Politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus teigimu, Vakaruose tokie procesai yra retenybė. Tiek JAV, tiek senosiose Europos demokratinėse valstybėse per kadenciją į kitą stovyklą pereina vos vienas kitas parlamentaras.
Anot jo, nuolatinis politikų keliavimas per frakcijas ir partijas iškreipia rinkėjų valią: „Dabartinė valdančioji dauguma ir Seimo frakcijų sudėtis nebeatspindi 2004 m. rinkimų rezultatų“.
Kaip K. Girnius teigė DELFI, tokią situaciją lemia tai, kad pusė parlamentarų Lietuvoje renkami pagal partijų sąrašus. Proporcinė rinkimų sistema, kai žmonės balsuoja už partijų sudarytus kandidatų sąrašus, esą turėjusi sustiprinti politines jėgas, esą nepateisino vilčių.
„Klasikinis pavyzdys yra Gediminas Kirkilas (dabartinis premjeras parlamentaru tapo pagal sąrašą – DELFI). Pirmas penkioliktukas kandidatų sąrašuose būna ligtoliniai parlamentarai. Gaivinami politiniai lavonai, o jauniems žmonėms nesuteikiama galimybė iškilti“, - kalbėjo K. Girnius.
Apžvalgininko įsitikinimu, šį procesą reikia bandyti sustabdyti, pavyzdžiui, leidžiant rinkėjams balsuoti už konkrečius kandidatus. Kitaip, nuogąstavo jis, Seime ir toliau dirbs žmonių nerinkti asmenys.
Frakcijos kūrėsi ir nyko
Naujausias politinės migracijos pavyzdys – vieno iš Naujosios sąjungos įkūrėjų Gedimino Jakavonio perbėgimas pas valstiečius liaudininkus. Nors politikas gali būti vadinamas rekordininku dėl to, kad partiją pakeitė socialliberalų stovykloje išbuvęs ilgiau nei dešimtmetį ir kad padarė tai likus vos trims mėnesiams iki rinkimų, būrys kitų Seimo narių vien per šią kadenciją yra pabuvoję trijose, keturiose ar net penkiose frakcijose.
Jei atsižvelgtume ir į frakcijų pavadinimų keitimus, tokių politikų atsirastų dar daugiau. Pavyzdžiui, Valstiečių ir Naujosios demokratijos frakcija tapo Valstiečių liaudininkų, o „valstiečiams“ Seime trumpam susiliejus su „pilietininkais“, pasivadino Valstiečių liaudininkų ir pilietinės demokratijos frakcija. Liberalų ir centro frakcija virto Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) frakcija, Liberalų – Liberalų sąjūdžio, Liberalų demokratų – frakcija „Tvarka ir teisingumas“.
2004 m. lapkričio 15 d. šios kadencijos Seime pradėjo dirbti aštuonių partijų atstovai ir keli savarankiškai rinkimuose dalyvavę politikai. Jie susijungė į septynias frakcijas. Vėliau atsirado Liberalų sąjūdis ir Pilietinės demokratijos partija (PDP), kurios suformavo savo frakcijas. Tiesa, pastarosios vėliau nebeliko.
Šie pokyčiai nulėmė didžiausias politinės migracijos bangas Seime. 2005-ųjų pabaigoje dalis liberalcentristų ėmėsi burti Liberalų sąjūdį ir įkūrė savo frakciją Seime. Į ją perėjo Petras Auštrevičius, Vytautas Čepas, Andrius Endzinas, Kęstutis Glaveckas, Vytautas Grubliauskas, Algis Kašėta, Eligijus Masiulis, Gintaras Steponavičius, Gintaras Šileikis ir Dalia Teišerskytė.
Netrukus prie jų prisijungė buvusi liberalcentristė Violeta Boreikienė, kuri prieš tai pusmetį priklausė Mišriai Seimo narių grupei. Beveik metus išdirbusi Liberalų sąjūdžio frakcijoje parlamentarė perbėgo pas socialdemokratus. Šioje frakcijoje pernai liepą atsidūrė ir V. Čepas.
Socdemai pūtėsi „darbiečių“ sąskaita
2006 m. pavasarį į Pilietinės demokratijos frakciją susivienijo buvę „darbiečiai“ Petras Baguška, prieš tai dar spėjęs pabuvoti Mišrioje grupėje, Andrius Baranauskas, Algirdas Ivanauskas, Juozas Jaruševičius, Jonas Lionginas, Vladimiras Orechovas, Rimvydas Turčinskas ir Romas Venclovas, buvęs tuometinės Liberalų demokratų frakcijos narys Algimantas Matulevičius.
Dar vienas buvęs Darbo partijos (DP) narys Viktoras Muntianas, išrinktas ne tik PDP vadovu, bet ir Seimo pirmininku, formaliai turėjo sustabdyti narystę šioje frakcijoje. Tačiau kai prarado parlamento vadovo postą, jis tapo eiliniu „pilietininkų“ frakcijos nariu.
Pilietinės demokratijos frakciją politikos vėjai šios kadencijos Seime blaškė bene labiausiai. Gerą pusmetį jos nariai dirbo vienoje frakcijoje su valstiečiais liaudininkais, po to – vėl savarankiškai, tačiau šį balandį tokios frakcijos parlamente apskritai nebeliko, o buvusių bendražygių keliai išsiskyrė.
Dauguma frakcijos narių – P. Baguška, A. Baranauskas, A. Ivanauskas, J. Jaruševičius, V. Orechovas ir V. Muntianas perėjo pas socdemus. R. Venclovas sugrįžo į DP frakciją, o A. Matulevičius dabar vienintelis iš parlamentarų priklauso Mišriai grupei. Kai kurie „pilietininkai“ paliko ir pačią partiją.
Tuometinis sveikatos apsaugos ministras R. Turčinskas, „pilietininkams“ nusprendus šlietis prie „valstiečių“, nesekė kolegų pavyzdžiu ir iš karto perėjo pas socdemus. Taip pat prieš metus pasielgė ir J. Lionginas, ankstesnės kadencijos Seime dirbęs Liberalų sąjungos ir Liberalų demokratų frakcijose.
DP frakciją per kelerius metus paliko ir daugiau narių. Po pastarųjų rinkimų buvusi didžiausia, nuo 39 narių ji sumažėjo iki 23 ir užleido pozicijas Socialdemokratų bei Tėvynės sąjungos frakcijoms (atitinkamai 38 ir 26 nariai).
Buvę „darbiečiai“ Jonas Jagminas, Bronius Pauža, Mindaugas Subačius, Viačeslavas Škilis, Vilija Vertelienė perėjo pas socdemus, Virginijus Domarkas ir Skirmantas Pabedinskas – pas valstiečius liaudininkus, Vladimiras Volčiokas – pas liberalcentristus, Vytautas Kamblevičius – pas liberaldemokratus.
DP narys Pranas Vilkas taip pat buvo perėjęs į Socialdemokratų frakciją, tačiau po 15 dienų sugrįžo. Dar vienas parlamentaras – Vidmantas Žiemelis, daugiau nei pusantrų metų priklausęs Mišriai grupei, sugrįžo į Tėvynės sąjungos frakciją. Tuo metu Julius Veselka, po rinkimų prisijungęs prie Liberalų demokratų frakcijos, vėliau perėjo į Mišrią grupę, o pernai rudenį sugrįžo pas „tvarkiečius“.
Politinę priklausomybę keitė dėl postų
Darbą su socdemais dar 2005 m. pasirinko buvęs liberaldemokratas Albertas Sereika, užpernai – socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, palikusi Naująją sąjungą, kad išsaugotų šį postą, pernai rudenį – kita liberaldemokratų atstovė Marija Aušrinė Pavilionienė.
Rimantas Smetona, į Seimą patekęs pagal „valstiečių“ kandidatų sąrašą, kelis mėnesius priklausė Mišriai grupei, o nuo 2006-ųjų gegužės dirba frakcijoje „Tvarka ir teisingumas“. Į jos narių gretas pernai rugsėjį įsiliejo ir Petras Gražulis, iki to nepriklausęs jokiai frakcijai. Prie libdemų kelioms savaitėms buvo prisijungęs Valstiečių liaudininkų frakcijos narys Kazys Bobelis, bet vėliau jis apskritai paliko Seimą.
Prieš dvejus metus Naująją sąjungą palikęs Artūras Skardžius perėjo į Mišrią grupę, o po trijų mėnesių – į Valstiečių liaudininkų frakciją.
Dabartinis LiCS frakcijos narys Henrikas Žukauskas kadencijos pradžioje mėnesį dirbo su „darbiečiais“, tada esą negavęs norimo posto perėjo į Mišrią grupę. Atsiradus PDP frakcijai, tapo jos nariu, pernai pavasarį, už destrukcinę veiklą išmestas iš „pilietininkų“, vienai dienai grįžo į Mišrią grupę, o galiausiai prisijungė prie liberalcentristų.
Beje, į šį Seimą H. Žukauskas buvo išrinktas pagal Liberalų demokratų partijos kandidatų sąrašą. Ankstesnės kadencijos parlamente jis iš pradžių atstovavo liberalams, bet vėliau kartu su kitais Rolando Pakso šalininkais išėjo pas liberaldemokratus. Prieš tai H. Žukauskas priklausė Tėvynės sąjungai.
Tačiau šios kadencijos Seimo rekordininku galima tituluoti Joną Ramoną, kuris vienintelis per ketverius metus suspėjo padirbėti su penkių politinių partijų atstovais. Po rinkimų tapęs Valstiečių ir Naujosios demokratijos (vėliau – Valstiečių liaudininkų) frakcijos nariu, vėliau jis perėjo į Mišrią grupę, 2006-ųjų gegužę trims dienoms tapo Pilietinės demokratijos frakcijos nariu, dienai sugrįžo į Mišrią grupę, prisijungė prie LiCS frakcijos, o pernai rudenį perbėgo į frakciją „Tvarka ir teisingumas“.
„Einu ten, kur, kaip manau, labiau rūpinamasi žemės ūkio reikalais, kur galėčiau daugiau padaryti kaimo žmonių labui“, – žurnalistams yra sakęs J. Ramonas.
Ankstesni Seimai prieš dabartinį nublanksta
Iš viso šios kadencijos Seime bent dviem skirtingoms frakcijoms, įskaitant ir K. Bobelį, priklausė 43 parlamentarai – beveik tiek pat, kiek mėnesių dirba dabartiniai parlamentarai. Kai kurie iš frakcijos į frakciją „migravo“ ne po vieną kartą.
Nuostolių per beveik ketverius metus neišvengė nė viena frakcija. Didžiausius patyrė „darbiečiai“, mažiausiai keitėsi Tėvynės sąjungos atstovų gretos – jas palikęs V. Žiemelis vėl sugrįžo. Geidžiamiausia tarp politinių perbėgėlių tapo Socialdemokratų frakcija.
Ankstesniuose parlamentuose šis procesas nebuvo toks aktyvus. Per 2000-2004 ir 1996-2000 metų kadencijas frakcijas pakeitė po maždaug dvi dešimtis parlamentarų. 1992–1996 metų Seime politinė migracija buvo dar didesnė retenybė.
18 politikų dėl įvairių priežasčių atsisakė Seimo nario mandatų. Kai kurie tai padarė praėjus vos kelioms dienoms po rinkimų arba vėliau, net nespėję padirbėti parlamentarais.