O V.Kernagiui ir jo bičiuliams viskas prasidėjo nuo mokyklos. Nuo Vilniaus 23-iosios vidurinės. Ji iš pradžių buvo įsikūrusi tuometinio Lenino prospekto (dabar Gedimino prospektas) viduryje, centrinio gastronomo kieme, o septintojo dešimtmečio pradžioje persikėlė į naują pastatą prie prospekto galo. Beveik visas mokyklos užklasinis gyvenimas buvo susijęs su prospektu. Jį mokiniai ir pervadino „brodu“ nuo rusiško žodžio „broditj“, šiems reiškiančio pasivaikščiojimą pagrindine miesto centro gatve be kokio nors ypatingo tikslo. Vien tam, kad pabendrautų su pažįstamais, pabrazdintų gitaros stygomis Lenino paminklo papėdėje ar pademonstruotų ką tik pasisiūtas kelnes be galo išplatintais klešnių galais ar gėlėtus marškinius.
Mokykla apipinta legendomis, deja, šias dabar mena tik ją baigę žmonės. Kadaise garsėjusios gabiais mokiniais, profesionaliais žmoniškumu spinduliuojančiais mokytojais ir prestižine laikytos mokyklos nebėra. Nepriklausomybės metais ji buvo pervadinta į Ąžuolo vidurinę mokyklą, po to pertvarkyta į pagrindinę, o praėjusį rudenį uždaryta. Po kelių mėnesių išėjo ir Vytautas. Skaudu ir simboliška.
Įžymybių numinti laiptai
Dabar į šį pastatą įsikėlusi Simono Daukanto vidurinė mokykla. Ji, pasak šios pedagogų, turi ilgą ir turtingą istoriją, tad nesijaučia perėmusi svetimą istoriją ir tradicijas. Kažkuriame mokyklos užkaboryje dūla 23-iosios paliktas archyvas su pageltusiomis nuotraukomis, atsitiktinai į ją užklydę buvę auklėtiniai nostalgiškai liečia sienas rankomis, tačiau tai jau ne ta mokykla.
Galbūt tik vienas kitas naujosios mokyklos mokinys iš tėvų pasakojimų žino, kad jie kasdien lipa tais pačiais iki duobių nutrintais mokyklos laiptais, kuriuos prieš kelis dešimtmečius mynė ne tik V.Kernagis, bet ir dešimtys kitų dabar iškilių medikų, aktorių, režisierių, muzikų, sportininkų, politikų ir daugybės kitų veiklos sričių įžymybių, garsių tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje.
Neatpažįstama ir trečiame aukšte esanti mokyklos aktų salė, kuri lūždavo nuo norinčiųjų patekti į šokių vakarus, kai ant scenos užlipdavo „Aisčiai“ – viena pirmųjų lietuviškų roko grupių – su V.Kernagiu. Į šokių vakarus, kuriuose skambėdavo „kitokia“, nei oficialioji sovietinės estrados muzika, verždavosi ne tik šios mokyklos mokiniai – į juos plūsdavo visas miesto jaunimas.
„Didžiuojuosi savo mokykla. Ji buvo ypatinga. Tuo metu Vilniuje buvo trys tokios išskirtinės vidurinės mokyklos. Tai Senamiestyje esanti Salomėjos Nėries, Žvėryne įsikūrusi 15-oji ir mūsų 23-ioji. Šias mokyklas žinojo visi, visose jose vykdavo bendrai lankomi vakarai. Jeigu kurioje iš mokyklų būdavo rengiamas įdomesnis, stipresnis vakaras, į tą visi ir eidavo“, – prisiminė 23-iosios auklėtinis ir V.Kernagio bičiulis režisierius Arvydas Ilginis.
Mokytojai mokė gyventi
Išvardyti žinomus žmones, baigusius Vilniaus 23-iąją vidurinę mokyklą, sunkus darbas. Net tęsdamas sąrašą iki begalybės rizikuoji ką nors praleisti ir įskaudinti. Tad paminėsime vos kelis V.Kernagio bendraamžius ar kiek jaunesnius bendramokslius, kurie vis dėlto buvo kartu arba bent jau greta. Tai psichologas Eugenijus Laurinaitis, mikrochirurgas Kęstutis Vitkus, žurnalistas ir politikas Vytautas Kvietkauskas, režisieriai Algimantas Puipa ir jau minėtas A.Ilginis, kino operatorius Algimantas Mikutėnas, aktorės Jūratė Onaitytė, Nelė Savičenko, Nijolė Oželytė, rašytojas Saulius Žukas, kino kritikė Izolda Keidošiūtė, krepšininkė Angelė Rupšienė, biologas Henrikas Ostrauskas, politikas ir dabartinis premjeras Gediminas Kirkilas...
Kas lėmė tai, kad ši mokykla sugebėjo išugdyti tiek asmenybių? „Mokytojai. Jų nuopelnas nenuginčijamas. Jie mus mokė ne tik savo dalykų, bet ir formavo požiūrį į gyvenimą. Galbūt daugelis jų buvo labai griežti ir reiklūs, bet jie su mumis bendraudavo kažkaip ypatingai. Daugelis jų buvo nepaprastai įdomūs žmonės. Net baigę mokyklą susitikdavome su jais, o tie susitikimai būdavo labai mieli ir šilti“, – pasakojo buvęs V.Kernagio bendraklasis H.Ostrauskas.
Daugelis kalbintų V.Kernagio jaunystės bičiulių vardija tik mokytojų pavardes. Paprašyti prisiminti ir vardus, jie sutrinka ir teisinasi daugelio neprisimeną. Juk su mokytojais bendravo pagarbiai, kreipdavosi ne vardais.
Tortas direktoriui
Chemikė Kiaušaitė mokė taip, kad atsakinėti tekdavo ne tik iš vakarykštės pamokos, bet ir iš praeitų ar užpraeitų metų kurso, tad visi mokyklos mokiniai galėjo pasigirti puikiomis chemijos žiniomis, nors per jos pamokas stengdavosi išvengti prievolės eiti prie lentos, sukdavo akis į langą ar nudelbdavo į suolą.
Mokytojas Petraitis sugebėjo daugelį sudominti liaudies šokiais. Literatūros mokytoja Laima Abraitytė skatino skaityti ne tik knygas iš privalomojo mokyklinio sąrašo, bet ir tokius leidinius kaip „Inostrannaja literatura“, ragino susipažinti su paskutinėmis literatūros pasaulio naujienomis, net ir sunkiai pasiekiamomis. Tos naujienos būdavo gyvai aptariamos per pamokas.
Direktorius Petkevičius buvo ir griežtas, ir globėjiškas, ir linksmas, ir gudrus. Buvę mokiniai prisimena, kad jis mokiniams leisdavo kiek daugiau, nei tai būdavo daroma kitose mokyklose. Net ir būgnus parūpino „Aisčiams“, mėginusiems groti „netarybinę“ muziką. Tuo pat metu, kai mokiniai sukeldavo kokį nors viešą skandaliuką, kviesdavosi į savo kabinetą ir gėdindamas pagraudendavo: „Jūs ką sau galvojate? Aš juk per jus iš darbo išlėksiu.“
To pakakdavo, kad daugelis susiprotėtų ir taptų atsargesni, bet mokykloje vis dėlto elgtųsi gana drąsiai ir laisvai. A.Ilginis prisiminė, kaip jis dvejus metus iš eilės su V.Kernagiu nešė tortą direktoriui Petkevičiui... Vasario 16-osios proga.
Žinios, gaunamos mokykloje, buvo vertinamos, o žinojimas – gerbiamas. „Mokykloje buvo varžomasi, kiek abiturientų įstos į aukštąsias mokyklas. Sakykime, iš maniškės klasės 29-ių žmonių 28-i stojo į aukštąsias mokyklas ir 27-i įstojo. Penkiolika iš jų – į mediciną“, – sakė A.Ilginis.
Laisvė Lenino pašonėje
Vienas pagrindinių bendraamžius vienijusių dalykų buvo muzika. Iš Vakarų vogčiomis pargabentos „The Beatles“, „Rolling Stones“ ir kitų tuo metu beprotiškai garsių Vakarų grupės vinilinės plokštelės buvo neįkainojamos. Jomis dalydavosi, keisdavosi ir jų klausydavo grupėmis susirinkę butuose.
Atsirado poreikis, netgi mada, groti patiems. Pats V.Kernagis ne per vieną interviu buvo prisipažinęs, kad gitarą į rankas paėmė dėl to, jog norėjo patikti panelėms, nes tuo metu buvo „tik žvairas ir akiniuotas storuliukas“.
„Buvo pas mus toks griežtas muzikos mokytojas Mikšys, kuris ne kiekvienam leisdavo prisiliesti prie instrumentų, o V.Kernagiui leisdavo. Mes eidavome jo paklausyti per pertrauką į aktų salę. Ateidavo ne tik mūsų, bet ir kitos klasės. Vytautas ką nors paprasto pagrodavo, o paskui, aišku, jau paslapčiomis prasidėjo ir ta roko muzika“, – sakė H.Ostrauskas.
Ilgainiui muzika išėjo į gatves, tiksliau – į „brodą“. Plačiakelniai ir ilgaplaukiai, hipių madas pamėgdžiojantys jaunuoliai buvo pamėgę suolelį Lenino aikštės ir prospekto pakraštyje priešais Muzikos konservatoriją. Visai greta sovietinio saugumo pastatas, už nugaros proletariato vado paminklas. Toks elgesys buvo gana įžūlus, ne kartą teko bėgti nuo milicininkų, kai kada ir apsilankyti areštinėje. Vėliau būti „supakuotam“ milicijos netgi tapo savotiškai madinga. Vienas keistuolis nuogas atsistojo prie Lenino paminklo ir laukė, kol jį sulaikys, o vėliau visiems gyrėsi, kad jam beprotnamyje diagnozavo šizofreniją.
Vienybės įspaudas liko
„Brode“ septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje virte virė gyvenimas ir jį kūrė visi, kam buvo įkyrėjusi rutina ir užteko ryžto tapti išsišokėliu, pasipriešinti suniveliuotai sistemai. „Centrine gatve vaikščiojo svečiai. Čia pat gyveno daugybė artistiškų ir meno žmonių. O tokie žmonės mėgo atkreipti dėmesį į save. Būdavo, išeina į prospektą, vienas vienoje jo pusėje atsistoja, kitas kitoje – ir šnekasi per žmonių ir mašinų srautą“, – prisimindamas šypsojosi H.Ostrauskas.
„Visokiausių dalykų susigalvodavome. Pavyzdžiui, buvau susilažinęs, kad nuo mokyklos iki Žvėryno tilto vasarą praeisiu apsiavęs slidėmis. Taukši slidėmis vidury vasaros, visi juokiasi, ploja, skatina. Tokios tad buvo tos mūsų išdaigos – pilnos fantazijos, bet pakankamai kultūringos, – tvirtino A.Ilginis. – Mes buvome jauni ir protestuojantys. Žinoma, mūsų laikais buvo šiukštu galvoti apie kažkokį santvarkos pakeitimą, tad tas mūsų protestas labiau sietinas su pasaulyje vykusia kultūrine revoliucija, nauja muzika, naujomis madomis, nauja jaunimo pasaulėžiūra, kuri per geležinę uždangą vis dėlto prasiskverbė į Lietuvą ir čia padarė mums milžinišką įtaką. Tai ir suvienijo mūsų kartą.“
Ta vienybė, pasak A.Ilginio, jaučiama iki šiol. Eini gatve, sutinki mokyklos, „brodo“ ar jaunystės laikų pažįstamą ir nusišypsai: „savas“.
„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:
Stadiono statybos kvepia intrigomis
A.Zuokui reikia vienumos
Kremlius atnaujino raganų medžioklę