Tokią išvadą daro Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto docentas dr. Mindaugas Jurkynas, šiuo metu dirbantis premjero Gedimino Kirkilo patarėju.

Analizuodamas Baltijos šalių saviidentifikaciją, politologas išnagrinėjo maždaug tūkstantį politikų – šių valstybių prezidentų, premjerų ir užsienio reikalų ministrų pareiškimų. Tiesa, jis nesigilino į paprastų žmonių savivoką, kultūrinę ar ekonominę tapatybę – šie apibendrinimai apima tik politinį lygmenį.

Tyrimų rezultatus M. Jurkynas pateikė savo disertacijoje ir neseniai išleistoje knygoje „How Deep is Your Love? The Baltic Brotherhood Re-examined“ (angl „Kaip stipriai jūs mylite? Baltijos šalių brolybės peržiūrėjimas“).

Įžvalgomis jis dalijosi ir antradienio vakarą Šiaurės ministrų tarybos biuro bibliotekoje surengtoje diskusijoje. „Ar esame būsima Šiaurės šalis?“ – retoriškai klausė renginio pavadinimas.

Į vieną regioną „sulipdė“ sovietai

„Politinis Baltijos identitetas niekur nedingo: jis gyvas visose trijose Baltijos šalyse. Žiniasklaida linksniuoja skandinaviškąją Estiją, tačiau ir ten vis dėlto vyrauja baltiškoji tapatybė“, - įsitikinęs M. Jurkynas.

Estija ne vienus metus viešojoje erdvėje labiau siejama su Skandinavija. Net dabartinis prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, eidamas užsienio reikalų ministro pareigas, kalbėjo apie estų ir skandinavų panašumus. Tuo tarpu Lietuva neretai priskiriama Vidurio Europai, o Vilniaus architektūra daug kam primena Italijos baroką.

Anot politologo, visos trys Baltijos šalys panašios dydžiu, gyventojų skaičiumi, ekonominiu pajėgumu, susiduria su ta pačia posovietine realybe. Skiriasi tik kai kurios problemos, pavyzdžiui, nulemtos etninės sudėties – Lietuvoje gyvena kur kas mažiau tautinių mažumų atstovų.

Tačiau istorinių bendrumų šios trys šalys turi kur kas mažiau. Jų bendrumas esą buvo daugiau civilizacinis nei regioninis. Estija bei Latvija viduramžiais nesukūrė savo valstybių ir pateko į kaimynių politinę įtaką. Lietuva, priešingai, sukūrusi imperiją buvo reikšminga Europos istorijoje iki pat XVII a. Politinė sąjunga su Lenkija įtvirtino istorines sąsajas su Vidurio Europa.

Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo Baltijos šalys tapo tarptautinės politikos objektais. Tik paskelbusios nepriklausomybę jos pateko į tarptautinės bendrijos akiratį kaip naujos valstybės. Taip gimė politinis „Baltijos” terminas, po kurio skėčiu tarpukariu kartais glausdavosi ir Suomija bei Lenkija.

Bet iki Antrojo pasaulinio karo Kauno, Rygos ir Talino politika nebuvo tarpusavyje siejama – latviams ir estams nesinorėjo veltis į vaidus dėl Vilniaus, šalys skyrėsi kalbiškai ir religiškai. Suartėti jos mėgino tik 1934 m. sudarydamos Baltijos Antantę, kuri numirė artėjant karui. Anuomet į šias valstybes buvo žvelgiama kaip į sanitarinį kordoną, atribojantį Europą nuo bolševikų valdomos Rusijos.

Baltijos šalių kaip vieno regiono suvokimas įsitvirtino tik per sovietų okupaciją. Jos tapo mažomis demokratijos jau ragavusiomis ir nepriklausomybę praradusiomis šalimis, kurias tarpusavyje rišo tvirtesni saitai nei su kitomis SSRS respublikomis. Tai ypač buvo justi pradėjus griūti šiai imperijai.

Baltiškasis pagrindas nedingo

Narystės ES ir NATO siekis skatino Baltijos šalis ne tik bendradarbiauti, bet ir konkuruoti. Sparčiau reformuodami ekonomiką ir pirmieji gavę pakvietimą derėtis su Briuseliu estai stengėsi atsiriboti nuo „atsiliekančių“ kaimynų. Glaudūs jų ir suomių santykiai bei Lietuvos suartėjimas su Lenkija tarytum ardė regiono įvaizdį iš vidaus, bet tapatūs užsienio politikos tikslai ir Rusijos veiksnys trijulę toliau vienijo.

Pasak M. Jurkyno, visas tris valstybes galima priskirti keturiems regionams: Baltijos šalių, Šiaurės šalių, Baltijos jūros regionui arba Vidurio ir Rytų Europai.

„Manyje kirbėjo klausimas – ar, kai įstosime į ES ir NATO, nebeliks baltiškojo pagrindo? Su sovietų okupacija prasidėjo liūdnas trijų Baltijos sesių likimas, dabar tarytum grįžtame į civilizacijos erdvę, kuriai anksčiau priklausėme. Skaičiai rodė, kad niekas nepasikeitė“, - aiškino politologas.

Daugiau nei pusėje visų nagrinėtų pasisakymų valstybės buvo identifikuojamos kaip priklausančios Baltijos šalių regionui. Iki narystės transatlantinėse organizacijose daugiausiai tokių nuorodų užfiksuota estų kalbose (58 proc.), vėliau – lietuvių (padaugėjo nuo 51 proc. iki 56 proc.). Latviai aiškiau ėmė sieti save su Baltijos jūros regionu ir Vidurio bei Rytų Europa, o lietuviai ir estai – su Šiaurės šalimis.

„Visose šalyse politinis elitas save sieja su trišale baltiška tapatybe. Galvojau, kad estai sako: neturime nieko bendro su tais „lūzeriais“. Bet Estijoje jaučiamas stiprus prisirišimas prie liūdnojo baltiškojo regiono“, - kalbėjo M. Jurkynas.

Anot jo, su kitomis Baltijos jūros valstybėmis Baltijos šalis sieja vadinamo minkštojo saugumo klausimai, su Šiaurės kraštais - politinė ir ekonominė partnerystė. Kitos Vidurio ir Rytų Europos valstybės patyrė panašią sovietinę praeitį, kartu siekė įstoti į ES ir NATO. Tuo tarpu Lietuvą, Latviją ir Estiją tarpusavyje sieja ne tik šie vardikliai, bet ir politinė partnerystė bei pokomunistinės transformacijos sėkmė.

Regioninė lyderystė draugystei su Šiaure netrukdo

M. Jurkyno teigimu, artimiausi Baltijos valstybių partneriai – Šiaurės šalys. Nors šie du regionai skiriasi politinėmis sistemomis, korupcijos lygiu, ekonomikos išsivystymu, kalba ir kultūra, jie yra geografiškai ir istoriškai artimi. Pavyzdžiui, Lietuvoje kurį laiką karaliavo švedai.

Griuvus „geležinei uždangai“ bene pirmosios į kitą Baltijos jūros pusę atsigręžė Šiaurės šalys. Pavyzdžiui, Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Su Šiaurės šalimis mūsų valstybių, anot politologo, nesieja istoriniai kompleksai, baimės ir nuoskaudos. Šie kraštai esą užsirekomendavo kaip demokratijos normų puoselėtojai, remia besivystančias šalis, tarpininkauja konfliktuose, siekia stabilumo, nebuvo kolonijinės imperijos.

Ilgą laiką Šiaurės valstybės buvo daugiausiai investuojančios į Baltijos šalis. Elektros jungtys su Švedija ir Suomija padėtų įsijungti mums į Šiaurės šalių rinką.

Jau šiuo metu vyksta aktyvus bendravimas politiniame lygmenyje – prieš kiekvieną ES viršūnių susitikimą Baltijos ir Šiaurės šalių, priklausančių Bendrijai, premjerai derina pozicijas, kasmet rengiami visų Baltijos ir Šiaurės valstybių aukštų pareigūnų susitikimai.

„Laimė, kad pakliuvome į jų politinio dėmesio lauką“, - pažymėjo M. Jurkynas, kuriam dar studijuojant universitete teko keletą metų gyventi Osle. Vėliau jis pridūrė, kad dėl įtakos visoms Baltijos šalims labiausiai konkuruoja Danija ir Švedija.

Politologo teigimu, Lietuvos puoselėjama lyderystė regione netrukdo artimesniems ryšiams su Šiaurės šalimis. Tačiau jis apgailestavo, kad pastaruoju metu tokiems saitams skiriama mažiau dėmesio, nors prezidentas Algirdas Brazauskas savo metiniuose pranešimuose nemažai kalbėdavo apie Šiaurės šalis, o dabartinis Lietuvos vadovas Valdas Adamkus anksčiau siūlydavo stiprinti partnerystę su latviais ir estais.