Komisija buvo sudaryta socialliberalų, kuriems vadovauja buvęs generalinis prokuroras ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, iniciatyva. 1997-iaisiais tiriant J. Abromavičiaus žūties aplinkybes, jis ėjo generalinio prokuroro pavaduotojo pareigas.
Kaip teigiama J. Razmos ir A. Ažubalio atskirojoje nuomonėje, tyrimo tikslu tapo sąmoningas visuomenės dezinformavimas ir konservatorių šmeižimas.
„Tokį sumanymą galima įvardinti kaip nusikalstamą todėl, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. 4 dalyje skelbiama: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“, - cituoja parlamentarai. – (…) Loretos Graužinienės vadovaujamos grupės Seimo narių parengtose išvadose nesunkiai galima įžvelgti atviro šmeižto, o pačios išvados yra visuomenės dezinformacija. Pasirašę minėtas išvadas tokios grupės organizatoriai sąmoningai pažeidė Konstituciją. Seimas savo nutarimu negali patvirtinti tokios veikos“.
Anot parlamentarų, vertinant komisijos surinktą medžiagą išryškėjo, kad išvadas norima grįsti „ne objektyvia medžiaga, o subjektyviais tos medžiagos interpretavimais, nepaisant nei logikos, nei sveiko proto reikalavimų“.
Kai kurių liudytojų pateikta informacija esą buvo prilyginta faktams, o kitų (daugiausia vienaip ar kitaip susijusių su konservatoriais) esą net nepaminėta arba pacituota fragmentiškai. Konservatoriai apgailestauja, kad liudyti nebuvo kviestas Sigitas Kaktys, kuris prieš dešimtmetį vadovavo kitai komisijai, taip pat besidomėjusiai J. Abromavičiaus žūtimi.
Konservatorių teigimu, komisijos vadovai nenorėjo girdėti siūlymų tirti Rusijos specialiųjų tarnybų įtaką rezonansinių įvykių atsiradimui. Atskirojoje nuomonėje cituojama 1993 metų agentūros BNS pranešimas apie Estijos jėgerių kuopos maištą, kuris esą vyko tuo pat metu kaip savanorių maištas Pakaunėje ir priminė pastarąjį.
Anot konservatorių, per tyrimą nebuvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad J. Abromavičius disponavo išsamia ir patikrinta informacija apie to meto šalies rezonansinius įvykius (savanorių maištą, tilto per Bražuolės upelį sprogdinimą) bei asmenis, dalyvavusius šioje veikoje, bei to, kad ši informacija buvo pagrindas jį nužudyti. Priešingai – esą gauta parodymų, kad ši informacija teisiniu požiūriu buvo nepilna, nepatikrinta ir netinkama teikti nagrinėjimui teisme.
Atskirojoje nuomonėje kur kas palankiau įvertinta S. Kakčio vadovautos komisijos veikla. Ji esą neturėjo galimybių iš esmės atsakyti į kai kuriuos suformuluotus klausimus, tačiau pateikė svarbių pasiūlymų dėl teisėsaugos institucijų efektyvesnio darbo.
Parlamentarai pažymėjo, kad komisija negavo duomenų, rodančių, jog J. Abromavičiaus žūtį tyrusiems pareigūnams būtų buvęs daromas poveikis pažeidžiant Konstituciją ir įstatymus.
Pasak konservatorių, nebuvo nustatyta tiksli data, kada tuometinis krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius iš Antrojo operatyvinių tarnybų departamento gavo J. Abromavičiaus parengtą pažymą apie kai kuriuos rezonansinius įvykius.
Seimo komisijos išvados yra nepalankios konservatoriams. Jas parlamentui numatoma pateikti antradienį.
Anot komisijos, J. Abromavičiaus mirtis vertintina kaip žmogžudystė, įvykdyta teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turi ryšių su kai kuriais ankstesniais bei dabartiniais konservatorių lyderiais.
Dėl domėjimosi 1993 metų savanorių maištu ir geležinkelio tilto per Bražuolės upelį susprogdinimu saugumietis šių nusikaltimų organizatoriams esą tapo pavojingas ir tai esą galėjo lemti jo žūtį.
Be to, komisija tvirtina, esą nužudymo tyrimu itin aktyviai domėjosi su Tėvynės sąjunga susiję asmenys, tarp jų – ir pats partijos vadovas, tuometinis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Buvęs VSD darbuotojas ir savanoris J. Abromavičius buvo susprogdintas savo automobilyje Kaune 1997 metų sausio 31 dieną. Manoma, kad jo žūtis susijusi su vykdytais geležinkelio tilto per Bražuolės upelį susprogdinimo ir savanorių maišto tyrimais.