„Įsivaizduokite, kaip reaguotų miškų ir žemės savininkai, jei tiksliai nurodytume minomis užterštas vietas“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė majoras Julius Gaižauskas. Pasak J.Gaižausko, nė vienas savininkas nenorėtų, kad jo sklypas būtų įvardytas kaip potencialiai pavojingas. Priešingu atveju jį būtų sunku parduoti, o vertė gerokai sumažėtų.
Bataliono kariškiai kasdien žemėlapius papildo naujais duomenimis, tiksliai nurodydami vietovės koordinates.
Padėjo ir gyventojų liudijimai
Prieš sudarant žemėlapius Lietuvos savivaldybės Krašto apsaugos ministerijai deklaravo iš viso 222 sprogmenimis užterštas teritorijas, kurių plotas siekia 24 tūkst. ha. Jos buvo sudaromos ir remiantis gyventojų pasakojimais, taip pat išanalizavus Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų aršiausių mūšių vietas.
Tačiau raudonais taškais nusėtame žemėlapyje matyti ir daugybė baltų vietų. „Sovietų sąjungos kariškiai išsivežė archyvinę medžiagą, kur tiksliai per Antrąjį pasaulinį karą buvo dislokuoti daliniai, todėl neįmanoma nustatyti, kur liko sviedinių, minų, šaudmenų ir kitos amunicijos slėptuvės“, – sakė J.Gaižauskas.
Apie miškuose užsilikusius bunkerius išminuotojams praneša tik pilietiškai mąstantys gyventojai ir girininkai.
Poligonuose liko bombų
Majoras J.Gaižauskas akcentavo, kad nuo visų radinių kiekio Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918 m.) laikų sviediniai ir amunicija sudaro tik apie 2 proc. „Daugiausia amunicijos užsiliko nuo Antrojo pasaulinio karo (1939–1945 m.), nors nemažai sprogmenų per 60 metų Lietuvos poligonuose paliko ir sovietų kariai“, – sakė J.Gaižauskas.
Rūdninkų poligono žemėje turėtų būti likę daugybė aviacinių bombų. Jų per mokymus 1957–1965 m. prismaigstė ne tik Sovietų sąjungos, bet ir Vokietijos, Lenkijos pilotai. „Bombonešiais jie specialiai skrisdavo į Lietuvą ir lavindavo taiklumą“, – kalbėjo J.Gaižauskas.
Po nepriklausomybės atgavimo išminuotojai neutralizavo apie 200 tūkst. pavojingų radinių. Per parą jie gauna nuo kelių iki 20 pranešimų apie rastus žemėje sprogmenis.
Nukenčia tik civiliai
Neutralizuojant minas, kol kas nenukentėjo nė vienas išminuotojas, bet aukomis yra tapę civiliai gyventojai. 1990–2006 metais žuvo 13 ir buvo sužeisti 6 žmonės. Viena skaudžiausių nelaimių įvyko 1993 m., kai Šateikiuose (Plungės r.), ardydami sprogmenis žuvo keli vietos gyventojai. Po trejų metų Rukloje, sprogus minosvaidžio minai, žuvo paauglys.
Prieš šešerius metus Vilkaviškio rajone, ardydamas artilerijos sviedinį, vienas jaunuolis žuvo, o du buvo sunkiai sužeisti. „Gyventojai daro lemtingą klaidą, kai mėgina ardyti sprogmenis“, – sako J.Gaižauskas.
2004 m. Kaune galėjo įvykti, ko gero, tragiškiausia nelaimė, nes, savo rūsyje radęs 500 kg aviacinę bombą, kaunietis iš pradžių mėgino ardyti. Jis jau buvo nuėmęs sparnelius ir tik kaimynams sužinojus apie radinį, buvo informuotos specialiosios tarnybos. Bomba buvo likviduota vietoje.
Atsako savo kailiu
Kai kurie išminuotojai „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad jie nenoromis imasi pavojingo darbo privačiose valdose, net tada, kai vyksta pagal iškvietimą. „Dažnai sprogmenis tenka likviduoti jų radimo vietoje, o nuo sprogimo atsiradusius nuostolius tektų padengti būtent man, nes teisiškai ant mano pečių gula atsakomybė už padarinius“, – sakė išminuotojas.
J.Gaižauskas akcentavo, kad gyventojai kartais mėgina pasinaudoti išminuotojais. „Vienos sodo bendrijos atstovai paskambino mums, įtardami, kad jų tvenkinyje gali būti nuskandintų sprogmenų, bet jame nieko neaptikome“, – pasakojo J.Gaižauskas. Jis neabejoja, kad sodininkai tikėjosi, jog išminuotojai išsiurbs visą vandenį ir išvalys tvenkinį.
Baiminasi atskleisti paslaptį
J.Gaižauskas pripažino, kad ūkininkams ir miškininkams sprogmenys lieka pavojingi. „Ant minos užvažiavus traktoriumi arba kita sunkiąja technika, neabejotinai galėtų kilti pavojus gyvybei, bet vaikštant po mišką tas pavojus yra minimalus, – neabejoja J.Gaižauskas. – Sprogmuo gali detonuoti tik tuo atveju, jei jį būtų mėginama kaip nors mechaniškai paveikti, pavyzdžiui, ardant“.
Detalių žemėlapių viešai vengiama rodyti ir dėl šios priežasties. „To tik ir laukia vadinamieji „juodieji archeologai“, žemėje ieškantys Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų relikvijų“, – kalbėjo J.Gaižauskas. Tačiau kai kurie jų išminuotojams ir padeda. Pirmąjį ištisą 28 prieštankinių minų lauką 2006 m. rugpjūtį Pravieniškių apylinkėse aptiko būtent „juodasis archeologas“. Apie radinį jis pranešė išminuotojams.
Prireiktų šimtų metų
Per karus užminuotos teritorijos užžėlė miškais, todėl minas aptikti darosi vis sunkiau. Nemažai pavojingų radinių kaip akmenis iš žemės iškelia šaltis. Šalia miškų gyvenančius žmones išminuotojai ragina pranešti apie bet kokį įtartiną daiktą. „Bijau, kad jaunesni žmonės, grybaujantys, uogaujantys ar tiesiog dirbantys miške, nesugebėtų atpažinti minos ar kito sprogmens, todėl norėtume apie radinius iš karto gauti informaciją“, – sakė J.Gaižauskas.
Specialistai apskaičiavo, kad su turimomis pajėgomis nuo minų išžvalgyti Lietuvą reikėtų kelių šimtų metų. Todėl į planinę žvalgybą įtraukiami jau tvarkomi miškai. „Jei neradęs sprogmenų žmogus tik įtaria, kad jo žemėje gali būti pavojingų radinių, mes jam galėsime padėti nebent po 10–20 metų“, – sakė J.Gaižauskas.
Manoma, kad Lietuvos žemėje yra nuo kelių iki keliolikos milijonų minų, artilerijos sviedinių ir kitos amunicijos.