„Reikia tokio demaršo, kaip P.Vaitiekūno“

Anot P. Jakučionio, kasmet birželio 14-ąją prisimenant trėmimus, okupaciją ir Lietuvos gyventojų naikinimą, „vis dar rusena viltis, kad istorinis teisingumas švęs pergalę: aukos bus pagerbtos, o budeliai gaus teismo nustatytą bausmę“, mat nusikaltimai akivaizdūs, o aukos skaičiuojamos šimtais tūkstančių.

„Kiekvienais metais minint siaubingų nusikaltimų žmoniškumui sukaktis vėl ir vėl keliamas klausimas, koks iš tikro yra nepriklausomos Lietuvos valstybės požiūris į Laisvės kovų dalyvius ir okupanto kolaborantus? Oficialių asmenų kalbos dažnai būna labai gražios ir guodžiančios. Tačiau veiksmų nėra jokių. Taigi darytina išvada, kad tas požiūris yra vienodas, o kaltųjų nėra!? Absurdas. Nesąmonė“, - piktinosi Tėvynės sąjungos frakcijos narys.

Jis priminė, kad 1941 m. birželio 14-22 d. okupantai, padedami vietinių kolaborantų (partinio ir sovietinio aktyvo, ypač komjaunuolių) suėmė, įkalino, nužudė, ištrėmė beveik 30 tūkst. Lietuvos gyventojų.

1948 m. gegužės 22-23 d. buvo ištremta 37 tūkst. žmonių. Tąsyk dalyvavo apie 30 tūkst. kareivių ir stribų, 11,5 tūkst. partinio ir sovietinio aktyvo narių. Sudaryti tremiamųjų sąrašus ir surasti juos svetimame krašte atvykusiems okupantams esą padėjo kolaborantai.

„Bet dabar jų teisėsaugos akimis lyg ir nėra. Neįtikėtina: daug jų aukų iki šių dienų išgyveno, o visi skundikai ir žudikai išmirė? Jų nebėra ir baigta. Sakoma, palikime istoriją istorikams – gal prof. Truskai, gal dr. Nikžentaičiui – ir pirmyn į šviesią ateitį su visu sovietiniu bagažu. Tik ar toli nueisime ir kur nueisime, neatsiskaitę su praeitimi?“ – retoriškai klausė parlamentaras.

Anot jo, taip pat negalima pamiršti žudynių Rainiuose, Kretingoje, Panevėžyje, Raseiniuose, Sargėnuose, masinių sušaudymų Pravieniškėse, Červenėje ir kitur 1941 m., partizanų nukankinimo jų galvas apvyniojant spygliuota viela ir spaudžiant iki kaukolės sulaužymo.

„Žinoma, visa tai daugiausia darė NKVD, MGB, KGB, bet juos vedžiojo bei aukas nurodė vietinis „aktyvas“ ir jis žino, kur užkasti išniekinti nukankintųjų kūnai, - tvirtino P. Jakučionis. – Žino, bet nesako, o teisėsauga nesugeba ar nenori jų priversti kalbėti. Tikėtina, kad nenori, nes štai buvusi politinį kalinį A. Petrusevičių kaip mat įkišo į kalėjimą, surengę provokaciją ar imitaciją“.

Seimo narys apgailestavo, kad partizanai „teisiami“ pagal KGB prieš 50 metų sukurptas bylas be naujo tyrimo, o stribų ar KGB agentų kaltę privalo įrodyti gyvi įvykių liudininkai. Šių metų pradžioje buvo priimta rezoliucija dėl nužudytų laisvės kovų dalyvių palaikų užkasimo vietų nustatymo ir tinkamo sutvarkymo, tačiau iki šiol nieko nenuveikta.

Anot P. Jakučionio, Vyriausybė jau dešimtmetį bergždžiai derasi su Rusijos valdžia dėl sovietų armijos karių kapų Lietuvoje ir Sibiro tremtinių kapų tvarkymo, nors jaunimo ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai sėkmingai tvarko apleistas tremtinių kapines.

„Reikia ryžtingų veiksmų, kitaip rezultatų nebus. Reikia tokio demaršo, kokį ministras Petras Vaitiekūnas padarė dėl ES ir Rusijos derybų mandato“, - ragino Seimo narys.

Jis taip pat pažėrė kritikos Vyriausybei, kad nesirūpina sovietinio genocido aukų atminties įamžinimu, nors pažadų būta daug.

LLL atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvos okupaciją

Iškilmingas posėdis Seime surengtas minint birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną, birželio 15-ąją – Okupacijos ir genocido dieną bei LLL įkūrimo 30-metį.

1940 m. birželio 14-ąją buvo paskelbtas Sovietų Sąjungos ultimatumas Lietuvai, kuriame pareikalauta sudaryti naują Vyriausybę ir priimti papildomą sovietinės kariuomenės kontingentą. Po metų tą pačią dieną buvo pradėti masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą. Iš viso buvo ištremta beveik 300 tūkst. žmonių, kas penktas iš jų žuvo.

Kaip posėdyje pažymėjo Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas, 1978 m. įkurta LLL, siekusi atkurti Lietuvos valstybingumą, ugdyti tautinę, religinę, politinę lietuvių savimonę, buvo „nelegali, pogrindinė Viltis“. Jos lyderiu tapo neseniai 80-metį atšventęs Antanas Terleckas.

Šios organizacijos aktyvistų dėka 1979 m. buvo išplatintas „Moralinis ultimatumas TSRS vyriausybei“, parengtas „45 pabaltijiečių memorandumas„ („Baltijos chartija“), kurį pasirašė 4 estų, 6 latvių, 35 lietuvių ir 10 rusų disidentų, tarp kurių buvo ir akademikas Andrejus Sacharovas. Atlanto chartijos valstybės ir JT generalinis sekretorius buvo paprašyti paskelbti Molotovo-Ribbentropo paktą niekiniu ir likviduoti jo padarinius – išvesti iš Baltijos valstybių okupacinę kariuomenę.

Europos Parlamentas, remdamasis memorandumo argumentais, 1983 m. sausio 13 d. rezoliucijoje pasmerkė Baltijos valstybių okupaciją ir aneksiją, paragino tarptautinę bendruomenę pripažinti jų teisę į laisvą apsisprendimą.

Drąsą galėtų paaiškinti tik psichoterapeutai

Seimo narys liberalcentristas Vytautas Bogušis prisiminė, kad su dviem bičiuliais, „sklidini jaunatviško idealizmo ir maksimalizmo, dar neragavę Siberijos „kazematų“ putros, bet jau ne kartą klaidžioję KGB rūmų labirintais, milicijos „duchovkėse“ išbandę „narų“ kietumą, niekados nebuvę komjaunuoliais, už tautinius ir religinius įsitikinimus išmesti iš vidurinės mokyklos ir su „vilko bilietu“ į šviesų komunizmo rytojų“, buvo priimti į LLL vien su A. Terlecko rekomendacija.

Šis jaunuolius auklėjo pagal taisyklę „nori nugalėti priešą – pirmiau jį pažink“, taigi teko sukonspektuoti Lapajevo knygą „LKP požiūris į buržuazines partijas Lietuvoje“, perskaityti Juro Požėlos, Zigmo Angariečio-Kapsuko ir panašaus turinio „rašliavas“.

Anot V. Bogušio, jaunatviškas karštakošiškumas ar radikalus avantiūrizmas pagimdė idee fixe – padegti KGB rūmus Vilniuje: „Paruošiau Molotovo kokteilį ir paprašiau bičiulio pagalbos. Anas nutarė pasitarti su Antanu (Terlecku – DELFI). Va čia tai ir prasidėjo. Lietuviškus keiksmažodžius keitė daugiaaukščiai rusiški veiksmažodžiai, linko šimtametės Nemenčinės pušys… Bet juk pats kaltas  liepė perskaityti knygą „O podžoge Reichstaga“.

„Nebuvome mes nei didvyriai, nei herojai, nei šventų švenčiausieji. Paprasčiausiai žmonės su savo prigimtomis dorybėm ir silpnybėmis, - tvirtino LLL tarybos narys. – Idealizmo, ryžto, o ypač patologinės drąsos turėjome su kaupu. Baimė buvo kažkur šalia, lyg užgožta ar pamiršta, tikriausiai užrakinta. Tą galėtų paaiškinti tik psichoterapeutai“.