O kiek turi įtakos, akivaizdžiausiai parodė 2007 metų žiemą griuvęs namas Šiaulių gatvėje. Jo gyventojams iki šiol nekompensuota patirta žala. Nuo pavojingai aplinką veikiančių statybų neapsaugotas net Gedimino kalnas ir Arkikatedra.
Premjero įgeidžio kaina
2002 metais tuometiniam ministrui pirmininkui Algirdui Mykolui Brazauskui sugalvojus įrengti keltuvą į Gedimino kalną, prieštaraujančiųjų tokiam sumanymui buvo nemažai, bet niekas į juos nekreipė dėmesio. 2003-iųjų rugpjūtį keltuvas, per 35 sekundes įveikiantis 71 metro trasą, pradėjo veikti. Į pirmąjį reisą nauja technika išsirengė pats A.M.Brazauskas su žmona Kristina. Keltuvo statybos pabaigtuvės buvo pompastiškai švenčiamos su ministrais ir statybininkais.
O jau kitų metų kovą Gedimino kalno šlaitu nušliuožė pirmoji nuošliauža, palikusi nemažą žaizdą. Po ketverių metų, taip pat kovo mėnesį, nauja nuošliauža toje pačioje vietoje nusinešė jau kur kas daugiau - 150 kubinių metrų - žemių. Tai tiek, kiek pajėgia atvežti 20 savivarčių.
Dėl nuošliaužos uždarius taką į Gedimino pilį buvo paskelbta, kad tokių nuošliaužinių procesų kaip dabartinis yra buvę ir istorinėje praeityje, nes Gedimino kalno šlaitas gana status, ant pagrindinio sluoksnio susidaręs gruntas nėra labai stabilus, o drėgna žiema ir iškirsti anksčiau toje vietoje augę medžiai dar labiau susilpnino gruntą.
Tačiau mokslininkai visiškai nevertino keltuvo vibracijos, jau penkti metai nuo ryto iki vakaro "kutenančios" kalną, bei keletą metų jo papėdėje vykusios intensyvios Valdovų rūmų statybos. Susidaro įspūdis, tartum ekspertai nenorėjo matyti ir vertinti daugiausia žalos kalnui galėjusių padaryti veiksnių. Ar ne todėl, kad žalingų Vilniaus simboliui projektų įkvėpėjas - ilgametis Socialdemokratų partijos vedlys A.M.Brazauskas?
Ekspertai išvengė tiesaus atsakymo ir į kitą klausimą - dėl kokios priežasties Arkikatedroje atsirado naujų plyšių ir pagilėjo senieji? Specialistai, suvertę kaltę gruntui, nepatikimoms senosioms statyboms, 1931 metų potvyniui, tik puse lūpų užsiminė, kad bažnyčios sienų trūkinėjimui turi įtakos Arkikatedroje ir jos aplinkoje šimtmečius vykę bei vykstantys statybos darbai, taip pat Valdovų rūmų atstatymas.
Tačiau paveldosaugininkai ne kartą pareiškė, jog statant Valdovų rūmus, klojant gilius pamatus pakeistas hidrologinis tos vietos režimas. Specialistai perspėja, kad butaforinių Valdovų rūmų kaina gali būti nepateisinamai didelė, jei dėl statybų įtakos bus prarasta Vilniaus puošmena - Arkikatedra.
Fejerverkai lydėjo Karaliaus Mindaugo tilto atidarymo šventę. Tačiau nuo 2002 metų vykusios statybos, o vėliau intensyvus transporto judėjimas per tiltą šiai senamiesčio daliai irgi gali turėti liūdnų pasekmių. Ekspertai pripažino, kad vibracija kalant tilto polius padarė žalos Arkikatedrai, Gedimino kalnui ir palei Nerį stovintiems Mokslų akademijos bibliotekos rūmams.
Kai istoriniame ir vertingiausiame Vilniaus senmiestyje buvo kalami tilto poliai, nuo Mokslų akademijos parapeto krito plytos, judėjo net šaligatvis. Juo eidami žmonės jautė virpesius net už šimto metrų. Tiltą projektavusiems architektams ir konstruktoriams nebuvo paslaptis, kad šioje vietoje kadaise plytėjo durpynas, kuris vėliau buvo užpiltas žemėmis. Tad renkantis vietą tiltui ir statybos technologiją specialistai privalėjo įvertinti gruntą, pasirūpinti, kad statybos nepakenktų aplinkiniams pastatams.
Paveldosaugininkai apskritai prieštaravo tilto statybai istoriniame Vilniaus centre, o architektai jo konstrukcijos estetiką įvertino gana neigiamai. Tačiau į prieštaravimus, kaip ne kartą būta A.M.Brazausko ir buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko viešpatavimo laikais, visiškai nekreipta dėmesio. Tiltas statytas taip, tartum aplink - dykynė, kurioje nėra nieko saugotino.
Biblioteką griauna statybos?
Atrodo, tik studentai ir vis retėjantis nuolatinių bibliotekų lankytojų būrys susikrimto neseniai pasirodžius informacijai, kad pagrindinė visos Lietuvos biblioteka mažiausiai trejiems metams uždaroma remontui. Priežastis - nepatikimos Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos konstrukcijos, per pastaruosius metus taip susidėvėjusios, kad pastate nebesaugu būti.
O juk biblioteka nėra labai sena - iškilusi tik prieš 45 metus, kai Sovietų Sąjunga iškart po Antrojo pasaulinio karo Vilniuje pastatė keletą prestižinių pastatų. Dauguma jų iki šiol tebėra prestižiniai. Tai ir "Pramogų banku" virtęs "Pergalės" kino teatras, ir gyvenamųjų namų kompleksas Neries krantinėje, ir mokslo įstaigų korpusai.
Visi vadinamosios stalininės statybos pastatai puikiausiai išsilaikė, jei tik nebuvo negyvenami ar apleisti. Išskyrus biblioteką, kuri prieš keletą metų jau buvo uždaryta dėl avarinės būklės. "Sėda pamatai ir pastatas, sienose - plyšiai, kolonos trūkinėja, skyla, - avarinę būklę liudijančius požymius vardijo bibliotekos techninės priežiūros skyriaus viršininkas Arvydas Lukošiūnas. - Netoliese tunelis, aplink nuolat vyko statybos darbai, nusėdo gruntiniai vandenys. Nors pastatui ne šimtas metų, bet nukreipkit požeminius vandenis, ir atsiras tuštumos kaip Biržuose, Pasvalyje, kur daug smegduobių."
Pirmieji nerimą keliantys gilūs plyšiai bibliotekos sienose pastebėti 2004 metų rugpjūtį - praėjus dviem mėnesiams po kaimynystėje stovėjusio nebaigto statyti Statistikos departamento susprogdinimo. Greta bibliotekos stūksančią apleistą statybvietę nusižiūrėjo verslininkai ir nusprendė pastatyti ten keletą prestižinių daugiaaukščių namų. Senas griozdas buvo nugriautas akimirksniu - susprogdintas.
Kiek sutaupė verslininkai, vietoj sudėtingo ir pavojingo gelžbetonio konstrukcijų ardymo pasirinkę sprogdinimą, - jų verslo paslaptis. Beje, neskelbiama, ir kiek valstybė pasirengusi investuoti į bibliotekos atstatymą. Bet kokiu atveju ši suma viršys keliasdešimt milijonų litų. Ir visą ją sumokės valstybė iš mokesčių mokėtojų kišenių, o ne gretimų daugiaaukščių sprogdintojai ir statytojai.
Bibliotekos konstrukcijas tyrę ekspertai dar kartą bėdas dėl pastato avarinės būklės nurašė istorijai. Neva plyšiai atsiradę dėl Geležinio Vilko gatvės tuneliu nuolat judančio transporto keliamos vibracijos, nekokybiškų statybinių medžiagų. O prieš ketverius metus pasibaigusios bibliotekos priestato statybos, trukusios ištisą dešimtmetį, tarsi ir neturėjo jokios įtakos pagrindiniam korpusui. Kaip ir sprogimas bei iškart po jo pradėtos intensyvios statybos, ekspertų nuomone, niekaip neprisidėjusios prie avarinės pastato būklės.
Šiuo metu nauji pastatai, supantys biblioteką, yra kelis kartus už ją aukštesni ir didesni. Tačiau ekspertams saugiau ieškoti priežasčių tolimoje praeityje, kur kaltininkų neberasi, o ne tarp šiuolaikinių verslininkų ir statybininkų. Šie narčiai kovoja dėl savo prestižo, net jei dėl jų kaltės griūva šimtmečius stovėję namai.
Nesirūpina net savimi
Pamokyti Šiaulių gatvės gyventojų bėdos, kai griuvus namui kelios šeimos liko be pastogės, vilniečiai pastaruoju metu nebesitaiksto su greta vykstančiomis nerūpestingomis statybomis. Skundų dėl statybų savivaldybėje ir apskrityje padaugėjo kelis kartus. Bet ko laukti iš statybas prižiūrinčių valstybinių įstaigų, jei jos nesugeba pasirūpinti net savimi?
2003 metais statydami "Novotel" viešbutį Gedimino prospekte statybininkai atidengė gretimo Vilniaus gatvės namo pamatus ir pasikasė po jais. Dėl to atsivėrė plyšiai per kelis aukštus. Tuo metu, kai gyventojai rašė skundus apskričiai, statybininkai kasėsi po pamatais iš kitos "Novotel" pusės - ten, kur Vilniaus apskrities viršininko administracijos pastatas. Tačiau statybų inspektoriams visai nerūpėjo, kad jų darbovietė pakibo virš duobės. Laimė, gero architekto projektuotas pastatas nenukentėjo.
Aiškiaregiai nepadės
Dainavos gatvėje esančios Vidaus reikalų ministerijos poliklinikos vadovai beveik dešimt metų bando likimą - nereikalauja, kad statybininkai užpiltų kadaise prie pastato išraustą pamatų duobę. Viena įtakinga statybos įmonė, sugebėjusi pusdykiai iš savivaldybės nusipirkti sklypą prie pat Gedimino prospekto, matyt, tikėjosi gauti ir VRM poliklinikos pastatą. Jau net buvo priimtas Vyriausybės nutarimas dėl pastato pardavimo, bet pasikeitus sveikatos ministrui procesas sustojo. Negavę poliklinikos, negana to, įklimpę teismuose dėl statybų, verslininkai likimo valiai paliko ir iškastą pamatų duobę.
Pavojingiausia, kad nei specialistai, nei aiškiaregiai negali tiksliai pasakyti, ar dėl apnuogintų pamatų, įtrūkusių sienų pastatas grius, ar dar ilgai stovės. Žinomas ne vienas plyšių išvagotas, bet tebestovintis namas. O kartais iš išorės stiprus pastatas sugriūva akimirksniu. Neretai tam, kad statinys prarastų stabilumą, pakanka menko išorinio veiksnio, kurio net neįmanoma prognozuoti. Taip atsitiko Šiaulių gatvėje. Jei iš trūkusio vamzdžio nebūtų pasipylęs vanduo, paplovęs pamatus, galbūt šio namo gyventojai niekada ir nebūtų sužinoję, jog vykstant statyboms gyveno ties katastrofos slenksčiu balansuojančiame pastate.
Taip dabar ir mes: gyvename ir nežinome, kada likimas pasiglemš garsiausius sostinės pastatus. Pasistengta kaip reikiant, kad jie ilgai nebestovėtų.