Nors kai kurie alternatyvūs keliai anuomet atrodė galbūt labiau tikėtini, istorikas dr. Algimantas Kasparavičius abejoja, ar jie būtų vedę į tokią sėkmę, kaip visiška nepriklausomybė. „Kalbant rimtai, jei būtų pasirinktas kitas kelias, Lietuvos ateitis būtų buvusi kitokia. O kalbant pusiau juokais – istorija yra tokia, kokią mes ją parašome“, - DELFI teigė Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas.
Pasak A. Kasparavičiaus, toks kelias, kokį nutiesė Vasario 16-osios aktas, savaime suprantamas atrodo tik dabar. Tačiau jis buvo kuriamas Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Europoje vyravo sumaištis, keitėsi geopolitinė situacija. Tokioje dinamiškoje aplinkoje buvo ieškoma alternatyvų lietuviams. Jų istorikas suskaičiavo beveik dešimt.
Nuo XVIII a. pabaigos carinėje Rusijoje gyvenusių lietuvių kelio į laisvę finišo tiesioji prasidėjo 1917 m. rugsėjo 18-22 d. vykusioje Vilniaus konferencijoje. Jos delegatai sutarė, kad reikia kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę bei sušaukti Steigiamąjį Seimą ir įkūrė Lietuvos Tarybą.
Konferencija vyko su tam tikru Vokietijos, kuri tuo metu buvo okupavusi Lietuvos teritoriją, paskatinimu ir parama. Mat buvo baiminamasi, jog Rusija gali suteikti kraštui autonomiją, todėl norėta užsitikrinti galimybę manipuliuoti vietos valdžia.
Taryba pažadėjo, kad šalį su Vokietija sies kariniai ryšiai (tačiau mūsų kariuomenė bus tvarkoma savarankiškai), bendri susisiekimo, muitų ir pinigų sistemų pamatai, tačiau lemiamą žodį paliko Steigiamajam Seimui.
Amžinas sąjungos ryšys su Vokietijos valstybe minimas ir gruodžio 11 d. Tarybos priimtoje deklaracijoje. Jos pirmoje dalyje skelbiama, jog atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje ir nutraukiami ryšiai, kurie kada nors buvo užmegzti su kitomis valstybėmis.
Vokietija reikalavo deklaraciją patvirtinti vienbalsiai (taikos deryboms Breste jai reikėjo dokumento, kad Lietuva nusprendusi atsiskirti nuo Rusijos), bet Taryboje vienybės nebuvo. Sausio pradžioje
Sausio pradžioje Taryba nutarė skelbti nepriklausomą valstybę su sostine Vilniumi be jokių slegiančių konvencijų. Vokietija pareiškė pripažinsianti Lietuvą tik gruodžio 11 d. deklaracijos pagrindu.
Keturi Tarybos nariai, kritikuodami būsimojo prezidento Antano Smetonos įsipareigojimus kaizerinei Vokietijai ir pasipiktinę, kad iš dokumento dingo frazė apie demokratinius valstybės pamatus, net trenkė durimis. Tiesa, vėliau jie sugrįžo ir tapo Vasario 16-osios Akto signatarais.
Galutinai Nepriklausomybės Akto tekstas buvo suderintas vasario 15-osios rytą, o pasirašytas kitą dieną. Tekstas iš esmės atitiko gruodžio 11 d. deklaraciją, tačiau nebeliko dalies apie kokius nors ryšius su Vokietija.
Vaistas nuo aneksijos – Mindaugas II
A. Kasparavičiaus teigimu, atsikuriant valstybei Vokietija buvo pagrindinis tarptautinis veiksnys, nežiūrint visų trūkumų pozityviai veikęs politinį procesą mūsų krašte.
Kaizerinė imperija jau kelerius metus buvo okupavusi Lietuvą ir skriaudė gyventojus: ne tik komendanto valanda, mokesčiais, draudimais ir priverstiniais darbais – net buvo nukerpami ilgesni nei leidžiama moterų plaukai bei atiduodami karo pramonei.
Tačiau kartu Vokietija buvo vienintelė reali jėga, galėjusi padėti ištrūkti iš Rusijos imperijos. „Tik deklaravę artimus politinius-juridinius ryšius su dideliu partneriu lietuviai galėjo tikėtis atsipalaiduoti nuo padėties, kurioje buvo atsidūrę po trečio padalijimo“, - teigė istorikas.
Jo žodžiais, gruodžio 11 d. deklaracija buvo siauras tunelis, kuriuo Lietuva bandė pabėgti iš Rusijos suvereniteto: „Dalis Tarybos narių suvokė, kad svarbiau ne kur nueisi, o nuo ko pabėgsi. Pabėgti nuo Rusijos buvo svarbiau nei tai, kur pabėgsi. Vokietija buvo netoli karinio pralaimėjimo, todėl deklaruoti amžiną sąjungą su valstybe, kuriai gresia pralaimėjimas, kartu atsipalaiduoti nuo Rusijos, strategiškai ir taktiškai žiūrint buvo vykęs pasirinkimas“.
Pasak A. Kasparavičiaus, atsargiai veikusiems lietuviams pavyko išlaviruoti taip, kad buvo ne tik išsilaisvinta iš Rusijos, bet ir išvengta susisiejimo su Vokietija.
Kad dešinysis Tarybos sparnas su A. Smetona priešakyje atidžiai stebėjo tarptautinę panoramą, esą rodo ir vėlesnis sprendimas, Viurtembergo grafui hercogui Wilhelmui von Urachui pasiūlyti tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Nevainikuotas karalius šiuo vardu didžiavosi nuo 1918 m. liepos iki lapkričio.
Tuo metu dar buvo neaišku, kuo baigsis karas, Rusijoje į valdžią atėjus bolševikams įsivyravo chaosas, todėl nuspręsta padaryti dar vieną reveransą Vokietijai. Nors tai lyg ir rodė provokišką Tarybos poziciją, monarchas vokietis esą būtų leidęs Lietuvai tapti lygiaverte kaizerinės monarchijos partnere, galinčia aneksuoti jauną valstybę. A. Kasparavičiaus manymu, tokie žingsniai rodė ne politikų oportunizmą, o diplomatinius gebėjimus.
Autonomija Rusijoje arba sąjunga su latviais
XX amžiaus pradžioje buvo kuriami ir kitokių sąjungų – pietryčių ar šiaurės kryptimi – planai, net puoselėjamos viltys likti demokratijos keliu pasukusios Rusijos sudėtyje.
Romantiškiausia A. Kasparavičius pavadino aušrininko Jono Šliūpo puoselėtą bendros Lietuvos ir Latvijos valstybės idėją. Ją rėmė rašytojas Jurgis Savickis, kai kurie kiti diplomatai, itin neprieštaravo net A. Smetona.
Latviai žiūrėjo skeptiškai: inteligentija baiminosi, kad sąjungoje su didesne ir daugiau gyventojų turinčia Lietuva jai teks jaunesnio brolio vaidmuo, o stiprėjanti buržuazija jautėsi ekonomiškai kur kas pranašesnė už pietinius kaimynus, todėl nenorėjo jų tempti iš atsilikimo.
Lietuvių dešiniųjų įsitikinimu, latviai, anksčiau nesukūrę savo valstybės, neturėjo istorinės teisės į valstybingumą ir turėjo tapti šalies, kuriai anksčiau priklausė, sudedamąja dalimi. Kitaip tariant, ilgainiui šis kraštas turėjo atitekti arba Rusijai, arba Vokietijai, todėl ryšiai su latviais tarytum reiškė, kad teks dalintis tokiu pačiu likimu.
Tiek vienos, tiek kitos imperijos dėmesį galėjo patraukti ir Rygos uostas. Tai esą reiškė neišvengiamą nestabilumą ir neaiškią politinę ateitį. Todėl sąjungos modelis, panašus į Šveicarijos konfederaciją, baigėsi tik kalbomis ir rašiniais spaudoje.
Kairieji savo ruožtu ilgą laiką siejo viltis su demokratijos įsitvirtinimu Rusijoje. Ypač 1917-1918 m. jie projektavo Lietuvą kaip demokratinės Rusijos subjektą su plačia kultūrine ir politine autonomija. Paaiškėjus, kad didžiojoje valstybėje įsigali bolševikai, kairieji skilo: radikalesni prisišliejo prie komunistų ir užėmė atvirai prorusišką poziciją, kiti – su socialistu liaudininku Mykolu Sleževičiumi priešakyje – stojo už tautinės Lietuvos idėją.
Ateitį kūrė ant istorijos pamatų
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui Vilniaus krašte sustiprėjo vadinamasis kraštiečių (krajovcų) judėjimas. Vienas iš jo veikėjų – Mykolas Romeris propagavo istorinės valstybės sampratą ir ragino atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Ji esą turėjo būti suformuota ne mechaniškai, o demokratiniu būdu. Tokioje valstybėje lygiais federaciniais pagrindais turėjo susijungti trys tautos – lietuviai, čia gyvenę lenkai ir gudai.
Šį kelią rėmė dalis Varšuvos politikų ir Lenkijos inteligentų, tačiau lietuviai nenorėjo sutikti su bandymu istoriją paversti politine realija. Šiuos, beturėjusius mažai giminystės sąsajų su ankstesne Kunigaikštyste, mintis gyventi vienoje valstybėje su lenkais buvo sunkiai suprantama.
Labiausiai baugino gresianti sparti asimiliacija. Mat XX a. pradžioje Vilnijoje daugelis vartojo lenkų kalbą, nors dar ankstesnė karta kalbėjo lietuviškai. Baimintasi, kad sukūrus bendrą valstybę asimiliacijos procesui jokių vartų nebus įmanoma pastatyti. „Po gero šimto metų galėjo būti Lietuva, bet be lietuvių“, - apibendrino A. Kasparavičius.
Kai tokia iniciatyva žlugo, radikaliau mąstę krajovcai, tarp jų – broliai Liudvikas ir Vitoldas Abramovičiai, pradėjo galvoti apie Vilnijos atitolimą nuo etnografinės Lietuvos ir artimesnius ryšius su Lenkija.
Gudų veikėjai savo ruožtu siūlė Lietuvos ir Baltarusijos sąjungą. Jie esą aiškiai matė, kad jų tauta politine, ekonomine ir kultūrine prasme dar nesubrendusi valstybingumui, todėl pradėjo ieškoti stipresnio politinio patrono iš šalies. Priimtiniausia jiems pasirodė Lietuva, su kuria dalintasi bendra istorija ir kuri neturėjo tokios imperialistinės tradicijos kaip Rusija, Vokietija ar Lenkija.
Tačiau lietuviai tokios sąjungos kaip įmanydami kratėsi, daugiausia dėl Rusijos grėsmės. Jie suprato, jog sudarę bendrą valstybę su politiškai nesubrendusiais kaimynais tarytum įsibraus į priešo teritoriją ir sukels Maskvos agresiją.
Realiausia A. Kasparavičiui atrodė sąjunga su Lenkija. Atgimstantis šios šalies elitas nuo kraštutinių kairiųjų iki kraštutinių dešiniųjų esą neįsivaizdavo, kad Lenkijos valstybė būtų be Lietuvos. Panašios nuostatos XIX a. sklandė ir mūsų krašte.
Tačiau kol dešinieji rengėsi Lietuvą brutalia jėga inkorporuoti į atgimstančią Žečpospolitą, kairieji – socialistai su generolu Juzefu Pilsudskiu priešaky tvirtino, kad lietuviai nėra tikrieji lenkai, paversti juos lenkais būtų nemoralu, ir siūlė Lietuvos-Lenkijos uniją, kokia buvo iki XVIII a. pabaigos.
„Šis planas nerealizuotas dėl lietuvių užsispyrimo, - sakė pašnekovas. – Bet žiūrint iš istorinės perspektyvos atrodo, kad J. Pilsudskio modelis – Lietuva ir Lenkija sudaro federaciją, tokiu būdu atsiranda naujas geopolitinis regionas, nepriklausantis nei Rytų, nei Vakarų Europai, bei sukuriamas balansas ir stabilumas, - atrodo perspektyvi idėja. Ypač žinant, kas su Lenkija atsitiko 39-aisiais, o su Lietuva – 40-aisiais“.
Lietuviai esą nebuvo pajėgūs kultūriškai ir politiškai gyventi vienoje valstybėje su lenkais. Jie jautė akivaizdų politinį, ekonominį ir kultūrinį kaimynų pranašumą, kuriam, baiminosi, neatsispirs – panašiai į lietuvius žiūrėjo latviai. Kadangi Lenkijoje įsigalėjo tautiniai demokratai, J. Pilsudskio siūlytą modelį užgožė vieningos unitarinės valstybės idėja.
Lietuviams padėjo geopolitinė padėtis
Į klausimą, ar galėjo nebūti Vasario 16-osios Akto, istorikas teigė vienareikšmio atsakymo negalintis pateikti.
„Politinis isteblišmentas buvo akivaizdžiai linkęs kurti savo valstybę. Ar ji bus sukurta ir kokia bus – respublika, monarchija, konstitucinė monarchija, parlamentinė demokratija, prezidentinė – buvo atviri klausimai“, - kalbėjo A. Kasparavičius.
Anot jo, net paskelbus Nepriklausomybę valstybė dar nebuvo sukurta: „Aktas – lyg gimimo metrikos išrašymas naujagimiui. Ar vaikas užaugs, ar bus sveikas, kiek ilgai gyvens, ar sulauks laimingos senatvės, priklausė nuo aplinkinės konjunktūros“.
Istorikas priminė Tado Kosciuškos sukilimą XVIII a. pabaigoje, du sukilimus XIX a., kurių metų žuvo po keliolika tūkstančių vyrų, tačiau nepriklausomybės nepavyko iškovoti. Apie 20 tūkst. partizanų ir antra tiek civilių galvas padėjo 1944-1953 m. per rezistenciją, tačiau rezultatas taip pat buvo „nulinis“.
„Kalbant apie Vasario 16-osios Aktą, negalima matyti tik lietuvių politinių intencijų ir noro. Susiklostė tokia politinė panorama, o jie sugebėjo pasinaudoti situacija, - pažymėjo A. Kasparavičius. – Lietuviai XX a. pradžioje buvo subrendę valstybingumui ir sugebėjo tai realizuoti“.
Tačiau paklaustas, ar pasirinktas variantas – visiškai nepriklausoma valstybė – užtikrino Lietuvai sėkmingiausią ateitį, istorikas pasiūlė džiaugtis tuo, ką šiandien turime: „Jei mąstau, egzistuoju, vadinasi, jau neblogai. Atgavome tam tikras teritorijas – Klaipėdos kraštą, Vilniją. Žiūrint per alternatyviosios istorijos prizmę – ar buvo galima realizuoti daugiau? 1920 m. liepos 12 d. sutartyje su Sovietų Rusija buvo nustatyta didesnė Lietuvos teritorija. Lietuvos-Lenkijos unijos modelis vėliau gal būtų padėjęs išvengti karčios patirties“.