„Suvažiavo ir palaidojo“
Abejones dėl to, ar paminklo statytojai suderino jo projektą su paveldą saugančiomis institucijomis, išsklaidė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis specialistas Ramūnas Bartkus.
„Manome, kad etnografinių kapinių tvarkymo taisyklės nepažeistos. Tiesa, pradžioje paminklas buvo sumanytas didesnis. Bandyta „švelninti“ jo projektą: jis pamažintas, derintos medžiagos. Dailininkams jis patiko. Jie pritarė, – tikino paveldosaugininkas. – Mano akimis, vienintelis šio paminklo minusas – jis turėtų būti šiek tiek šone. Paminklui ne itin gerai parinkta vieta. Ką galima buvo padaryti? Visas Seimas suvažiavo ir palaidojo.“
Senąsias Nidos kapines antram gyvenimui prikėlęs Eduardas Jonušas dėl sunkios ligos jose negali apsilankyti. Aštuntąjį dešimtmetį jis atkūrė medinius krikštus, kurie būdingi Kuršių nerijai. Šiose kapinėse apsilankiusi pasaulinio garso etnografė Marija Gimbutienė tikino, kad būtent taip ir įsivaizdavo kuršių kapines.
Derėjo su krašto gamta
Paveldosaugos srityje dirbusi istorikė E.Jonušo žmona Vitalija nesiėmė vertinti naujojo paminklo, pakeitusio kapinių vaizdą.
„Galiu pasakyti tik viena – atkurdamas kapines vyras įsivaizdavo jas su mediniais krikštais, kurie derėjo su šio krašto gamta, žmonėmis, jų gyvenimo būdu. Jeigu čia kažkas keičiasi, vadinasi, taip turi būti. Atsakyti turėtų tie, kas derino ir pritarė tokiam projektui. Įžeisti mirusiojo atminimo negalima“, – sakė V.Jonušienė.
Miesto vicemeras Arūnas Burkšas tikino negalįs vertinti pripažintų autorių darbo, bet ir jo manymu, paminklas S.Mikeliui kiek per didelis, galbūt ir medžiaga – blizgantis akmuo – kontrastuoja su mediniais krikštais.
Kuklus ir neišsiskiriantis iš kitų čia palaidoto miesto garbės piliečio architekto Algimanto Zavišos paminklas.
Nidos garbės piliečiu paskelbtas E.Jonušas, kol buvo sveikesnis, ne kartą rodė žmonai vietą kapinių pakraštyje, kur norėtų būti palaidotas. Skulptorius ir dailininkas prašė žmonos, kad kapą žymėtų kuklus krikštas.