, Tėviškei, Lietuvai.
Praėjusį savaitgalį Daugailiuose įvyko graži šventė: paminėta parapijos 125-erių metų sukaktis, o kartu pristatyta storiausia, bemaž 700 puslapių turinti knyga apie šį kraštą ir jo žmones.
Knygos autoriai – ir vietiniai šviesuoliai, ir kilę iš Daugailių apylinkių inteligentai. Taip pat buvo pasitelkti specialistai archeologai, etnologai, kultūros istorikai.
2004-siais čia vyko Kraštotyros draugijos ekspedicija, kadangi kraštas ir gražus, ir įdomus savo praeitimi, išaugęs prie garsiojo pašto trakto iš Peterburgo į Varšuvą. Šiuo keliu ne vieno daugailiškio iškeliauta iš gimtojo sodžiaus į platųjį pasaulį, į mokslus, į pripažinimą ir šlovę, į didelius darbus visai Lietuvai.
Iš šio krašto kilę arkivyskupas Mečislovas Reinys, istorikas Pranas Čepėnas, prelatas Juozas Prunskis, keturtomio vadovo „Mūsų Lietuva“, išleisto išeivijoje, autorius Bronius Kviklys, poetas Antanas Miškinis, rašytojas Anatolijus Kairys ir daugelis kitų įžymių žmonių.
Knygoje – Daugailių tolima ir artimesnė praeitis, šimtmečių nugludinta etninė kultūra, papročiai ir tradicijos. Neabejoju, kad ją skaitys daugailiškių vaikai ir anūkai.
Dar vienas šių metų derlius subrendo Žemaitijoje. Ateinantį penktadienį Kurtuvėnuose, jo garsiame dvaro svirne, bus pristatytas nuotraukų albumas apie Užgavėnių persirengėlius, kurių vaikštynės pagal seną tradiciją čia gražiai išsaugotos iki mūsų dienų.
Puikus pavyzdys, kaip reikia branginti tautos dvasinės kultūros paveldą. Apskritai Kurtuvėnų apylinkes aprėpiantis regioninis parkas garsėja ne tik gamtos grožybėmis ir įdomybėmis, bet ir labai sėkminga etnokultūrine veikla.