Po sėkmingos Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) operacijos aukšti Vilniaus savivaldybės pareigūnai buvo pagauti su įkalčiais – pinigais, skirtais V. Urbonavičiui papirkti. Vicemeras Evaldas Lementauskas ir Miesto plėtros komiteto pirmininko pavaduotojas Gintaras Kazakas dabar dienas leidžia areštinėje, o Sveikatos ir aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Audrius Butkevičius pareigūnams pasižadėjo neišvykti iš Lietuvos.
Kaip jaučiasi 29 metų politikas, atsidūręs skandalo epicentre? Apie tai „Vilniaus dienos“ pokalbis su V. Urbonavičiumi.
,b>Savivaldybę krečiant Vilniaus tarybos korupcijos skandalui tapote herojumi. Lengvas ar sunkus Jums šis vaidmuo?
Iš draugų sulaukiu palaikymo, artimieji labai išgyvena dėl šių įvykių, nerimauja dėl mano saugumo. Tikiuosi, kad atsakingos institucijos viskuo rūpinasi kaip pridera – tai suteikia saugumo jausmą. Neabejoju, kad gerų žmonių yra daugiau nei blogų.
Gyvenimas truputį pasikeitė, nes padaugėjo įtampos, veiklos. Bet palaikymo sulaukiu daug daugiau nei neigiamų emocijų.
Politikai Jūsų sprendimą bendradarbiauti su STT vertina nevienodai. Ar tokios reakcijos laukėte?
Vertinimai įvairūs, nes kolegos priklauso skirtingoms politinėms pakraipoms. Iš pradžių maniau, kad korupciją visi turėtų vertinti taip pat – neigiamai. Dabar pamačiau, kaip yra iš tikrųjų.
Kad situacija keistųsi, matyt, turi išeiti visi senieji politikai: jie yra sovietinio mąstymo žmonės, galvojantys šabloniškai. Jų įsivaizdavimu, valdžia yra gėrybių šaltinis, o ne tarnystė žmogui. Aš su tuo nesutinku. Jei tokia nuostata vyraus ir toliau, niekada netapsime normalia Vakarų valstybe, kur valdžia dirba žmonėms.
Turiu draugų Vakaruose, kartais nuvykstu jų aplankyti ir matau, kad dvigubai didesniame mieste nei Vilnius yra perpus mažesnė savivaldybė. Žmonės ten gerbiami. Jei jie kreipiasi į valdininkus pagalbos, ją gauna. Žmonės, kurie prašo padėti mūsų valdžios, atsako nesulaukia. Dėl to atsiranda nepasitikėjimas valdžia, o per rinkimus laimi populistai – užburtas ratas.
Deja, žmonės vis dar tiki mitu, kad kiekviena melžėja gali valdyti valstybę. Realybė kitokia: tam reikia ne tik gebėjimų, bet ir darbo, išsilavinimo. Kad galėtum reguliuoti procesus, pirmiausia turi juos suvokti.
Nejaugi nuoširdžiai tikite, kad vienas žmogus gali pakeisti sistemą?
Archimedas yra pasakęs: „Duokite man atramos tašką ir aš vienas pajudinsiu žemę“. Vadovaudamasis tuo principu manau, kad ir vienas žmogus gali nemažai nuveikti ar bent jau permainoms duoti postūmį.
Vien gera valia ir švaria sąžine šiais laikais sunku patikėti. Pasigirsta kalbų, kad Jums tiesiog per mažai pasiūlė.
Žinau ir aš tą posakį, kad viskas nuperkama, svarbu žinoti kainą. Tai – piktavalių žmonių požiūris. Patikėkite, esmė – ne kaina, bet principai.
Ar po šių įvykių jaučiatės sutvirtėjęs? O galbūt kilo minčių pasitraukti iš aktyvios politikos?
Pradėjęs politinę veiklą tikėjausi, kad galėsiu prisidėti sprendžiant miesto problemas, naikinant blogybes. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad viskas yra kitaip: riba tarp politikų tarnystės rinkėjui ir asmeninių interesų išsitrynusi, politikai piktnaudžiauja valdžia. Sprendimai priimami asmeninių interesų naudai, neatsižvelgiant į viešąją nuomonę.
Korupcinė sistema galutinai susiformavo praėjusios valdžios kadencijos metu, o dabartinė Rolando Pakso šutvė tai perėmė: nieko nekeisdama ji jėgos svertus nukreipė į save. Vadovaujamasi pačiomis blogiausiomis tradicijomis: į darbą priimami savi žmonės, proteguojami parankūs verslininkai, partijos rėmėjai. Visi tą matė, bet garsiai kalbėti neturėdami įrodymų nesiryžo, nes būtų apšaukti melagiais arba užtampyti po teismus. Reikia laiko ir drąsos pasukti prieš srovę.
Vis dėlto iš politikos kol kas nesitrauksiu. Tai veiklos sritis, lemianti pokyčius. Nei menas, nei kultūra negali pakeisti žmonių, kurie dirba su tam tikru korupcijos kvapeliu. Jei žmonės, norintys ką nors pakeisti, trauksis iš politikos, bus tik blogiau – situacija liks tokia pati per amžius.
Minėjote, kad nepasikeitus politikų kartai sunku laukti teigiamų poslinkių, bet valdžią formuoja vėl tos pačios politinės frakcijos.
Tuo, kas dabar dedasi savivaldybės dangoraižyje, esu nusivylęs. Esminė takoskyra yra tarp sovietinės ir europinės kartos politikų. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad jaunas žmogus dar negali vadintis naujos kartos politiku. Ne amžius tai lemia.
Juk ir jauni politikai Druskininkuose savo pavyzdžiu sugeba pademonstruoti nederamą elgesį. Jie yra išklausę nomenklatūrinės mokyklos pamokas. Seni konjunktūriniai filtrai, kurių pilna daugelyje politinių jėgų, neleidžia iškilti naujiems perspektyviems politikams, norintiems iš tikrųjų dirbti visuomenės labui.