Gyvenimo pamatai dedami šeimoje
„Mano kelias į kunigystę ir pilietinę veiklą formavosi daugelį metų, nuo pat vaikystės. Na, o Dievo karalystė, kaip sakė Kristus, jau yra tarp mūsų ir ateina nepastebimai – žmogus nė nepastebi, kaip iš pasėto grūdo pradeda siūbuoti javai“, – paklaustas, kodėl pasirinko dvasininko kelią, atsako kunigas Robertas. Anot jo, gyvenimo pamatas paklojamas vaikystėje. Ankstyvąjį savo gyvenimo tarpsnį jis praleido supamas tikinčių ir patriotiškų žmonių, ir gūdžiu sovietmečiu neišsižadėjusių savo įsitikinimų.
„Augau gražiame Dzūkijos miestelyje Leipalingyje. Tėtis Antanas dirbo vokiečių kalbos mokytoju, mama Anelė buvo medicinos sesuo. Abu tėveliai gyvena tėviškėje. Mano brolis Rolandas svajojo tapti jūreiviu, baigė laivybos mokyklą, plaukiojo jūroje, o dabar pasirinko ramesnį gyvenimą – dirba baldžiumi“, – apie savo artimuosius pasakoja kunigas Robertas, šiemet atšventęs 47-ąjį gimtadienį.
KGB archyve rado savo bylą
Kai po Nepriklausomybės atgavimo atsirado galimybė peržiūrėti slaptuosius KGB archyvus, kunigas Robertas jame rado savo bylą.
„Prie mano dosjė buvo įrašyta saugumiečių pastaba: „Augo fanatiškų nacionalistų, religininkų šeimoje, anksti pradėjo dalyvauti antisovietinėje veikloje“. Kas yra fanatizmas ir nacionalizmas sovietų ir mūsų supratimu, galima ginčytis, tačiau šiame įraše glūdi tiesa – laisvės kovos estafetę bei krikščioniškąsias vertybes daugelis mūsų perėmėme iš savo šeimų. Pastebėta, kad prispausta tauta vėl pakyla kovai už laisvę, vos tik užauga nauja karta – daugmaž kas trisdešimt metų. Prisiminkime 1794, 1830–1831, 1863–1864 m. sukilimus. Aštuntasis dešimtmetis sutapo su mūsų paauglyste ir jaunyste.
Tai buvo metas, kai pradėta pogrindyje leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, Kaune susidegino Romas Kalanta, susibūrė Lietuvos Helsinkio grupė, kitos lietuvių disidentų organizacijos. Dzūkijoje net ir sovietmečiu žmonės pusbalsiu kalbėjo apie partizanų kovas, okupaciją, dainavo partizanų dainas. Mes, vaikai, lyg kempinės sugerdavome tai, ką girdėdavome, ir tai ugdė mus. Kildavo klausimų, kodėl tavo artimieji kalba viena, o mokykloje girdi kita, kodėl žmonės brangina tikėjimą ir Bažnyčią, o viešumoje tai koneveikiama“, – pasakoja kunigas Robertas ir prisimena savo pirmąją mokytoją D.Mickevičienę, išdrįsusią, pasakojant apie sovietinės Lietuvos herbą, pasakyti, kad „anksčiau Lietuva turėjo kitą herbą – Vytį, kuris buvo geras, mat jame vaizduojamas raitelis ant žirgo nieko nepuolė, o gynė šalį“.
Pavyzdys – disidentai ir drąsūs kunigai
Didelę įtaką Robertui bei jo draugams darė ir drąsieji to meto Dzūkijos ir Sūduvos kunigai – J.Zdebskis (1986 m. veikiausiai ne be KGB pastangų žuvęs keistomis aplinkybėmis autokatastrofoje), A.Deltuva, Kybartuose kunigavęs S.Tamkevičius (dabartinis Kauno arkivyskupas), I.Plioraitis bei kiti. Jų pavyzdys paskatino sąmoningiausius jaunuolius burtis į pogrindines katalikiškas organizacijas. 1976 m. Robertas su draugais įsitraukė į nelegalų „Eucharistijos bičiulių“ judėjimą, kurio susirinkimuose buvo kalbama apie tikėjimą, tautinio atgimimo žadinimą.
„Tuo metu iš lagerių kaip tik grįžo P.Plumpa, sesuo N.Sadūnaitė, kiti disidentai. Jie darė mums didžiulę įtaką. Žavėjomės šiais žmonėmis, nesitaikstančiais su priespauda, ir rengėmės patys ginti tikėjimą ir tautos savigarbą. Skaitėme pogrindžio spaudą, klausėmės sovietų kariškių slopinamų užsienio radijo stočių. Be abejo, daugelis mūsų patekome į KGB akiratį“, – prisimena kunigas Robertas.
Atsisakė prisiekti Sovietų sąjungai
Baigęs mokyklą, Robertas įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, pasirinko vokiečių kalbos mokytojo specialybę. Vilniuje susipažino su ryškiomis to meto pogrindžio asmenybėmis – J.Sasnausku, V.Bogušiu, A.Terlecku. Dėl ryšių su pogrindžiu buvo sumuštas, nespėjęs baigti studijų, pašauktas į kariuomenę. Čia tikinčio lietuvio laukė dideli išbandymai: vaikinas atsisakė prisiekti Sovietų sąjungai.
„Aš, Lietuvos pilietis Robertas Grigas, atsisakau duoti karinę priesaiką, kaip prieštaraujančią mano religiniams ir tautiniams įsitikinimams“ – per iškilmingą rikiuotę nuskambėjo kariniame miestelyje Kazachstano stepėse drąsūs ir pribloškiantys lietuvio vaikino žodžiai. Šiuo žingsniu buvo padėtas apsisprendimo taškas: jis nusprendė nesilenkti priespaudai ir pasirinko taikią kovą už savo tikėjimą ir savo tautą. Grasinimai, mušimas neprivertė Roberto prisiekti. Jis buvo pasodintas į areštinę, kurioje teroras tęsėsi – grupė vadų užsiundytų nuteistųjų jį daužė, šaukdami, kad užmuš šitą „tėvynės išdaviką“.
„Mane, galima sakyti, išgelbėjo Vidurinėje Azijoje pradėjusi siausti epidemija – buvau paguldytas į ligoninę. Čia mane aplankė mama ir kunigas J.Zdebskis. Per artimuosius ir draugus mano istorija pasiekė Vakarų spaudą. Su Dievo pagalba tuos dvejus metus sovietų kariuomenėje ištvėriau“, – pasakoja kunigas.
Šventimus gavo slapta
Grįžęs į Lietuvą, Robertas dirbo zakristijonu Širvintų rajone, Kaukliuose, pas kunigą R.Puzoną.
„Su kunigu Roku jautėmės esą tikri bendraminčiai, dvasios broliai. Kunigas elgėsi drąsiai, tad nuolat sulaukdavome piktų pastabų iš vietos valdžios, saugumiečių. Mus vadino „ekstremistais“. Aš mokiausi slaptoje seminarijoje. Tai buvo galimybė įgyti kunigui būtiną išsilavinimą, nes valdžia labai kontroliavo tuo metu Lietuvoje vienintelę Kauno kunigų seminariją, leisdavo kasmet į ją priimti vos kelis naujokus. Taip buvo siekiama dirbtinai didinti kunigų stygių. Į pogrindžio seminariją stodavo tie, kuriems saugumas neleisdavo stoti į Kauno seminariją“, – apie savo antrąją nelegalią Alma Mater pasakoja kunigas Robertas.
Bedirbant zakristijonu Kiaukliuose, atėjo ir 1987 m. Robertas buvo vienas iš dalyvavusių ir pasisakiusių mitinge prie paminklo Adomui Mickevičiui. Saugumiečių atsako neteko ilgai laukti. „Raumeningi žaliūkai įsitempė mane į savo mašiną, apdaužė ir visą naktį vežiodami grasino susidoroti. Kalbėjo lietuviškai rusišku žargonu, aiškino, kad tai – įspėjimas už dalyvavimą demonstracijoje. Paryčiui sustojo nepažįstamame mieste. Du iš jų kažkur nuėjo, o likę snaudė. Nutaikęs progą, šokau iš mašinos ir pradėjau bėgti per miestą, šaukdamas savo vardą ir pavardę. Pasirodo, atvežė į Joniškį. Susiradau bažnyčią, kunigus, papasakojau, kas atsitiko. Buvau be apavo, akinių, vienmarškinis“, – prisimena kunigas Robertas. Kunigo šventimus šviesaus atminimo kardinolas (tuomet – dar vyskupas) Vincentas Sladkevičius jam suteikė 1987 m. gruodį.
Su meile kunigas Robertas prisimena savo parapijiečius Kaukliuose, Labanore. Iš šio Aukštaitijos miestelio su savo parapijiečiais kunigas vyko į Baltijos kelią.
Ar tokios Lietuvos tikėjosi?
Vieni ryškiausių kunigo Roberto prisiminimų – apie 1991 m. sausį, kai visa tauta buvo susitelkusi ir pajėgė taikiai atsilaikyti prieš sovietinę prievartą. Tada kunigas Robertas, vikaravęs Kaišiadoryse, paprašė vyskupo J.Matulaičio leidimo ir nedelsdamas išvyko į Vilnių. Jis, neprisiekęs sovietams, prisiekė kartu su Parlamento gynėjais, aukojo šv. Mišias, teikė gynėjams bendrą išrišimą.
Paklaustas, kaip šiandien jaučiasi Lietuvoje, už kurią visada kovojo, kunigas Robertas atsako:
– Žvelgiant nuo Adomo Mickevičiaus paminklo laiptų, mes pasiekėme labai daug: turime savo valstybę. Prieš dvidešimt metų apie tai tedrįsome svajoti. Labai norėtųsi, kad mūsų žmonės pajėgtų išsirinkti valdžią, kuri gintų tautos ir valstybės interesus, saugotų ir globotų svarbiausias vertybes – teisingumą, lietuvišką kultūrą, kalbą, sveiką ir darnią šeimą. Už gerus dalykus visada tenka kovoti. Tačiau dabar, skirtingai nei sovietmečiu, turime nepalyginti daugiau galimybių tai daryti, pasinaudodami savos, tegul ir netobulos, valstybės, laisvės ir demokratijos teikiamais privalumais. Tereikia budrios sąžinės, meilės ir ryžto taip elgtis“.
Šiandien kunigas Robertas rūpinasi pagalba nepasiturintiems, o tęsdamas jaunystėje pradėtą literato kelią (kai pasirodė Rasūno slapyvardžiu pasirašyti ranka perrašomi jo poezijos rinkiniai), jau išleido kelias poezijos bei prisiminimų knygas. Atsisveikindamas kunigas Robertas padovanojo atviruką. Jame – Trispalvės spalvomis nudažyti Lietuvos kontūrai ir užrašas: „Neišduok.