– Ne tik lietuviams, bet ir visiems Europos žmonėms, žemdirbių palikuonims, nuo seno Kūčios reiškė išsipildžiusią metų pilnatvę, derlių, kuris jiems užtikrina sotų gyvenimą likusiais žiemos mėnesiais. Kūčias pavadinčiau didžiąja metinės padėkos diena. Todėl ant Kūčių stalo ir matome tuos valgius, kuriuos mūsų senoliai pasidarydavo savo rankomis ir savo ūkyje.
O Kalėdos, krikščionybėje susietos su Kūdikėlio Jėzaus atėjimu į šią žemę, senovėje buvo saulės diena. Mūsų mitologijoje saulė asocijuojasi su regimuoju Dievo atvaizdu. Taigi mes matome šviesą, kuri mums teikia gerumą, šilumą, žydėjimą ir klestėjimą. Saulė pradeda naują metų ratą, ji jau truputėlį prailgina dieną ir atneša viltį, kad vėl ateis šviesus metas. Nuo pirmosios Kalėdų dienos ir prasideda judėjimas nauju metų ratu. Senovėje nuo Kalėdų iki Trijų karalių dvi savaites trukdavo šventvakarių laikotarpis. Čia mes surišame du laiko ratus – praėjusių metų bei ateinančių – ir atsiduriame ties tokia didele stebuklinga virsmo akimirka.
-Ką per adventą iki Kūčių yra svarbu atlikti ir ko daryti nevalia?
– Keturios advento savaitės skirtos tam, kad žmonės truputėlį sustotų dirbę ir sukęsi, šiek tiek harmonizuotų savo laiką, pasistengtų užbaigti metų darbus. Jis vertas ko nors tik tuomet, kai padaromas iki galo. Taip pat atiduotų skolas arba atsilygintų, jei kam nors ką nors netinkamai padarė. Per Kūčias negalima daryti to, kas sugriauna mūsų harmoniją ir to, kas kliudo vieni kitiems.
Tačiau šiuolaikiniam žmogui daugelis senovėje susiformavusių nurodymų, pavyzdžiui, draudimas kirpti avis ir verpti siūlus, yra visiškai neaktualūs. Nereikia atlikti tų ritualų, kurie mūsų gyvenime neturės prasmės. Mums gal svarbesnis tas pasakymas, kad jei per keturias advento savaites ištversime nesusipykę su šeimos nariais, bendradarbiais arba bendramoksliais, turėsime gražius, kupinus santarvės, gerų darbų ir visuotinės harmonijos ateinančius metus.
– Bėgant laikui tradicijos keičiasi, kinta ritualai. Ar visada tinkamai elgiamės ir suprantame tikrąją tradicijų prasmę?
– Jei teisingai pakartojame tai, kas buvo, šitaip parodome, kad nesuprantame, kas tos tradicijos yra. Žinoma, forma išlieka, bet ji be turinio nieko nereiškia. Ant Kūčių stalo galime pridėti daugybę patiekalų, bet kaip paaiškinsime tokį savo stalą? Pavyzdžiui, javų produktai liudijo darbą šeimos tėvo, kuris sėja, pjauna. Daržovės atkeliaudavo iš mamos valdų – iš daržo. Miške surinktos gėrybės liudijo vaikų ir senelių darbą. Toks Kūčių stalas simbolizavo, kad visi nariai savo darbu prisidėjo prie bendros šeimos gerovės. Už tai jie vienas kitam dėkoja ragaudami įvairių Kūčių patiekalų.
Čia kyla klausimas, kas svarbu šiuolaikinei šeimai – ar ant stalo sudėti dvylika patiekalų, kuriuos suplukusi gamino viena mama, jau ir yra šventė? Mechaniškai tradicija bus atlikta, tačiau kas iš to? Ta šeima ir kitais metais gyvens kiekvienas sau.
– Dažnas žmogus per Kūčias lauždamas pašventintą kalėdaitį nesusimąsto apie šio sakralaus ritualo reikšmę. Kokia yra tikroji jo prasmė?
– Žmonės tik žino, kad kalėdaitį reikia pasidalyti ir kartu suvalgyti, tačiau tai tik mechaniškas veiksmas. Iš tikrųjų dalijantis kalėdaičiu reikia vienas kitam padėkoti už visa gera, ką tau padarė praėjusiais metais, ir būtinai konkrečiai. Abstrakčiai mes daug vieni kitiems linkime laimės ir džiaugsmo, tačiau ar tai išsipildo? Jei nesugebame pastebėti bent menkiausio gero, ką mums padarė šalia esantis žmogus, ir už tai padėkoti, vadinasi, esame svetimi. Antroji kalėdaičio ritualo dalis yra palinkėti jį laužiančiam žmogui, kas jam svarbiausia ateityje ir kas jo gyvenimą galėtų padaryti laimingą. Jeigu mes nežinome, ko jis labiausiai trokšta, mes vėl svetimi.
– Ponia Gražina, ko šių džiugių švenčių proga palinkėtumėte „Vilniaus dienos“ skaitytojams?
– Linkiu to stebuklingo laiko gabalėlio, kad žmogus nustotų bėgęs, galėtų pagalvoti, kokios gražiosios prasmės yra jo gyvenime, ką jis turi padaryti, kad gyvenimas jam ir aplinkiniams būtų gražesnis. Juk vienas negali gyventi gerai, jeigu aplink yra blogai. Linkiu, kad žmonės pamatytų vienas kitą.
Yra labai gražus iš senovės atėjęs pasisveikinimas. Kalėdų rytą prie bažnyčios susitikę žmonės linkėdavo: „Sveiki sulaukę šventų Kalėdų.“ Kiti atsakydavo: „Su tamstų mylista.“ Tai reikštų – su jūsų malone, jums maloniai prie viso to prisidedant.