Politikai paprastai aktyvesni tampa ir fantazijos vadeles atleidžia prieš rinkimus. Tuomet pagausėja patrauklių ryšių su visuomene akcijų, originalių idėjų, o kandidatai į šiltas vieteles pažeria potencialiems rinkėjams pluoštus užslėptų savo talentų.
Pavyzdžiui, šių metų pradžioje praūžę savivaldybių tarybų rinkimai dažnam vis dar asocijuojasi su Liberalų sąjūdžio kartotu „garbės žodžiu“ arba socialdemokrato Algirdo Paleckio melodija: „aš tikiu tavim, vilnieti, aš tikiu...“
Tačiau neretai politikoje vadovaujamasi dviem taisyklėmis – pusiau rimta ir rimta, nors jos iš esmės reiškia ta patį. Viena skelbia, kad vos įvykus rinkimams, prasideda nauji rinkimai. Kita – tai iš Lietuvos Konstitucijos kylantis teiginys, kad Seimo nario mandatas yra nepertraukiamas. Taigi jei jau buvai išrinktas rodytis visuomenės akyse, tai, trumpai tariant, nedink iš akiračio visą kadenciją. Kitaip per kitus rinkimus į užimamą postą nebepateksi.
Todėl parlamentarai stengiasi atsidurti dėmesio centre ir neužsiimdami tiesioginiu savo darbu. Tam daugiausia laiko ir jėgų jie gali skirti ilsėdamiesi nuo pagrindinių pareigų: seimūnai – tarp Seimo sesijų, ministrai – per atostogas.
Tiesa, ne visi jų žygiai iš anksto būna suplanuoti kaip ryšių su visuomene akcijos. Kai kurie politikai tiesiog atsiduoda savo pomėgiams ar hobiams, savireklamos tikslus paversdami antraeiliais.
Kad ir kaip ten būtų, šią vasarą rinkėjai vėl galėjo stebėti ir stebėtis politikos veikėjų originalumu.
Tvirtos sveikatos savininkai
Vienas iš politikoje paplitusių būdų pasirodyti – fizinės jėgos ir sveikatos demonstravimas. Nepaisant to, kad tautos atstovai iš esmės turėtų būti renkami už gebėjimą naudotis savo galva, šis metodas kartais neblogai suveikia, ypač kai politikas nori sustiprinti savo kaip nenugalimo lyderio įvaizdį.
Itin vykęs tokio elgesio ir jo sėkmės pavyzdys pastarosiomis savaitėmis – Rusijos prezidento Vladimiro Putino pozavimas paparacams Sibire, kur žvejodamas su Monako kunigaikščiu Albertu II jis ėmė ir nusimetė viršutinius drabužius.
Dar visai neseniai pusamžis pusnuogis vyras, apsimovęs kareiviškas maskuojamąsias kelnes, apsiavęs sunkiais kerziniais batais ir užsimetęs ant peties meškerę būtų buvusi puiki ikona turizmo Sibire reklamai.
Tačiau dabar, kad ir kokiu savo krašto patriotu skelbtųsi V.Putinas, jis visų pirma puikiai išreklamavo save, ypač tarp moterų. Rusijos rinkėjos masiškai šlavė žurnalus, kurių viršeliuose puikavosi būtent toks vyriškis, kuriam galėtum patikėti valdyti valstybę.
Fotosesijos Sibire visiškai užteko, kad Rusijos vadovas ne tik nuginkluotų užsienio spaudą, bet ir vėl atgaivintų kalbas, jog teisingiausias jo žingsnis prieš kitąmet vyksiančius prezidento rinkimus būtų ne išsirinkti savo įpėdiniu kurį nors iš artimų sąjungininkų, o vėl balotiruotis pačiam.
Nors dabartinė šalies Konstitucija ir neleidžia būti perrinktam prezidentu trečiąsyk iš eilės, retkarčiais Rusijos viešojoje erdvėje vis iškyla pasamprotavimų, kad ji ne taip jau sunkiai pakeičiama. Be to, dar pora panašaus įtaigos lygio ryšių su visuomene akcijų, ir tauta gali tiesiog pradėti maldauti V.Putino pasilikti Kremliaus soste.
Tiesa, panašūs veiksmai prieš porą metų tuomečiam Lietuvos prezidentui Rolandui Paksui nepadėjo išsaugoti posto. Per patį apkaltos proceso įkarštį jis žiemą maudėsi ledinėje Baltijos jūroje, skraidė lėktuvais, demonstruodamas geležinę sveikatą. Tačiau tą kartą jo likimą sprendė Seimo nariai, o ne paprasti rinkėjai.
Ne taip pompastiškai, bet gerą formą demonstruoti mėgsta ir kiti politikai. Ne tik JAV prezidentas George'as W.Bushas, kuris, nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje būtų, rytais išsiruošiantis pabėgioti. Juo bandė sekti ir Prancūzijos vadovas Nicolas Sarkozy. Tiesa, į pastarojo kūną neseniai labiau dėmesį atkreipė pasklidusios žinios, neva vienas prancūzų žurnalas kompiuterinėmis priemonėmis šiek tiek pašlifavo netobulą figūrą.
Kuris pasirodys geriau?
Lietuvos konservatorių lyderis Andrius Kubilius mėgsta fotografuotis važiuodamas dviračiu, o premjeras socialdemokratas Gediminas Kirkilas neatsispiria pagundai pademonstruoti tenisininko sugebėjimus.
Liepos viduryje jis su 17-mete šalies teniso viltimi Ričardu Berankiu laimėjo dvejetų varžybas prieš Lietuvos teniso sąjungos prezidentą Liutaurą Radzevičių ir trenerį Remigijų Balžeką.
Tačiau bene plačiausiai užsimojęs Lietuvos politikas šią vasarą turbūt buvo krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, nusprendęs įkopti į aukščiausią Europos viršūnę – Monblaną.
„Važinėti dviračiais, sportuoti yra teigiamas šių laikų žmogaus bruožas. To negalima priskirti vien tik viešųjų ryšių akcijoms. Jeigu tai žmogus daro nuolat, tai yra jo gyvenimo stilius, tikrai negalima sakyti, kad jis tik reklamuoja save. A.Kubiliaus nebūtų galima kaltinti, kad jis sportuoja tik dėl viešųjų ryšių, nes šis politikas dviračiais važinėja ne pirmus metus. O J.Oleko atvejis, manau, yra labiau viešųjų ryšių akcija, nes nuo to Lietuvos krašto apsaugos sistema tikrai nepagerės“, – komentavo ryšių su visuomene specialistas Artūras Jonkus.
Demonstruoja kūrybiškumą
Retkarčiais politikai dėmesį į save atkreipia ir gana netikėtais būdais. Pavyzdžiui, Seimo Valstiečių liaudininkų frakcijos narys Skirmantas Pabedinskas ir konservatorius Julius Dautartas šią vasarą pradėjo kurti dokumentinį filmą apie Lietuvos kaimą.
Buvęs televizijos žurnalistas ir teatro režisierius pastaruoju metu daug laiko praleidžia Anykščių rajone fiksuodamas beišnykstančio kaimo kasdienybę.
„Tai kaimas, kuriame kadaise gyveno 42 šeimos, o dabar likę vos du 80 metų jau perkopę senukai, Jie vieninteliai pasiliko, nepatraukė ieškoti geresnio gyvenimo, atsilaikė ir per bandymus iškelti iš melioruojamų plotų. Jie labai įdomūs, aktyvūs ir į viską žiūri truputį filosofiškai. Mudu su Juliumi bandome ne tik fiksuoti įvykius, tačiau ir pažvelgti šiek tiek giliau. Norime atskleisti, kodėl juodu taip kabinasi į tą žemę, į tą vietovę, kodėl jiems ten gera, nors nėra nei autobuso, nei kitokio susisiekimo, nors žiemą ten viską užpusto. Be to, tai unikalus kaimas, galbūt vienintelis toks Lietuvoje, kuris turi labai įdomias tradicijas“, – užsidegęs apie filmavimo darbus pasakojo S.Pabedinskas, prisipažinęs, kad pasiilgo žurnalistikos.
Tiesa, paklaustas, ar kandidatuos kitąmet vyksiančiuose Seimo rinkimuose, jis tiesiai neįvardijo, ar ši, pirmoji ketverių metų kadencija parlamente nebus ir paskutinė.
Parlamentaras tikino, kad filmuodami dokumentinį filmą vyrai stengiasi atsiriboti nuo politikų įvaizdžio, o bendraudamas su žmonėmis dažnai pajunta, kad jis vis dar labiau atsimenamas kaip žurnalistas.
„Kartais kalbamės, o žmogus ir sako: mačiau tą jūsų reportažą, va gi jūs filmavote mūsų rajone. Nors aš gal prieš 15 metų tą reportažą ruošiau. Tačiau kai prasideda tokios kalbos, išnyksta riba tarp mūsų ir filmuojamų žmonių, nebelieka jokios politikos, nieko“, – įspūdžiais dalijosi S.Pabedinskas.
„Valstietis“ taip pat tikino, kad iš pradžių filmuotojai neketino afišuotis, ir apie kuriamą filmą ketino paskelbti, tik kai jis būtų baigtas, tačiau vėliau esą informacija kažkaip nutekėjo. Tiesa, vien vasaros S.Pabedinskui ir J.Dautartui nepakaks – į Anykščių rajoną su kamera jie skubės ir rudens bei žiemos savaitgaliais, mat nori įamžinti ne atskiras akimirkas, o visą laiko tėkmę pasirinktame kaime.
A.Jonkus kol kas nebuvo linkęs pripažinti šio filmo viešųjų ryšių akcija. „Iš karto negalima klijuoti etiketės. Reikėtų žiūrėti, ką jie tame filme rodys. Jeigu jie tai daro tiesiog prisiminę savo profesijas, viskas gerai.
Tačiau jeigu kas nors kurtų filmą apie vieną iš partijos lyderių arba akcentuotų vieno ar kito žmogaus reikšmę Lietuvos kaimo plėtrai, pakviptų nekaip. Jų veiksmus reikia vertinti pagal rezultatą: kas tame filme bus vaizduojama, ir kokia žinutė visuomenei bus siunčiama“, – kalbėjo ryšių su visuomene specialistas. Dabar reikėtų prisiminti prieš keletą savaičių paskelbtą žinią, kad režisierius Saulius Vosylius ir scenarijų rašysiantis žurnalistas Vytautas Matulevičius kurs vaidybinį filmą apie R.Paksą.
Beje, dokumentinio filmo kūrimas – jau ne pirmas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nario S.Pabedinsko originalus veiksmas šią vasarą. Birželio pradžioje jo pokštas išvažiuojamajame komiteto posėdyje nemaloniai nuteikė kai kuriuos politiko kolegas.
Tiesa, minėtą posėdį galbūt reikėtų pavadinti išplaukiamuoju, mat tada bendra NSGK atstovų diskusija su į Lietuvą atvykusiais Ispanijos parlamentarus buvo perkelta į Nemunu kursuojantį garlaivį.
Politikai ketino pasikalbėti laive negirdint pašalinėms ausims, todėl garlaivyje kitų keleivių nebuvo. Tačiau S.Pabedinskas, iš anksto pranešęs, kad susitikime dalyvauti negalės, persirengė žveju, įsiropštė į garlaivį ir apsimetė gaudąs žuvis. Vėliau jis pasakojo girdėjęs viską, kas buvo kalbama, o kiti politikai esą visiškai nekreipė į jį dėmesio.
Svarbus kontekstas
Kai kurie politikai atoslūgį šalies politiniame gyvenime bando išnaudoti nekasdieniais pareiškimais ir siūlymais.
Visuomenėje įsisiūbavus diskusijoms dėl dvigubos Lietuvos pilietybės, originaliai nuskambėjo buvusio Vilniaus mero, Liberalų ir centro sąjungos lyderio Artūro Zuoko prašymas išimties tvarka suteikti Lietuvos pilietybę avangardinio kino pradininkui Jonui Mekui.
Liberalcentristas, kaip J.Meko vizualiųjų menų centro tarybos pirmininkas, dėl kreipimosi į prezidentą ir pilietybės suteikimo paprašė tarpininkauti bendrapartietį kultūros ministrą Joną Jučą. A.Zuokas teigė, kad J.Mekas dar 2000 metais pats yra prašęs suteikti jam Lietuvos pilietybę, tačiau šis prašymas taip ir liko biurokratų stalčiuose. Dabar menininkui esą nepatogu vėl prašyti, o Lietuvai tikrai verta pagerbti šį žmogų.
Kai kurie politikos apžvalgininkai ironiškai pagyrė A.Zuoką už dar kartą puikiai pademonstruotą uoslę progoms pasireklamuoti. Kita vertus, kad Lietuvą ir dabar garsinantis J.Mekas vertas šalies pilietybės, nesiginčija niekas.
„Kiekviena originali idėja, kad ir kokioje sferoje ji iškiltų – ar mene, ar kultūroje, ar politikoje – visada išgarsina jos autorių.
Tačiau iš karto negalima dėti minuso ženklo. Didžiausia problema Lietuvoje yra ta, kad bandydami sumenkinti vieno ar kito politiko žingsnį veikėjai sako: tai yra viešųjų ryšių akcija. Ryšiai su visuomene yra tik instrumentas, ir savaime jie nėra nei teigiami, nei neigiami.
Dėl to teigiamą ar neigiamą prasmę įvairios akcijos įgyja tiktai kontekste, kaip jos yra naudojamos, – reziumavo ryšių su visuomene specialitas A.Jonkus.