Filmavimo kamerą „per blatą“ 1987 m. iš JAV atgabeno L. V. Glinskio žmona Audronė. Laisvėjimo metais jai pavyko išvažiuoti pasisvečiuoti pas JAV gyvenančią tetą. Moteris motyvavo esanti dailininkė ir norinti išvažiuoti pamatyti pasaulio. Šiandien abiem sutuoktiniams keista, kaip tuomet pavykę per sieną pravežti kamerą. Atsivežta kamera buvo galima filmuoti pakankamai kokybiškai. Ja L. V. Glinskis ėmė fiksuoti Sąjūdžio vaizdus.

L. V. Glinskio archyve – ir pirmas Sąjūdžio mitingas Kaune. Jame disidentas Antanas Terleckas pirmąkart iškėlė Lietuvos trispalvę, į mitingą pirmą kartą atėjo toks didelis žmonių būrys.

„Eidamas mačiau, kad Laisvės alėja pilna, o aikštė, kur turėjo vykti mitingas, – tuščia. Galvoju, „ateikite, žmonės, ateikite – čia mitingas bus, įdomu“. Rankos šlapios, virpa, vos kamerą išlaikai. Ir žmonės susirinko“, - prisimena pašnekovas.

Pasak L. Glinskio, apie mitingą žmonės susižinojo „iš ausies į ausį“. Kol žmonės mitingavo, aplinkinių namų kiemai buvo prikimšti policijos pareigūnų. Kadangi televizija tuomet mitingų ir panašių akcijų dar nerodė, „kino teatru“ tapo L. V. Glinskio namai Kaišiadorių rajone, Pravieniškėse. „Atrodė, kad namuose rengiamos ekskursijos – sužino žmonės, atvažiuoja, televizorius pastatytas ir rodome tą pirmąjį mitingą. Kai atvažiuodavo daugiau žmonių, televizorių nunešdavome į didesnę patalpą“, - į pasakojimą įsiterpia jo žmona A. Glinskienė. „Jis filmavo, o aš krepšius nešiojau“, - aiškina keramikė.

Sąjūdininkus pražudė kuklumas

LPS Kauno taryba susikūrė 1988 m. birželio 10 d. Jo nariu tapo ir L. V. Glinskis. Vėliau jis tapo Sąjūdžio Seimo nariu.

Kalvyste užsiėmusio menininko filme užfiksuotas ne tik minėtas Sąjūdžio mitingas Kaune, bet ir Baltijos jūros apkabinimo akcija 1998 m. rugsėjį, „keturių komunarų“, sovietų politinio veikėjo Felikso Dzeržinskio skulptūrų nuvertimas, kiti šiandien mažai kam žinomi faktai.

Jam teko keliauti po Lietuvą ir filmuoti rajono sąjūdžius. „Rajonuose yra tokių vedlių, bet kai klausi, ko nėjote į signatarus, jie atsako, kad nemokėjo taip kalbėti, kaip, pavyzdžiui, inžinieriai. Juos pražudė kuklumas“, - įsitikinęs L. V. Glinskis.

„80 proc. žmonių niekas nerūpi, išskyrus pilvą, jie nori iš čia išvažiuoti. Keliems procentams laisvė labai svarbi“, - į klausimą, kodėl žmonės ėjo į Sąjūdį, atsako pašnekovas.

Į minėjimą kvietimo negavo

„Tuomet reikalavimuose konkretaus pageidavimo atkurti nepriklausomybę nebuvo. Bet įsivaizduokite – vėliavą iškelti, seną himną sugiedoti, arba susirinkti visiems kartu. Tokie proveržiai jaudino labiausiai“, - sako pašnekovas, paklaustas, ar tuomet tikėjo, kad Lietuva po poros metų bus laisva.

Besitęsusią Sąjūdžio bangą jis vadina „nuolatiniu augimu“. „Štai iškišus vėliavėlę važiuojant pro automobilio langą, žmogus atsiklaupė. Kitąkart jis nebeklaups – jau jis paaugo, žino, kad vėliava yra“, - kalbėjo L. V. Glinskis.

Iki šiol Sąjūdžio metraštininko turimos medžiagos – šimtų 3 valandų trukmės kasečių - nepaprašė nė vienas Lietuvos archyvas. L. V. Glinskis pats įsigijo aparatūrą medžiagos perrašymui ir toliau ketina turimą Sąjūdžio vaizdų archyvą laikyti namie.

Pašnekovas prisiminė šįmet nuėjęs pas Kauno merą Andrių Kupčinską priminti, kad artėja Sąjūdžio dvidešimtmetis. Tačiau į jokį paminėjimą kvietimo taip ir negavo. Anot jo, turimu sukurtu filmu apsidžiaugė tik laikinosios sostinės vicemeras Stanislovas Buškevičius.