Vienas iš projekto iniciatorių V. Ušackas su DELFI pasidalijo įspūdžiais, kuriuos jis patyrė su sūnumi Raimundu per dešimt ekspedicijoje praleistų dienų. Grįžti su bendrakeleiviais nenuėjus viso suplanuoto maršruto teko dėl įtempto darbo grafiko – šiomis dienomis baigiasi ambasadoriaus atostogos.
Iš viso Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos organizuojamos ekspedicijos dalyviai žada įveikti apie 100 km ir į Lietuvą grįžti rugpjūčio 20 dieną.
Rugpjūčio 22-ąją, Juodojo kaspino dienos išvakarėse, V. Ušackas žada Londone pristatyti „Misiją Sibiras 2007“.
Vietiniai ir tempė iš balos, ir vaišino žuvimi
„Traukiniu nuvykome į Maskvą, iš ten – lėktuvu į Krasnojarską. Autobusu pasiekėme Pimiją, pakeliui palikdami estų įkurtą Narvą. Dalis liko tvarkyti kapinių Pimijoje, o mes išvažiavome į septintąjį Rešotų lagerį. Į jį per pirmą vežimą buvo išvežta apie 3 tūkst. lietuvių.
Važiavome samdytu automobiliu pro Kanską, kur kalėjime 1941 metais buvo sušaudyti lietuvių karininkai. Tas kalėjimas yra išlikęs ir iki šiol veikia.
Tarp senųjų sibiriečių yra daug tremtinių ar jų palikuonių – vokiečių, ukrainiečių, lietuvių, latvių, pačių rusų. Kai kurie tebekalba savo kalbomis. Vienas mūsiškis nuolat nešiojosi Trispalvę, taigi mus einant per Bolšoj Ungut pro šalį važiuojantis vyras lietuviškai paklausė: „ Vyrai, kur einate?” Ėjome nusipirkti produktų košei – išsekę, šlapi, ir še tau – taigos gūdumose kažkas kalba lietuviškai!
Paaiškėjo, kad tas vyras – Zigmas Zalogaitis. Ten gyvena ir jo brolis Algimantas. Malyj Ungut kapinėse palaidota jų mama. Jų šeima iš Vilkaviškio rajono, Mažuičių kaimo, buvo ištremta 1948 metais.
Narvoje susipažinome su Danute Belianina-Danielaite iš Varėnos, ji pavaišino mus arbata. Moteris ištekėjusi už ruso. Jos sesers dukra dabar gyvena Vilniuje ir moko anglų kalbos Karo akademijoje.
Keliaudami į Rešotus praėjome kalėjimo administracijos pastatą. Išėjo pulkininkas, klausia: „Ko ieškote?” Sakau, kad lankau vietas, kur senelis buvo ištremtas. „Ką darė?” – klausia. Sakau: „Sėdėjo…”
Visiems darė įspūdį, kad mūsų po taigą vaikščiojo visas būrys, nešėmės vėliavą. Ten yra upė, todėl jei reikia, vietiniai dažniausiai plaukia upe, joje žvejoja. O mes – pėstute. Visi buvo žiauriai nustebę. Latviai anksčiau buvo nuvažiavę į savo tautiečių tremties vietas. Bet kad kitų kraštų jaunimas važiuotų, nepasitaikė. O lietuviai – jau antrą kartą.
Daugelis sutiktųjų mielai padėdavo, pavaišindavo. Prie upės sutikti žvejai prigaudė mums žuvies, tai dvi dienas maitinomės žuviene. Kartą važiavome ir užklimpome didžiulėje baloje. Netikėtai vidury taigos lyg Dievo dovana atsirado sunkvežimis, žmonės, kurių vardų net nežinome, ir padėjo išvažiuoti. Arba sutikome tokį Jurijų, žveją. Klausia: „Vaikinai, iš kur jūs?” Sakome: „Iš Lietuvos”. „Tai kodėl rusų nemylite?” – iš karto pasipiktino. Teko paaiškinti, kad mylime. Daugelis ten yra įsukti visokios propagandos.
Apskritai keliai ten baisūs, dėl jų smarkiai kenčia mašinos. Štai kelio Maskva-Vladivostokas atkarpa – apie 300 km – yra žvyrkelis. Kitur – kaip kelias iš Vilniaus į Uteną, bet ta dalis siaubinga. Pats vairuotojas Aleksandras (jo žmona, beje, latvė) sakė, kad tai – Rusijos gėda. Maždaug 400 km važiavome septynias valandas.
Rado vietą, kur kalėjo senelis
Vaizdas kapinėse – irgi nykus. Jos dažniausiai visiškai apleistos, kai kurios – nebenaudojamos. Nelabai ką galima padaryti su kapais, nebent aptvarkyti. Mes buvome Pimės, Narvos, Podsobnyje, Bolšoj Ungut, Malenkij Ungut ir Tretij kilometr kapinėse, vėliau planuota aplankyti dar trejas.
Kapinės unikalios, bet daug kur nieko nepadarysi, viskas išpuvę. Dažnai tik iškirtome žolę ir medžius, kad būtų matyti, kur kapai. Vietomis kryžiai taip supuvę, kad vos pajudinus patys nukrenta. Tuo tarpu Bolšoj Ungut ir Malenkij Ungut tvoros ir kryžiai neblogai išsilaikę, tik visur betvarkė, kryžiai nugriuvę – dėl vėtros ar užvirtus medžiui. Juos tereikėjo pastatyti į vietą. Sutvarkėme ir vieno palaidoto ruso antkapį. O kai kur žmogaus kaulai matyti.
Revučij kapinėse stovi metaliniai kryžiai, kapai ten neblogai prižiūrėti. Kai kurie žmonės yra parsivežę artimųjų palaikus ir sutvarkę ankstesnes palaidojimo vietas. Šiauliečiai 1992 metais ten pastatė kryžių, kurį vėliau chuliganai apšaudė, iki šiol matyti kulkų žymės. Revučij politinių kalinių ir tremtinių kapinės buvo įrengtos atskirai. Po karo sovietai ten buvo įrengę šaudyklą, kad viską sunaikintų ir pėdsakų nebeliktų.
Parsivežiau betoninės sienos gabalą su metaliniais spygliais. Ji buvo apdegusi – visas lageris sudegęs. Yra kelios versijos, kodėl jis sudegė. Viena – kad sudegė dėl gamtos išdaigų. Taip pat kalbama, kad dabar populiaru deginti miškus, kartu – ir juose esančius lagerių pastatus. Naujieji rusai šias žemes nurašo, pigiai gauna ir brangiai parduoda. O gal valdžia kažkuriuo metu nenorėjo palikti pėdsakų, kur buvo kalinami žmonės.
Revučij išlikęs vienintelis autentiškas namas, taip pat – kamera, kur kalėjo mano senelis. Jis išbuvo daugiau nei penkerius metus – išvežė 1941-ųjų birželio 14-ąją, o grįžo 1946 metų gruodį. Senelį kaip politinį kalinį išvežė į septintą Rešotų lagerį, močiutę su vaikais – mano tėvu ir jo seserimi – į Altajaus kraštą. Kai 1945-aisiais iš lagerio pradėjo išleidinėti lenkus, šie paskleidė žinią, jog ten yra lietuvių. Močiutė sužinojo, gavo adresą ir galėjo parašyti”.
V. Ušacko senelio Adomo Ušacko, kuris buvo nuteistas ir išvežtas į Krasnojarsko kraštą dėl to, kad buvo ūkininkas, atsiminimai apie tremtį (spausdinti Danutės Šilinienės knygoje „Testamentas ukmergiškiams”):
„Iš tūkstančio gal ir išlikome koks šimtas…
Kiekvieną rytą tekdavo po 12-15 vyrų užkasti. Mirusiuosius išrengdavo nuogai, pakinkydavo karves į vežimą, sukraudavo kaip malkas vieną ant kito. Ir jokio ženklo, kad tu buvai žmogus, gimai, augai Lietuvoje, medelį, alyvą, obelaitę kadais sodinai… Tuos, kurie negalėdavo atsikelti nuo išsekimo, lagerio viršininkas griuvinėjančius sustatydavo į eilę ir tracht, tracht į kaktas. O tada su neslepiamo pykčio paniekinimu iškošdavo: „Zaberite, sobaki” (rus. „Surinkite, šunys”).
Kelionę po Sibirą baigė linksmai
„Oro sąlygos buvo permainingos. Buvo gražių dienų. Labiausiai bijojome lietaus. Kartais palydavo, bet trumpai. Vietomis tekdavo užsidėti lietpalčius, bet ne nuo lietaus, o nuo uodų. Revučij kiek buvo uodų… Kažkoks siaubas, bet nebuvo kur dingti.
Maudėmės upėje, nors buvo tik 10-12 laipsnių šilumos. Ryte, būdavo, atsibundi, o visur drėgna. Žolės – iki juosmens, ir visa šlapia. Nieko neįmanoma išdžiovinti. Kojines bedžiovindami sudeginome, batus pradeginome…
Uodų buvo daug, užtat meškų nesutikome. Geriausias vaistas nuo meškų – gąsdinti, kol jos tavęs nepamatė. Todėl eidavome vorele ir gąsdindavome šūkaudami „Ūūū”, kai kas puodus daužė.
Prie Narvos matėme nemažai šiltnamių. Pasirodo, kinai ten užsiima pomidorų ir agurkų verslu. Rusai šių daržovių neaugina, tai kinai yra perėmę visą biznį. Atvažiuoja šimtai kinų devyniems mėnesiams ir dirba, ten pat gyvena, yra net pramokę rusiškai. Daug gruzinų pakelėse kepa šašlykus.
Vienas vaikinas iš mūsų grupės su savimi turėjo vėliavą ir ją visur nešdavosi. Kažkas įspėjo, kad reikėtų būti atsargesniam. O jis atšovė: „Man būtų garbė, jei gaučiau į liūlį eidamas su Lietuvos vėliava”. Jaunimas tiesiog fantastiškas, buvau sužavėtas bendrakeleiviais. Visi dideli patriotai. Vakarais susėsdavome prie laužo, kalbėdavome, kur yra Rusija – Europoje ar Azijoje? Bet ten juk nėra, pavyzdžiui, viešbučio “Azija”. Yra „Evroset”, verslo centras „Evropa”.
Bene linksmiausiai praleidome paskutinį vakarą Krasnojarske. Viskas baigėsi šokiais, muzika ir estrada. Po aštuonių dienų taigoje labiausiai norėjosi šilto vandens, išsimaudyti. Deja, paaiškėjo, kad viešbutyje „goriačej vody ne budet” (rus. „karšto vandens nebus”). Visiems teko praustis po šaltu dušu. Juokavome, kad trijų žvaigždučių viešbutyje – lyg Saulėtekio bendrabutyje.
Vairuotojo paklausėme, kur galėtume pavalgyti. Parodė vieną restoraną, bet paaiškėjo, kad šis užsakytas. Išsitraukęs lietuviško alkoholio buteliuką, susipažinau su barmenėmis Olga, Ina ir Anuška – šios apie tai ir papasakojo. Tuo metu vienas iš bendrakeleivių išsiaiškino, kad restoraną užsisakė Krasnojarsko srities teisėjai, ir sulaukė kvietimo prisijungti. Taigi buvo dainų, šokių, ašarų, lietuviai buvo vadinami gerais žmonėmis. Trumpai tariant, tautų draugystė.
Su sūnumi prieš porą metų lankėmės Kamčiatkoje, o Sibire ir aš, ir jis buvome pirmą kartą. Sūnus sėkmingai viską atlaikė, nuėjo visą kelią ir grįžp pilnas įspūdžių. Didžiausią įspūdį jam turbūt padarė Revučij, kur buvo žiauriai daug uodų.
Grįždami trumpam sustojome Maskvoje – norėjau parodyti kai kurias vietas. Sunkiausia buvo jam paaiškinti, kodėl įamžinamas Leninas ir Stalinas, patys rusai dėl jų nukentėjo. Juk vien per karą žuvo 27 mln. žmonių. Tačiau jie laimėjo karą, todėl jiems Stalinas liko didvyris”.