Adventas – metas susitaikyti
Paprotys prieš Kalėdas lankyti parapijiečius gyvuoja jau apie 500 metų. Nuo pirmojo advento sekmadienio prasideda nauji liturginiai metai, o visiems ganytojams kartą per metus privalu aplankyti savo parapijiečius. Nuo senų laikų kalėdojimas buvo skirtas geriau pažinti tikinčiuosius, įvertinti jų materialinę padėtį, moralę, sutaikyti susivaidijusiuosius, aplankyti ligonius.
Klebonas R.Visockis išduoda nerašytą taisyklę: kad parapijiečiai pažintų, parapijoje reikia atitarnauti trejus metus. „Todėl esu pažįstamas beveik visų, tik vienas kitas leidžia suprasti, kad nėra manęs matęs, – džiaugiasi didelę teritoriją aptarnaujantis klebonas. – Lankyti gyventojus pradedu iškart po Visų šventųjų, tačiau pas visus pabūti iki Kalėdų niekaip nespėju, todėl kai kurios šeimos mūsų sulaukia jau artėjant Velykoms.“
Miežiškių parapijos žmones klebonas jau spėjo aplankyti, nuo kitos savaitės jo sulauks ir vasarą naujai įsteigtos Velžio Švenčiausios Jėzaus širdies parapijos tikintieji. „Velžio parapija – tai ne tik gyvenvietė, bet ir Staniūnai, Velželis, Pajuodžiai, Kirkūnai, Kerava, Velykiai, – vardija R.Visockis. – Todėl niekada net nebandžiau suskaičiuoti, kiek šeimų tenka aplankyti.“
Nepranešę nesibeldžia
Klebonas sako niekada nesiveržiantis ten, kur nėra laukiamas – kiekvienas gali laisva valia pasirinkti, ar priimti dvasininką kaip mielą svečią, ar kategoriškai atsisakyti jo vizito. „Kiekvienas kaimas turi savo maršalką, jis žmonėms praneša apie klebono lankymąsi ir atsiklausia jų nuomonės. Neperspėję niekada nesibeldžiame“, – pasakoja R.Visockis, tikinčiuosius lankantis kartu su zakristijonu. Kategoriškai atsisakančiųjų, pasak klebono, nedaug, tačiau vis dėlto yra. Nenori būti aplankyti netikintys žmonės, kuriems Katalikų bažnyčia išvis neegzistuoja. Kai kurie parapijiečiai priimti dvasininko paprasčiausiai neturi kada, nes lankoma tik darbo dienomis.
Dalis žmonių susitikimo su ganytoju vengia dėl savo gyvenimo: gyvena nesusituokę, nekrikštija vaikų, nelanko bažnyčios. O apie tai atėjęs klebonas būtinai paklausia: vienąkart įkliuvusieji kito tokio pokalbio vengia.
„Žinoma, ne mūsų reikalas įpareigoti iki kitų metų susituokti ar vaikus pakrikštyti, – juokiasi klebonas. – Galiu tik patarti, paraginti. Pasitaiko ir tokių, kurie priima kleboną vien dėl noro pasiginčyti, išsiaiškinti, ar jis visiškas dundukas, ar dar šį tą ir išmano. Niekur nedingsi, reikia ne tik tikėjimo tiesų klausinėti, bet ir pačiam atsakinėti.“
Pasak R.Visockio, kartais tenka net nustebti, kad pagrindines tikėjimo tiesas ir poterius žino beveik visi žmonės. Pasitaiko tokių, kurie kažkada nusivylę kokiu nors dvasininko elgesiu savo nuoskaudas išsako dabar apsilankiusiam niekuo dėtam klebonui. Todėl būna dienų, kad kelis kiemus aplankęs klebonas namo grįžta tarsi išgręžtas.
Patenka į kuriozus
Atvykęs klebonas sukalba namams palaiminti skirtą maldą, šventina kambarius, per metus įsigytus šventus paveikslus, jei šeimininkas nori – švęstu vandeniu pašlaksto automobilį. R.Visockis sako, kad seniai laikas nustoti bijoti dvasininkų ir manyti, kad klebonas atvažiuoja pasipinigauti.
„Nėra ko sutrikti, kai į namus užsuka klebonas, ir jokių specialių sutikimų tikrai nereikia, – šypsosi dvasininkas. – Žinoma, gražu, kai šeimininkai uždega žvakę, ant stalo pastato šventą paveikslėlį, tačiau tikrai nieko baisaus, jei to neturi. Pas žmones važiuojame tikrai ne pinigų rinkti, todėl nereikėtų jaustis įpareigotiems. Aukoti bažnyčiai reikia pagal norą ir galimybes.“
Su gera nuotaika į kiekvieną kiemą užsukantis klebonas visiems palieka dovanų: vienam liturginių metų kalendorių, kitam – rožinį, vaikus apdalija saldainiais. „Juk ne su pykčiu atvažiuojame, o su geriausiais linkėjimais“, – pykstančius parapijiečius ramina klebonas. R.Visockis sako, kad laukiant kunigo tereikia atverti duris ir širdį, o apie ką kalbėti, žinos pats svečias.
Deja, būna taip, kad pradaręs duris šeimininkas jas tuoj pat užtrenkia. Taip dažniausiai atsitinka daugiabučiuose namuose. Dvasininkas sako tada nukabinantis nosį ir einantis prie kitų durų, nes antrąkart belstis į tas pačias nėra reikalo. Būna ir anekdotinių situacijų.
Apsilankęs vienoje kaimo gryčioje ir prie durų neradęs skambučio, klebonas pasibeldė ir su vyriška jėga truktelėjęs duris neteko žado – su išplėštu kabliu stovėjo senolė, matyt, laikiusi jį, kad neatsikabintų. Daugiausia bėdos R.Visockiui kelia Miežiškiuose esantys bendrabučiai, mat čia gyvenantys žmonės nelaukia nieko.
„Įeinu į kambarį, o ten pulkas vyrų ir debesis dūmų. Niekur nedingsi, prisėdau. Vienas iškart paklausė, ką atsinešiau, kad sėdu prie stalo. Matyt, nusprendė, kad koks draugas atėjo“, – prisiminęs juokiasi dvasininkas.
Visur nespėja
Miežiškių ir Velžio parapijų klebonas prisipažįsta: nors kalėdojimas – nelengvas darbas, vis dėlto jis labai malonus. „Dauguma žmonių labai geri ir nuoširdūs, – džiaugiasi dvasininkas. – Kartais net neviltis apima, kai dažnai pamatai gausiomis vaišėmis nukrautą stalą – vakarieniauti kiekviename kieme nebegali, o ir šeimininkės įžeisti nesinori.“
Pas parapijiečius R.Visockis lankosi ne tik kalėdodamas, jis laukiamas svečias giminių suėjimuose, krikštynose, įkurtuvėse. „Jei kada ir atsisakau, tai tik todėl, kad fiziškai neįmanoma vienu kartu būti keliose vietose. Ne iš blogos valios ir mobiliajame telefone kartais lieka neatsakytas skambutis – tiesiog nebespėju“, – „Sekundei“ pasakojo ganytojas.
Kaimiečiai laukia labiau
Upytės parapijos klebonas monsinjoras Juozapas Antanavičius savo ganomus tikinčiuosius dar tik žada pradėti lankyti.
„Sveikata jau nebe ta, tačiau žinau, kad žmonės laukia, reikės juos aplankyti, – sako garbaus amžiaus dvasininkas. – Ilgus metus dirbęs miesto parapijoje galiu drąsiai pasakyti, kad kaimo žmonės klebono laukia daug labiau, o mieste į kai kuriuos namus būdavo neverta net belstis. Mano dabartinėje parapijoje yra vos vienas kitas kiemas, kuris nenori būti lankomas.“
Dvasininkas pasakoja, kad tarnaujant miesto parapijoje tekdavo užsukti į prabangius butus, juose kunigą priimdavo tik savo kambarėlį turinti močiutė, o kiti šeimos nariai nė nosies neiškišdavo. Sovietinių draudimų metus menantis J.Antanavičius pasakoja tuomet kalėdoti eidavęs tik pas gerai pažįstamus žmones, nes tai daryti buvo griežtai draudžiama.
Džiaugsmas bendrauti
Monsinjoras prisimena anekdotu tapusį atsitikimą. Prieš kelis dešimtmečius Valkininkų parapijoje dirbo labai uolus kunigas, jis lankydavo visus be išimties parapijiečius.
„Kai klebonas atidarė priemenės duris, į lauką išpuolė paršas ir įsivėlė jam į sutaną, – juokėsi dvasininkas. – Iš tos istorijos verta pasimokyti, kad nereikia eiti ten, kur nesi kviečiamas. Kaime paprasčiau – žmones apvažiuoja zakristijonas ir primena, kad klebono lauktų, o kolegos mieste, kiek žinau, skelbia per pamaldas, kad norintieji prisiregistruotų.“ J.Antanavičius pasakoja žinantis, kad neretai manoma, jog klebonas ateina tik piniginės aukos pasiimti.
„Tačiau toks požiūris yra tik tamsių žmonių. Liūdna, kad jie nemoka rasti bendravimo džiaugsmo“, – „Sekundės“ skaitytojams palinkėjo šviesių Kalėdų ir pokalbį baigė dvasininkas.