Su J.Kronkaičiu kalbėjomės likus visai nedaug laiko iki jo su žmona Rūta kelionės į JAV, kur gyvena du jų vaikai Jonas Linas ir Audrė Kristina su šeimomis. Su savo vaikais ir anūkais šią žiemą ir stengsis kuo ilgiau pabūti Jonas ir Rūta Kronkaičiai.
Kai skambinau tartis dėl pokalbio, užsiminėte, kad ruošiatės išvykti. Ilgam, visam ar trumpam?
Ne, ne visam. Paskutines tris žiemas su žmona išvykdavome į Jungtines Amerikos Valstijas, kadangi ten yra mūsų namas, mūsų vaikai, mūsų anūkai. Mes norime bent žiemą praleisti su jais. Juk labai svarbu, kad anūkai galėtų Kalėdas praleisti kartu su savo seneliais. O pavasarį planuojame grįžti į Lietuvą.
Dar prieš įjungiant diktofoną iš mūsų pokalbio supratau, kad tarsi esate kažkuo nusivylęs Lietuvoje. Ar mano įspūdis klaidingas?
Esu nusivylęs. Atvažiavau į Lietuvą su labai konkrečiu tikslu – padėti Lietuvai tapti NATO nare. Aš ir kiti kolegos manė, kad Lietuvos egzistavimas, jos ateitis labai priklauso nuo saugumo nuo išorinių grėsmių ir jos beveik visuomet mūsų šaliai kildavo iš Rytų. Integracija į NATO buvo svarbiausias dalykas.
Atvažiavome dėl to, stengėmės, dirbome. Buvo daug skeptikų, daug kas netikėjo, kad pavyks. Bet aš ir dar pora su manim atvykusių pulkininkų tikėjome ir pasiekėme tikslą. Lietuva dabar apsaugota nuo karinių grėsmių, bet nuo ekonominių grėsmių visgi nėra apsaugota. Nors integracija į Europos Sąjungą (ES) duoda šiek tiek saugumo, bet kaip matome, ES yra silpna.
Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis savanaudiškai susitarė su Vladimiru Putinu dėl dujotekio tiesimo po Baltijos jūra apeinant Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją, net nepaisydami, kad tai daugiau kainuoja. Tai daroma tyčia, kad mus suskaldyti. Tokiu būdu energetikos srityje mes tampame šantažuojami.
Kas mane labiausiai liūdina, kad kaip ir 1940 metais Lietuvoje yra išdavikų. Jie leidžiasi paperkami, manipuliuojami ir kenkia visai Lietuvai. Jeigu neturėtume tų išdavikų, kitaip jų pavadinti negaliu, šalies viduje, mes galėtume atsilaikyti ir neturėdami savo naftos.
Galime ją importuoti iš kitų valstybių, nebūtinai iš Rusijos, turime savo Būtingės terminalą. Su ES parama galėtume išsilaikyti visiems laikams. Tačiau turime žmones iš vidaus, kuriems Lietuva nėra svarbi, o jų asmeniniai, trumpalaikiai interesai – gyvenimas gali trukti šimtą metų, o tiems žmonėms jau apie penkiasdešimt, ir jie dėl savo materialinės padėties parduoda savo tautą, savo valstybę už kažkokius menkus dalykus.
Tai negi Lietuvoje nėra patriotų, žmonių, kurie atsilaikytų, kurie saugotų mūsų šalį?
Yra patriotų, yra dorų žmonių, yra daug gražaus jaunimo ir vyresnių žmonių. Deja, jie nėra tie žmonės, kurie paveldėjo komunistų partijos turtą. Jie nėra tie žmonės, kurie turi tuos resursus, su kuriais reikia ginti kraštą. Tas turtas nuėjo į rankas tų pačių žmonių, kurie Lietuvos nevertina. Resursai yra jėga, o mes turime tuos patriotus, kurie neturi materialinių resursų kovoti su išdavikais, kurių yra nors ir mažesnis skaičius, bet jie valdo turtus.
Yra Lietuvoje įvairių organizacijų, patriotiškų žmonių ir jie yra šmeižiami, apie juos skleidžiami gandai, veikia institucijos, kurios yra neefektyvios ir net užkariautos tų blogųjų jėgų. Teisėtvarka Lietuvoje yra nepaprastai silpna ir negali atskleisti tų visų puolimų prieš patriotizmą, prieš Lietuvos dvasingumą, ekonomiką.
Matėme skandalą Valstybės saugumo departamente (VSD). Juk šita institucija yra tokia reikšminga mūsų saugumui, bet ji tokia silpna. Ir Prezidentas parėmė VSD prieš Seimą. Seimas - pati aukščiausia mūsų institucija išrinka tiesiogiai žmonių, negalėjo gauti informacijos iš VSD, kuris privalėjo ją suteikti. Tai rodo Prezidento patarėjų ir iš dalies Seimo neprofesionalumą, silpnumą. Tiesa, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas veikė gana profesionaliai.
Bet pats Seimas yra suskaldytas, ten yra tokių žmonių, kurie tinka tik kolchozus valdyti. Ir patys Lietuvos žmonės juos išrinko. Dalis Lietuvos žmonių ar tingi, ar nenori, ar pažeisti to sovietinio laikotarpio taip, kad visai nesidomi kas vyksta mūsų valstybėje, jie nesupranta, kad šalies gerovė priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Jie išrinko tuos, kurie tik pažada, bet nieko naudingo nepadaro. Ir vėl juos išrinks. Vadinasi kažkas yra negerai. Lietuvoje yra žmonių, kurie taip atitolę nuo politikos, nuo valstybės gyvenimo ir gyvena tik savo reikaluose, o tai silpnina mūsų kraštą. Tuos žmonės pasiekti yra labai sunku, nes didžioji dalis žiniasklaidos irgi yra užkariauta tų blogųjų jėgų.
Tačiau yra Lietuvoje patriotinių ar net galima sakyti pilietinių organizacijų, pavyzdžiui Piliečių santalka, Pilietinės visuomenės institutas, įvairios bendruomenės, Sąjūdis, šauliai, frontininkai. Paminėjau tik keletą organizacijų, dar yra universitetų studentų, moksleivių organizacijos, kurios bando pasiekti tuos sunkiai pasiekiamus žmonės, bando išaiškinti jiems, kad mes visi turime labai rimai balsuoti rinkimuose.
Kad reikia susitikti su kandidatais, susipažinti, išsiaiškinti ką jie atstovauja, kurie geriausiai atspindėtų tavo, kaip rinkėjo požiūrį į valstybę ir žmonių interesus. Reikia rinkti ne tą, kuris labai daug pažada, bet paskui nieko neduoda.
Jūs taip kalbate, kad atrodo Lietuvoje yra tikrai labai blogai. Kad tikrai blogiau jokioje kitoje šalyje nėra. Negi toje pačioje Amerikoje visi žmonės rinkimuose balsuoja sąmoningai, nesivadovauja emocijomis? Negi tik mes, lietuviai tokie nesusipratę?
Tikrai ne. Nesame vieninteliai. Taip yra ir Amerikoje, ir kitose valstybėse. Žinote, kodėl taip jautriai kalbu? Todėl, kad kalbu apie savo Tėvynę, o ne apie bet kokią kitą šalį. Man nesvarbu, kaip gerai ar blogai yra kitur, man svarbu kaip yra Lietuvoje.
Pamenu kartą vyko Lietuvoje reziduojančių įvairių šalių ambasadorių susitikimas. Vienas jų pasakė, kad korupcijos esama visur – ir Italijoje, ir Amerikoje, ir Lenkijoje, todėl nėra ko pernelyg dėl to sukti galvos ir nerimauti. Tačiau man nėra svarbu ar korupcija yra kitose valstybėse, man yra svarbu, kad Lietuvoje jos nebūtų, aš noriu, kad korupcijos lygis Lietuvoje būtų toks kaip Suomijoje ar Norvegijoje, kur korupcijos yra mažiausiai.
Lietuva yra mūsų šalis, čia gyvena mūsų tauta. Žinoma, būtų gerai, kad ir kitose valstybėse būtų viskas gerai, kad ten žmonės būtų šviesūs, bet viso pasaulio negalime aprėpti.
Aš nesakau, kad Lietuvoje viskas tik blogai. Tikrai čia daug pažangos padaryta per gan trumpą laiką. Patys sunkiausi metai, kuomet buvo padaryta daugiausia pažangos ir žmonės mažiausiai supranta, kad būtent tada padėti Lietuvos valstybės pagrindai buvo 1997 – 2000 metai. Tuomet buvo labai sunkus laikotarpis, bet nebuvo tų tuščių pažadų ir nebuvo daroma žala valstybei, kaip yra daroma šiandien.
Dabar švaistomi pinigai, o juk anksčiau ar vėliau tas skolas reikės grąžinti ir tai jau bus už poros metų. Ateis į valdžią kita partija ir jai teks sumokėti tas skolas, kurias padaro šita Vyriausybė. Vyriausybė, kuri neturi valstybiško požiūrio, ji tik nori, kad šiandiena viskas atrodytų gerai. O kas bus po kelių metų?
Dabartinių valdančiųjų partijų – socialdemokratų, „darbiečių“ ir valstiečių valdymas pridarė tiek daug žalos, o ateityje tą žalą kažkas turės atitaisyti. Jau šiandien tą žalą matome – infliacija. Labiausiai dėl to dabar nukenčia pensininkai, nes jų pensijos nespėja vytis augančios infliacijos, vadinasi jų pajamos vis mažėja ir mažėja, kaip kitų vis didėja ir didėja.
Nėra žiūrima į investicinius dalykus, žiūrima tik į šiandieninius reikalus, kad atrodytų, jog viskas yra gerai: pakelkime algas tiems, kitiems ir pan. Bet pažiūrėjus atidžiau, galima pastebėti, kad praraja tarp labai turtingų ir skurdžių vis labiau didėja. Galbūt skurstančių žmonių skaičius nedidėja, bet jų skurdas gilėja.
Kai kas stengiasi kuo daugiau prisigrobti, bet ateina laikas, kai mus įdeda į dėžutę ir viskas tas netenka prasmės. Aš net nemanau, kad tas gyvenimas su prisigrobtais turtais, nuskriaudžiant kitus yra malonus ar įdomus.
Ko gero yra skirtumas būti lietuviu Lietuvoje ir išeivijoje, konkrečiau Amerikoje?
Skirtumas yra. Kadangi Amerikoje 27 metus buvau kariuomenėje, o dar prieš tai 4 metus universitete, tai iš esmės atsiskyriau nuo lietuvių. Kai studijavau, universitete buvo nedidelis būrelis lietuvių ir mes net turėjome tokį neoficialų klubą – kartu linksmindavomės, susitikdavome po kelis kartus per savaitę, taip išlaikėme lietuvybę.
Kariuomenėje kontaktų su lietuviais turėjau daug mažiau. Atsitiktinai vienas mano draugas, su kuriuo aš užaugau irgi pasirinko kariuomenės kelią, mes kartu lankėme tas pačias mokyklas, tuos pačius kursus ir pan. Visuomet būdavo daug maloniau bendrauti su lietuviais, tada jausdavai, kad esi savas.
Tarp mūsų buvo didelis pasitikėjimas. Tuo tarpu Lietuvoje vyrauja labai didelis nepasitikėjimas. O mums atrodydavo, kad negalime vieni kitų išduoti, įžeisti, labai pasitikėdavome vieni kitais, kadangi mūsų buvo labai mažai.
Vėliau, kai su šeima kur nors apsigyvendavome iškart susirasdavome bent kelis lietuvius. Mano žmona, su kuria susipažinau Vokietijoje, gavo Amerikos pilietybę ir laikraštyje buvo parašyta, kad Rūta Kronkaitis tapo Amerikos piliete.
Mus tuoj pat susirado ten gyvenę lietuviai, kurie jau net lietuviškai nemokėjo, buvo sukūrę mišrias šeimas, bet mes susibūrėme draugėn. Net vietos radijuje turėjome pusvalandinę laidelę. Darydavome lietuviškas gegužines, net ir tie, kurie nemokėdavo lietuviškai, išmokdavo dainuoti lietuviškas dainas iš lapelių grojant armonikai. Taip mes palaikėme lietuvybę.
Skirtumas tas, kad užsienyje labiau įvertini tuos lietuvius, nes jų yra mažiau. Padėtis yra sunkesnė, nors dažnai net ir mišrių šeimų vyrai ar žmonos nelietuviai gan mielai priima mūsų kultūrą ir net patys įsijungia į tą veiklą.
Kaip jau minėjau, ketverius metus mokiausi universitete, paskui 27 tarnavau kariuomenėje, tad su lietuviais bendrauti progų turėjau nedaug, bet mano šeima lietuviška.
Ar sunku būdavo savo dar mažiems vaikams išaiškinti, kad jie gimę Amerikoje turi kalbėti lietuviškai, laikytis lietuviškų papročių?
Jie taip priimdavo labai gerai, tiesiog didžiuodavosi, kad jie yra kitokie. Dabar jie jau suaugę ir toliau didžiuojasi savo lietuvybe. Tiesa, atsimenu vieną atvejį, kai mūsų sūnus buvo kokių 4-5 metų aplinkui nebuvo visiškai jokių kitų lietuvių išskyrus mūsų šeimą, bet jis nemokėjo angliškai, tik lietuviškai.
Kai su kitais vaikais žaisdavo kaubojus ir indėnus ir su jais kalbėdavo lietuviškai, tad jį pradėjo vadinti „Lithuanian Indian“. Mūsų sūnus visuomet turėdavo būti indėnu. Galiausiai grįžęs namo jis pradėjo skųstis ir mes ėmėme mokyti jį anglų kalbos.
Tačiau mūsų vaikų pasididžiavimas, kad jie yra lietuviai labai akivaizdus ir svarbus. Galbūt būdami maži jie tos reikšmės tiksliai ir nesuprato, bet ypatingai tai sustiprėjo, kai Lietuvoje kilo Sąjūdis, mūsų šalį dažnai rodydavo per televizorių.
Net ir ne lietuviai, tiesiog amerikiečiai didžiavosi mūsų šalimi. Vienas mano draugas užimantis labai aukštą postą Amerikos Kongrese, kurį gan dažnai lankydavau, kiekvieną kartą mane kam nors pristatydamas pabrėždavo: Jonas yra lietuvis. Amerikiečiai didžiavosi, kad lietuviai su savo stiprybe taip gražiai ir drąsiai kovojo dėl savo laisvės.
Turbūt niekada nepamiršiu kaip lankantis su žmona Malaizijoje 1991 metais užsukome į menininkų turgų, kur savo kūrinius pardavinėjo įvairių karštų, bet daugiausia Malaizijos menininkai. Buvau įsisegęs mažytę Lietuvos vėliavėlę. Mums beapžiūrinėjant paveikslus priėjo viena menininkė ir pažiūrėjusi į tą mano mažytę vėliavytę paklausė ar čia ne Lietuvos vėliava. Atsakiau jai teigiamai ir su nuostaba paklausiau iš kur ji tai žino.
Moteris paaiškino, kad Lietuva jai yra laisvės simbolis, kad jie nuolat per TV mato kas vyksta Lietuvoje. Menininkė dar paprašė, kad įrašyčiau jai ką nors į geografijos knygą, į tą puslapį, kur yra Lietuva. Paskui su ja dar truputį pakalbėjome. Netoliese sėdėjo pora tokių labai jau meniškų menininkų, dreduotais plaukais, maišytos rasės, tokie beveik kaip piratai, mums jau einant šalin vienas jų sušuko „Landsbergis“ ir iškėlė nykštį į viršų, tada sušuko „Gorbačiov“ ir nykštį nuleido žemyn.
Tuo metu Lietuva tikrai buvo žinoma pasaulyje, tokioje vietoje, kur netikėjau, kad žmonės domėtųsi kas vyksta pasaulyje, sutikau Lietuvos gerbėjų. Tad net ir maža šalis gali būti išdidi ir tuo laikotarpiu tas išdidumas buvo matomas. Šiandien apie Lietuvą, jei išgirstame pirmoje vietoje, tai nebent dėl neigiamų dalykų – nusikaltimų, korupcijos. Ta visa žala padaryta sovietmečiu išeina paviršiun labai negražiai. Vytautas Landsbergis kokiais 1990 metais bendraudamas su užsienio lietuviais Lietuvą sulygino su nuskurdusia, suvargusia, sušalusia mergaite ir klausė ar mes mylėsime ją tokią. Ir Lietuva tikrai buvo nuskurdusi ir suvargusi, bet ją buvo galima mylėti.
Tačiau dabar kažkas atsitiko, bet ne iš skurdo, daugiau iš tos netikros puikybės Lietuvoje esama labai daug betvarkės visame kame. Vis tai palikimas to, kas buvo vadinama komunizmu, nors komunizmo idėjos Tarybų Sąjungoje niekada ir nebuvo įgyvendintos kaip tokios, nes tą šalį valdė paprasčiausia kriminalinė gauja.
Gyvendamas Amerikoje jūs nė karto nesuabejojote, kad Lietuva bus laisva?
Aš niekad negalvojau, kad Lietuva bus laisva. Tik kokiais 1989 metais pradėjau to tikėtis. Jei kada ir galvodavau, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę, tai tikrai ne mano gyvenime. Juolab niekad nebūčiau patikėjęs, kad pats gyvensiu Lietuvoje, kad būsiu jos kariuomenės vadas!
Lietuvoje įvyko nuostabūs dalykai, stebuklas, kurį sukūrė patys žmonės. Juose buvo susikaupę pakankamai pykčio dėl to, kad buvo žeminami, laikomi tarsi gyvuliais ir Lietuvos žmonės stojo kovoti už savo laisvę.