Tikroji verba – kadagio šakelė, puošta išsprogusiomis žilvičio, karklo, gluosnio šakelėmis - amžinos gyvybės ir pavasarinio atsinaujinimo ženklas. Verbai namuose skiriama svarbi vieta - ji išlaikoma visus metus, nes saugo nuo nelaimių – gaisro, ligų, kitų bėdų.
G. Kadžytė sako, kad atėjusi krikščionybė prie senojo pasaulio įvaizdžio pridėjo naują bruožą – verbos šventinimą. Verbą bažnyčioje pašventinus, sustiprėja jos sakralus poveikis.
Populiarus paprotys ankstų Verbų sekmadienio rytą verba išplakti miegalius. „Jeigu žmogus įpras anksčiau keltis, vikriau suktis, jis savo gyvenimą padarys prasmingesnį, nes kitiems anksti atsikėlus, bus ir jų laimė. Kas pirmesnis, tas gudresnis“, - sako G. Kadžytė.
Didžiosios savaitės ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis vadinamas Didžiuoju Velykų tridieniu. „Jeigu daugiau nespėji, tai bent jau tomis dienomis reikėtų pagalvoti ne tik apie paprastus kasdieninius dalykus, bet ir kai ką plačiau, aukščiau, prasmingiau“, - aiškino G. Kadžytė.
Tačiau etnologė pastebi, kad Didžiosios Velykų savaitės reikšmė dar sunkokai suvokiama, primiršta. „Dažniausiai teisinamasi tuo, kad dabar yra neįmanomas gyvenimo tempas - žmogus labai užsiėmęs, bėga, skuba, negali sustoti ir paaukoti laiko apmąstymams, ramesniam, nuoseklesniam visos savaitės darbui“, - sakė pašnekovė.
Savaitė apsikuopti ir apsiplauti
Jei dabar Didįjį šeštadienį iki pat vidurnakčio žmonės užplūdę parduotuves, nes viską daro paskutinę akimirką, tai pagal senesnes tradicijas savaitė būdavo suplanuota: su pavasarį atgimstančia gamta būdavo atkuriama pasaulio harmonija.
G. Kadžytė pasakoja, kad pirmadienį, antradienį, dar ir trečiadienį vyrai tvarkydavo aplinką, remontuodavo kelius, tvoras, vartus, padažydavo atsilupinėjusias langines.
Tomis dienomis moterys atlikdavo „didįjį žlugtą“ (skalbimą – DELFI), išvalydavo visas patalpas. Jos neapseidavusios be vyrų pagalbos – kad neliktų dulkių ir voratinklių, reikėdavo atitraukti sunkiausius daiktus ir skrynias. Didžiąją savaitę reikėdavę perkloti lovas, perkabinti langų užuolaidas, sutvarkyti interjerą. Po šių darbų žmonės namus puldavo puošti.
Ketvirtadienį, penktadienį paprastai rengdavo pirties dienas. Vieną vakarą prausdavosi vyrai, kitą – moterys su vaikais. Šeštadieniui darbo likdavo visai nedaug – iš bažnyčios parsinešti švęsto vandens ir ugnies, švęstu vandeniu pašlakstyti švarų namų pasaulį, ugnimi įkurti krosnį, išvirti margučius, iškepti pyragus, pagaminti šventinius valgius.
Anot G. Kadžytės, šiais laikais namų neturėtume tiek apleisti, kad prieš Velykas tektų braukti voratinklius. Tačiau patariama paskirstyti darbus: jei pirmadienį išvalysi kampus, antradienį užmerksi skalbinius, trečiadienį lyginsi ir perklosi lovas – paskutinę dieną nepervargsi. Be to, reikia suskubti rašyti ir siųsti velykinius sveikinimus – palikus paskutinei akimirkai, bus skuba ir nejausi malonumo. Pamažu sveikinimus siunčiant elektroniniu paštu, atsiras nuoširdesnių ir originalesnių žodžių.
G. Kadžytė juokauja, kad vaikai, prieš Velykas turėdami atostogų, jas prasmingai galėtų praleisti padarydami didelį džiaugsmą tėveliams: sutvarkydami namus.
Kaimuose – savita dvasia
„Man atrodo, kad aiškinantis papročius ne tiek svarbu juos priminti – patys kalti, kurie iš savo tėvų ir senelių jų nesužinojo, galų gale, žmonės, mokantys skaityti ir rašyti, gali susižinoti. Turbūt svarbiausia – leisti šiose šventėse veikti ir per tą veikimą suprasti švenčių prasmę vaikams, nes vaikai daug ką teisingai ir tikslingai į mūsų gyvenimą sugrąžina“, - įsitikinusi etnologė.
Pasak etnologės, jei vaikystėje su jais bus užsiimama, suaugus nebereikės imtis edukacinių dalykų norint papročius atstatyti.
Šįmet Velykos – anksčiausios, kokios tik gali būti. G. Kadžytė prisimena, kad prieš keletą metų sniego buvo ir Velykas švenčiant balandį. „Kovas-balandis – mėnesiai pokštininkai, per juos visada visko galima sulaukti“, - sakė G. Kadžytė, neatmetanti galimybės, kad sniego gali būti ir šiandien.
Pati etnologė kasmet stengiasi grįžti į gimtinę Utenos rajone pas savus žmones. „Kaimuose, mažuose miesteliuose - savitas grožis. Suėjimas pasibūti šeštadienio vakarą. Žmonės ne taip skuba - neateina į bažnyčią lygiai tą minutę, kada pradedama žegnoti Mišių pradžioje, po paskutinio persižegnojimo nelekia iš karto namo“, - apie tradicijas kaimuose kalbėjo G. Kadžytė.
Tuo tarpu Velykų rytą iš bažnyčios paprastai skubama namo – sakoma, kas pirmas sės prie stalo, bus pirmas visuose darbuose. Pasak etnologės, anksčiau pirmą Velykų dieną žmonės giminių nelankydavo – išsimiegodavo po visų ruošų. Dabar į svečius priimta eiti jau pirmą Velykų dieną.