Į studiją neatvykus Vyriausybės atstovui, žurnalistas teturėjo du pašnekovus - buvusį premjerą A.Kubilių ir „Jukos" prezidentą Michailą Chodorkovskį. Pokalbis bus parodytas per Lietuvos televiziją spalio 8 dieną.
Po laidos įrašo su V.Pozneriu kalbėjosi „Lietuvos rytas".
- Ar Rusijos televizijos akademijos prezidentą taip paprastai galima pasikviesti vesti kokios nors kompanijos savireklamos šou?
- Rusijos kapitalo atėjimas į Lietuvą - man pačiam įdomi tema. Ir aštri. Turint galvoje Lietuvos ir Rusijos istorinius santykius. Tai - proga pasišnekėti dviem šalims, nes, mano manymu, pastaraisiais metais tų pokalbių trūksta - kiekvienas girdi tik save.
Nemanau, jog yra blogai, jeigu „Jukos" nori kalbėtis ir pristatyti savo planus. Taip - kompanija nori parodyti save iš gražiosios pusės. Argi tai - kriminalas?! Aišku, gal gražiau būtų buvę, jei prisistatyti „Jukos" būtų pakvietę patys lietuviai. O klausimus, man atrodo, aš pateikiau vienodai nemalonius abiem pusėms.
- Ar jūs neturėjote problemų gauti Lietuvos vizą?
(V.Pozneris kaipmat iš švarko kišenės išsitraukė pasą, išmargintą įvairių valstybių vizomis.) Užuominą supratau ir galiu pasakyti, kad mano požiūris į Kaliningrado problemą Rusijoje būtų vadinamas nepopuliariu.
Tas žemės gabalėlis, įspraustas tarp Lenkijos ir Lietuvos, niekada nepriklausė Rusijai. Tai - Potsdamo sutarčių pasekmė. Niekas tada neįsivaizdavo, kad Sovietų Sąjunga kada nors subyrės. Bet taip atsitiko, ir tas žemės gabalėlis liko atskirtas.
Kieno tai problema? Aišku, kad Rusijos. Kodėl dėl to turėtų kentėti Lietuva ar Lenkija? Rusijai nereikėjo imti tos žemės.
Dabar Lietuva turi teisę reikalauti vizų iš keliaujančiųjų perjos teritoriją. Nėra apie ką diskutuoti. Lietuva neturi kitos išeities: jei nori įstoti į Europos Sąjungą - ji privalo laikytis ten galiojančios tvarkos, ir niekas išimčių Lietuvai ar Rusijai nedarys.
Tegu dabar Rusijos valdžia galvoja, kaip pagelbėti savo piliečiams. Gali organizuoti pigius skrydžius lėktuvais arba plukdyti keltais. Arba derėtis dėl supaprastintos vizų išdavimo tvarkos. Bet teisinei valstybei nedera kelti tokio triukšmo ir mojuoti kumščiais, kaip tai vyksta dabar. Reikia realiai vertinti situaciją ir ieškoti išeičių.
Mielai surengčiau televizijos tiltą tarp Vilniaus, Maskvos ir Kaliningrado. Ir kviesčiau į jį ne politikus, o paprastus žmones.
Jau kalbėjau apie šią problemą laidoje, kurią vedu kartą per savaitę Maskvos radijuje. Visi skambinusieji kalbėjo kaip vienas: nėra ko kelti triukšmo - reikia darytis vizas.
- Esate prisipažinęs, kad savo žurnalisto karjerą informacijos agentūroje APN pradėjote kaip propagandininkas. Kas jūs šiandien - Rusijos dabarties propagandininkas ar kritikas?
- Aš - žurnalistas. Mano užduotis - savo žiūrovams pateikti kuo daugiau informacijos. Nieko daugiau. Žurnalistas neturi svarstyti, ar tai - gera, ar bloga informacija, ar kam nors naudinga. Svarbiausia, kad ji būtų teisinga. Aš tuo ir rūpinuosi. Ir stengiuosi padėti žmonėms suprasti, kas yra pilietinė visuomenė.
- Mėgstate sakyti, kad televizijos žvaigžde tapote per vieną naktį.
Manęs daug metų neleido į ekraną. Nieko nuostabaus - turiu neslavišką pavardę. Gimiau emigrantų šeimoje ir „ne ten" -Paryžiuje, augau „ne ten" -Amerikoje ir Vokietijoje, ir tik 18-kos pirmą kartą atvykau į Rusiją.
Ir tada - pirmasis televizijos tiltas su Philu Donahue tarp Sietlo ir Peterburgo. Atsibudau garsus. Bet suprantate, man tuo metu jau buvo 51-eri. Ir ta šlovė man neapsuko galvos. Gal kitaip būtų buvę, jei aš būčiau 32-ejų. Gal būčiau pasijutęs labai svarbus.