Profesorius B.Genzelis tvirtina, kad mielai atsidėtų vien Lietuvos kultūros ar politikos istorijos tyrinėjimams, tačiau chaotiška dabartis neleidžia - verčia tęsti Sąjūdžio metais pradėtą politiko veiklą. Kaip Kovo 11-osios akto signataras jis jaučiasi "atsakingas už tai, kas įvyko".
Pretendentų į diktatorius daug
- Praėjo mėnuo, kai pasitraukėte iš Lietuvos socialdemokratų partijos. Ar pajutote moralinį palengvėjimą?
- Kaip čia pasakius... Nėra labai malonu. Dalyvaudamas Pilietinės visuomenės instituto rengiamuose susitikimuose su žmonėmis, nuolat išgirsdavau klausimų: kodėl jūs, kritikuodamas tą partiją, pats vis dar jos narys? Kaip tada galime jumis tikėti?
Lietuvoje socialdemokratų partija degradavo kiek tik įmanoma. Mano giliu įsitikinimu, pati didžiausia kvailystė buvo jai vienytis su LDDP. 1989 metais, kai LKP tapo savarankiška, buvę TSKP nariai spruko kas kur, tapo visokiais biznieriais, o vėliau grįžo į LDDP. Juos tebesaisto medžioklės ir panašūs ryšiai, o apie kokią nors socialdemokratiją, kairiąją ideologiją nėra ko kalbėti - niekas jiems nerūpi, išskyrus asmeninį interesą. Yra keletas socialdemokratiškai mąstančių žmonių: A.Sakalas, Č.Juršėnas, nors aš jo nelabai suprantu. V.Andriukaitis pagal įsitikinimus - tikras socialdemokratas, tik jo noras tapti prezidentu tiek viską nustelbė, kad jis nebematė, kas dedasi aplinkui.
- Ar dabar nesinorėtų, kad tos partijos jūsų gyvenime iš viso nebūtų buvę?
- Opozicijos reikėjo, nes buvo grėsmė, kad Lietuvoje susikurs vienpartinė sistema. Daug kur pasaulyje, kur vyko išsivadavimo judėjimai, atsiradusi nauja partija, išstumdama senąją, dažniausiai tapdavo vienvalde ir pradėdavo daryti tą patį, ką ir ankstesnioji. Kitaip tariant, viskas išvirsdavo į diktatūrą. Dabar pas mus jau veikia daug partijų, bet normalių, deja, stinga. Latvijoje, Estijoje padėtis kur kas geresnė, nors ir ten esama maišalynės.
- Jūsų švarko atlape - Sąjūdžio ženklelis. Ar Sąjūdžio pakilimo metais modeliavote tolesnę ateitį, kaip kas bus?
- Kad taip ilgai truks chaosas, tikrai nemaniau. Jei peržvelgtumėt mano senus interviu, pamatytumėt, kad mėgdavau sakyti, galbūt ne visiškai pagrįstai: pirma pasistatykime namą, o paskui galvokime apie baldus. Maniau, kad visų pirma derėtų viską nuodugniai apsvarstyti. 1918 metais skelbiant Nepriklausomybę jau veikė partijos, turėjusios gana aiškias programas. Sąjūdžio tikslas buvo Nepriklausomybė, o kas paskui, kaip ir kieno bus valdomas kraštas, kas taps ministrais, viceministrais, apie tai nebuvo diskutuojama - aš negirdėjau. Tarsi viskas turėjo išsispręsti savaime.
- Argi buvo galima žiopsoti?
- Žiopsoti nebuvo galima - įvykiai taip ridenosi, kad nebuvo galima sustoti.
- Dabar man daug kuo nepatinka Europos Sąjungos biurokratizmas. Jie neatsižvelgia į vienos ar kitos šalies specifiką. O mūsiškiai pernelyg uoliai vykdo nurodymus, nes taip įpratę: anksčiau diktavo Maskva, dabar Briuselis.
- Tačiau jei ne ES ir NATO...
- ...turėtume režimą, panašų į Baltarusijos. Pretendentų į diktatorius daug.
Reformų bijojo konformistai
- Kokios klaidos, padarytos po 1990-ųjų, lėmė šių dienų chaosą?
- Mano supratimu, labai pakenkė pseudolyderių įsitvirtinimas. Visų jų nevardysiu. Tarkim, A.Brazauskas. Kai LKP skyrėsi nuo TSKP, jis neturėjo tam jokios įtakos. Kaip tik buvo prieš, prieš, prieš. Viskas įvyko Sąjūdyje dalyvavusių TSKP narių iniciatyva ir A.Brazauskas buvo įvarytas į kampą, neturėjo kito pasirinkimo. Kas žlugdė socialdemokratų partiją? Koalicija su A.Paulausku, kuriai pritarta po kelių balsavimų, ir tai vos kelių balsų persvara, A.Brazauskui pagrasinus išeiti iš partijos. Dabar paaiškėjo, kad tai buvo klaida. Ar ji pripažįstama?! Dar viena klaida, padaryta vėlgi A.Brazausko iniciatyva - koalicija su Darbo partija. Jei ne jo spaudimas, tos koalicijos nebūtų buvę. Vadinasi, partija visą laiką vieno asmens prievartaujama.
- Jūs smarkiai priešinotės desovietizacijai. Ar ne tai didžiausia atsikūrusios valstybės klaida - kad ji neįvyko?
- Tada pasisakiau prieš, bet dabar galvočiau truputį kitaip. Tokia desovietizacija, kokia buvo kai kieno sumanyta, būtų atnešusi chaosą. Bet vis dėlto - ilgą laiką aukštas pareigas ėjusius partinius funkcionierius iš politinio gyvenimo reikėjo pašalinti. Nekalbu apie atėjusiuosius į partinį aparatą gorbačiovinės perestroikos metais - tada atėjo nemažai, kaip, beje, ir chruščiovinio atlydžio metais. O, pavyzdžiui, dirbusiųjų A.Sniečkui mentalitetas - absoliutus konformizmas, ištikimybė savo asmeninei gerovei. Neseniai kalbėjomės su monsinjoru A.Svarinsku ir jis prisipažino: "M.Burokevičių suprantu, jis, kaip ir aš, sėdėjo kalėjime, savo idėjų neatsisakė - dėl to galiu jį gerbti. Bet kaip galėčiau gerbti A.Brazauską, kuris visą laiką vieną sako, kitą daro, kuris neturi jokių idėjų?!"
- Sakote, nusveria ištikimybė konformizmui, vadinasi, inteligencijos nėra ko ir tikėtis. Gal apskritai čia ne inteligentų reikalas - politika?
- Tarkim, Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje atsitiktinių žmonių beveik nepasitaikė - visi atėjo ko nors veikti, didelė jų dalis buvo konfrontavę su tuomete partine valdžia. Kad ir V.Petkevičius, vėliau dėl nepatenkintų ambicijų pasukęs kitur, - jis tada garsėjo kaip kovotojas prieš Nemuno, Neringos taršą. Sąjūdžiui labai padėjo gorbačiovinė perestroika. Kiek žinau, Maskva neigiamai žiūrėjo į tuometę Lietuvos vadovybę - jos netenkino neveiklumas ir prisirišimas prie seno. Mūsiškiai bijojo imtis reformų manydami, kad M.Gorbačiovas laikinas, todėl viską "nuleisdavo į smėlį". A.Terleckas teisus sakydamas, kad Maskva neleido R.Songailai ir A.Brazauskui sudoroti Sąjūdžio. O į Sąjūdį atėjo idėjų vedami žmonės. Nežinau, ar kas iš jų svajojo apie politinę karjerą. Mūsų tikslas buvo kitoks ir savo užduotį atlikome. Dauguma Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių nežinojo, kas yra užkulisinės intrigos ir nesistengė išsilaikyti valdžioje. Taip sakant, leidosi išstumiami.
Į partiją - tikrai ne
Mėgstu lyginti: praktiškai visi Lietuvos Tarybos, paskelbusios Vasario 16-osios aktą, nariai buvo labai išsilavinę. Nė vienas nedirbęs nei vokiečių, nei carinės Rusijos administracijai. Nors tarpusavio rietenų neišvengta, visos prieškario vyriausybės itin rūpinosi kultūra ir švietimu. L.Karsavinas, pakviestas dėstyti Lietuvoje, savo draugams rašė: "Nepatikėsite, bet čia sąlygos profesoriui geresnės nei Prancūzijoje - atlyginimas prilygsta ministro."
- Ar jums dabar nesinori atsidėti vien kultūros istorijos tyrinėjimams?
- Mano pagrindinis darbas visada buvo Lietuvos kultūros istorija, Lietuvos filosofijos istorija. Niekada nesvajojau apie politiko karjerą. Tačiau tam tikru požiūriu jaučiuosi atsakingas už tai, kas įvyko. Negaliu abejingai žiūrėti į tai, kas dedasi Seime. Būčiau labai laimingas, jei apie tuos dalykus nereikėtų rašyti, kalbėti.
- Ką šiuo atveju gali vienas žmogus?
- Vienas žmogus gali atkreipti dėmesį į problemos buvimą. Kas nors turi tą daryti. Jei nedarys, viskas ir atrodys normalu. O jei tu jauti, kad nenormalu, privalai apie tai kalbėti.
- Jaučiatės nemėgstamas dėl tokių atkreipimų?
- Kad esu nemėgstamas A.Brazausko, jaučiu. Prisimenu, kai dėsčiau Vilniaus universitete (greit jau 40 metų, kai dirbu aukštojoje mokykloje), nesu turėjęs nė menkiausio konflikto su studentais. Beveik nebuvo labai įtempti ar pašliję mūsų santykiai su V.Landsbergiu, nors aš apie jį ir nekaip esu atsiliepęs. Dėl tų neblogų santykių iš kai kurių asmenų sulaukdavau priekaištų. Bet mes juk buvome sąjūdininkai, kartu darbavomės.
- Visiems smalsu, ar prisidėsite prie kokios nors partijos, ar būsite laisvas?
- Stengsiuosi likti laisvas. Aš būčiau už naują politinį darinį, į kurį burtųsi demokratinės jėgos. Jo rinkimų agitacijoje galėčiau dalyvauti, bet pats į jokią partiją neketinu stoti. Postai nėra mano gyvenimo tikslas.
Mirtinos nuodėmės leidžiant chrestomatiją
- Ar nebuvo jums laimingesni laikai, kai ėjo jūsų sudaryta daugiatomė "Filosofijos istorijos chrestomatija"?
- Tie laikai iš tiesų bene smagiausi. Tada buvo visiškai aišku, kas už, kas prieš, kas draugas, kas nedraugas. Dabar nelabai aišku. Tada žinojai, kas Vilniaus universitete prieš - Partijos istorijos katedra: kad ir ką darysi, - puls. Ne tik mane, bet ir E.Meškauską, ir kitus. Mokslinio komunizmo katedra stengėsi išlaviruoti nesiveldama į jokius konfliktus - atseit, gryni teoretikai. Chrestomatija buvo sumanyta senokai - parodyti, kad egzistuoja ir kitokia filosofija, ne tik ta, kuri čia propaguojama. Jau leisdami tęstinį leidinį "Problemos" spausdinome Vakarų filosofų veikalų ištraukas.
Šiuo metu Maskvoje rengiama monografija apie L.Karsaviną - buvau paprašytas parašyti skyrių apie jo kūrybos lietuviškąjį periodą. Lietuvoje šis mąstytojas reabilituotas anksčiau nei Rusijoje, mes pirmi sovietmečiu pradėjome jį spausdinti. Taip susiklostė, kad jo kalėjimo rankraščiai atsidūrė pas mane. Po vyro mirties juos man perdavė gydytojo V.Šinkūno, kalėjusio kartu su L.Karsavinu, žmona. Bet kaip reikėjo paruošti dirvą šiai publikacijai! Mano kurso draugas tuo metu dirbo TSKP CK ideologiniame skyriuje. Paprašiau, kad jis parengtų pranešimą apie L.Karsaviną ir dalyvautų mūsų rengiamoje konferencijoje. Taip ir įvyko: jis perskaitė pranešimą, išspausdinome straipsnį - visur nuorodos, kad tai atsakingas TSKP CK darbuotojas. Toks titulas mūsų funkcionieriams darė įspūdį. Jeigu jau TSKP CK atstovas kalba apie L.Karsaviną - publikacijoms jokių kliūčių. Mano bičiulis tada juokėsi: "Jei tai būtų išspausdinta rusų kalba, skyriaus vedėjas pasikviestų paklausti, ar man nenusibodo čia dirbti?" Taigi žongliravome, nes ortodoksai su G.Zimanu priešaky visada buvo pasirengę pulti. Kartais laviruodavome pasinaudoję tuometinių ideologų priešpriešomis. Kai išėjo pirmasis filosofijos chrestomatijos tomas - "XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos filosofija" (1974) - "Komunisto" žurnale pasirodė triuškinamas straipsnis, mus, rengėjus, apkaltinęs revizionizmu ir kitomis mirtinomis nuodėmėmis. Vėlgi pravertė mano studijos Maskvoje. Kadangi žurnalo "Voprosy filosofiji" skyriaus redaktorius irgi buvo mano bendrakursis, paskambinau jam ir paprašiau išspausdinti palankų įvertinimą. Tą patį mėnesį "Voprosy filosofiji" publikavo teigiamą, o "Komunistas" neigiamą recenziją. O pagal to meto hierarchinį mąstymą: kas yra Maskva, o kas - "Komunistas"? V.Barkauskas, CK sekretorius, išsikviečia mane, o aš nusinešu tą rusišką žurnalą. V.Barkauskas šypsosi: "Pagaliau su šituo šarlatanu G.Zimanu mes baigsim." Kitą dieną G.Zimanas parašė pareiškimą ir išėjo iš universiteto.
Labai bijojome dėl chrestomatijos Viduramžių tomo. Ant jo viršelio visiškai atsitiktinai įdėjome Ibn Sinos portretą. 1980 metais Bucharoje, gimtajame jo mieste, UNESCO surengė didžiulę konferenciją, skirtą mąstytojo 1000-mečio sukakčiai. Į ją sąjunginės delegacijos narys J.Minkevičius nusivežė signalinį Viduramžių tomo egzempliorių, dar be Glavlito parašų, ir įteikė UNESCO generaliniam sekretoriui indui. Tas iš tribūnos pagyrė: štai kaip Tarybų Sąjungoje minimas Ibn Sina! Ten sėdėjo aukščiausio rango TSRS ideologai. Vėliau L.Šepetys per privatų pokalbį pasakojo, kokie jie buvo patenkinti, kad "lietuviai juos išgelbėjo". Mums išėjo į naudą: jeigu jau patys aukščiausi ideologai pagyrė, ar dar kas nors drįs kabinėtis - chrestomatijai durys atviros. O Viduramžių tome - katalikų ir stačiatikių bažnyčių šventieji, Tomas Akvinietis ir kt. Autentiški, nekupiūruoti tekstai.
- Turbūt skaitote vienas po kito pasirodančius partinių funkcionierių memuarus. Piktinatės?
- Ne visus skaičiau. Be galo papiktino A.Brazausko vadinamieji memuarai "Apsisprendimas". Yra dvi jo knygos tuo pačiu klausimu: "Lietuviškos skyrybos" (1992) ir "Apsisprendimas" (2004). Apie tuos pačius dalykus jis rašo visiškai priešingai - galite paimti ir palyginti. Labiau melagingą knygą už "Apsisprendimą" sunku ir įsivaizduoti. Saugumiečio R.Vaigausko prisiminimai - beveik saugumo reabilitacija. Jau nekalbu apie A.Sniečkui skirtus leidinius. Kai N.Chruščiovas priėmė sprendimą reabilituoti Stalino aukas, A.Sniečkus kreipėsi į Maskvą ir ši patenkino jo prašymą neįsileisti į Lietuvą grįžtančių tremtinių. Dar jis prašė, kad į Visagino statybas nebūtų priimami vietos gyventojai, nes esą darbo jėgos trūksta žemės ūkiui. Kaip dabar galima taip įžūliai aiškinti, kad A.Sniečkus rūpinosi lietuvybe?! L.Šepečio memuarus vertinčiau prieštaringai: juose esama tiesos, bet daug ir nutylėjimų arba ne viso vaizdo atskleidimo. Apie kai ką jis rašo sąžiningai, bet save labai baltina. Apskritai L.Šepetys nebuvo agresyvus, dažnai stengdavosi išsisukti, "nusiplauti", mėgdavo kartoti: kad aš čia tave keikiu, nekreipk dėmesio, nes kai M.Burokevičius apie tave praneš Maskvai, galėsiu jiems atsakyti, kad jau sureagavome, antraip atsiųs komisiją tavęs tikrinti.