„Dabar tai labiau atskiro žmogaus individualios veiklos pristatymas“, – sakė „Tilde IT“ interneto projektų vadovė Monika Baškytė.
Ieškodama to priežasčių ji kalbėjosi su įvairių bendruomenių atstovais ir išgirdo paprastą paaiškinimą – bendruomenių bumas Lietuvoje siautė prieš dvejus metus, o dabar neatlygintina veikla žmonėms jau įgriso, netgi tapo našta. „Sako, kad bendruomenės išsisėmė ir nebenori funkcionuoti. Idėjų būta gražių, bet joms įgyvendinti stinga nors minimalaus finansavimo“, – bendruomenių atstovų poziciją „Panoramai“ komentavo M.Baškytė.
Pilietinės visuomenės instituto vadovas Darius Kuolys pažymėjo, kad anksčiau ar vėliau vietos bendruomenių kūrimosi banga turėjo nuslopti. Iš tiesų, pastaruoju metu nevyriausybinės organizacijos išgyvena nuosmukį.
„Tai posovietinės raiškos būklė, kai žmonės patenka į aklavietę. Išsekimas ir inercija yra neišvengiami. Pasiekę šią kritinę ribą bendruomenių judėjimai užges, nebent Lietuvos valstybė atkurs savivaldą žemutinėje grandyje, kaip buvo nepriklausomybės pradžioje“, – dėstė D.Kuolys.
Pilietinio judėjimo Piliečių santalka pirmininkas Jonas Kronkaitis irgi atkreipė dėmesį: žmonės labai nori veikti ir spręsti problemas, tačiau neturi tam juridinių galių.
„Mes negeroves galime tik iškelti į viešumą, o tada atitinkamos institucijos situaciją imasi spręsti arba ją toliau ignoruoja“, – aiškino J.Kronkaitis.
Žinia, Piliečių santalkos siūlymo suteikti daugiau galių vietos bendruomenėms, sudaryti galimybę joms turėti savo atstovus savivaldybių tarybose valdžia nepalaikė.
„Politikai dar nepasirengę leisti eiliniams žmonėms savarankiškai tvarkytis. Jie bijo iniciatyvų. Bendruomenių bumas ir kilo dėl to, kad Lietuvoje, kitaip nei Lenkijoje, Čekijoje ar Vengrijoje, trūksta žemiausios savivaldos grandies. Liaudis organizuojasi, tačiau valstybės mechanizmas trukdo jiems laisvai veikti. Žinodami, kad kitose šalyse vietos bendruomenės disponuoja biudžetu, jų lyderiai išrenkami seniūnais, veikia seniūnijų tarnybos, žmonės pavargo būti ignoruojami. Arba situacija keisis, arba vietos bendruomenės nebetęs savo veiklos“, – kalbėjo D.Kuolys.
Galvoja apie save
Prognozė, kad kaimo bendruomenės ir kitos nevyriausybinės organizacijos pamažu išnyks, skamba pesimistiškai ir netgi pavojingai. Jei šis scenarijus išsipildytų, viltis, kad žmonės mobilizuosis ir susitelkę virstų kritine mase, vykdančia politinio elito kontrolę, taptų visai menka.
Juk pilietinių organizacijų gausa visuomenėje rodo piliečių gebėjimą burtis į įvairias interesų grupes, jų norą užsiimti kolektyvinėmis veiklomis, neribojamomis neformalių giminystės ir draugystės saitų, pelno diktato ar valdžios prievolių.
Nepolitinių organizacijų skaičius Lietuvoje dar nerodo, kad piliečiai dalyvauja visuomeninėje veikloje, nenusako realios įtakos valdžios priimamiems sprendimams. Nuo 1990-ųjų iki 2006 metų nevyriausybinių organizacijų skaičius šalyje išaugo dešimteriopai, tačiau jų veikloje dalyvaujančių gyventojų dalis ryškiai nepakito.
Šiuo metu įvairių visuomeninių judėjimų veikla užsiima apie penktadalį šalies gyventojų. Tokia pati dalis buvo ir prieš dešimtmetį. Pagal gyventojų narystės visuomeninėse organizacijose rodiklį Lietuva tarp kitų demokratinių Europos valstybių užima vieną paskutinių vietų.
Tyrimų rezultatai rodo, kad daugumos gyventojų nesidomėjimą ir nedalyvavimą savanoriškoje veikloje visų pirma reikėtų sieti su sovietmečio paveldu, teigiamos dalyvavimo tokio pobūdžio organizacijose patirties stoka. Nemažai žmonių iš esmės abejoja tokios veiklos prasmingumu arba netiki jos skaidrumu.
„Bėda ta, kad žmonės mėgsta kritikuoti valdžią, tačiau nenori patys aktyviai jos kontroliuoti. Mano – gal aš pakalbėsiu, o veiksmų tegu imasi kaimynas. Į judėjimus žmonės neįsitraukia tol, kol nesusiduria su konkrečia grėsme sau. Net jaunimui sunku atsikratyti sovietinio mentaliteto. Aiškiname, kad jei nesitelksime, nereikalausime, kad valdžia kurtų kokybiškus įstatymus, galime prarasti Lietuvą. Bendram darbui bandžiau suburti jaunimo grupę, o jie sako: prieš eidami gelbėti Lietuvos, turime patys atsistoti ant kojų. Jaunimas nesuvokia, kad bent valandą per dieną skirdami visuomeniniam gyvenimui, kurtų gerovę savo vaikams“, – kalbėjo J.Kronkaitis.
Tikru lobizmu neužsiima
Ekonominė pažanga paprastai suteikia žmonėms daugiau laisvo laiko, tačiau tai dar nereiškia, kad jis panaudojamas veiklai pilietinėse organizacijose. Interneto tinklalapio Bernardinai.lt redaktorius, vienas Pilietinės santalkos steigėjų Andrius Navickas yra įsitikinęs: vien ekonominė gerovė nepadarys žmonių pilietiškai aktyvių – tam būtini kultūriniai pokyčiai.
„Mūsų liaudis yra praradusi pasitikėjimą ne tik valdžia, bet apskritai politiniu veiksmu. Be to, žmones yra apėmęs didelis bejėgiškumo jausmas. Norima, kad kas nors ateitų ir pasakytų, kaip gyventi. Sakyčiau, lietuviai yra dideli prisitaikėliai ir, rodos, troškimas gyventi ramiai tą tautos bruožą dar labiau skatina“, – svarstė A.Navickas.
D.Kuolys ragina lietuvius atsakyti į klausimą: ar norime gyventi laisvesnėje, civilizuotesnėje santvarkoje, ar atiduosime valstybę nomenklatūrai? „Nuo to, kaip į jį atsakysime, priklausys šalies gyvenimas. Svarbu, kad žmonės neužmirštų, jog būtent jie yra tikrieji valstybės šeimininkai“, – sakė D.Kuolys.
Jis išskiria dar vieną lietuvio portreto bruožą. Tyrimai atskleidžia: lietuviai kol kas nėra praradę vertybinės orientacijos ir principų, tautą kamuoja padoresnio, oresnio gyvenimo ilgesys. „Principų turime, bet valios juos ginti, deja, stinga ne tik paprastiems regionų žmonėms, bet ir akademinei bendruomenei, teisiniam elitui“, – apgailestavo Pilietinės visuomenės instituto direktorius.
Ugnės Rutkauskienės, internetinio tinklalapio Bendruominių portalas (bendruomenės.lt) redaktorės, nuomone, situacija yra optimistiškesnė nei kartais kalbama.
„Turiu galvoje kaimo bendruomenes. Žinoma, jos tikru lobizmu neužsiiminėja, bet turi nemažai įtakos vietos sprendimams. Jei kas nors kėsinasi uždaryti kultūros namus ar ligoninę, labai greitai sukruntama, renkami parašai, intensyviai kovojama už savo interesus“, – pasakojo U.Rutkauskienė.
Politikų nuogąstavimai
Kaimo bendruomenių polinkis spręsti tik vietos problemas dar kartą paryškina tendenciją, kad lietuviai nesigriebia rūpintis valstybinio lygio socialiniais, pilietiniais ir politiniais klausimais. Be to, visuomeninės organizacijos dažnai kritikuojamos dėl to, kad laikui bėgant tampa tarsi uždaru klubu, neprieinamu naujiems nariams. Remiantis tyrimais, organizacijų veiklą žmonės pirmiausia linkę vertinti kaip didesnę naudą patiems judėjimų nariams ir lyderiams nei bendruomenei. Tai esą atlieka labiau bendruomenės skaldymo, bet ne telkimo funkciją.
Kai kurie apžvalgininkai abejoja ir tokių pilietinių judėjimų kaip Piliečių santalka ar „Kitas pasirinkimas“ su politologu Vytautu Radžvilu priešakyje veiklos sėkme. Girdi, Santalkos nariai, kurie nesutaria tarpusavyje, vargu ar yra pajėgūs telkti plačiąją visuomenę.
Žinia, Piliečių santalkos ir „Kito pasirinkimo“ nuomonės išsiskyrė prieš šių metų pradžioje vykusius savivaldybių rinkimus, kai pirmieji rinkėjus ragino balsuoti protingai, o antrieji agitavo boikotuoti rinkimus arba balsuoti prieš visus.
Pastaruoju metu iš V.Radžvilo lūpų vis dažniau pasigirsta siūlymų iš piliečių organizacijų kurti naują partiją, galinčią pakeisti dabartines „supuvusias politines grupuotes“. Piliečių santalka kalba nuosaikiau. Ji yra įsitikinusi: partijos iš krizės išbris tada, kai regionų politikų nuomonė turės įtakos centro sprendimams, kai daugiau demokratijos bus pačiose partijose, kai atsiras partijų vidinė kontrolė.
Vis dėlto Seimo koridoriuose pasigirsta nuogąstavimų, kad prieš artėjančius 2008 metų Seimo rinkimus pati Piliečių santalka virs partija ir sieks politinės valdžios. „Džiaugiuosi, kad tokių baimių politikai turi, ir labai norėčiau, kad jos skatintų ne desperatišką kovą su nevyriausybinėmis organizacijomis, o priverstų atsigręžti į visuomenę ir tarnauti tautai“, – „Panoramai“ sakė D.Kuolys.
Piliečių santalkos pirmininkas J.Kronkaitis buvo dar konkretesnis: „Gandai, kad tapsime partija, yra nepagrįsti. Esame visuomeninė organizacija ir tikimės, kad informuodami žmones bei padėdami jiems apgalvotai išsirinkti savo atstovus, turėsime įtakos rinkimų rezultatams. Tikrai nemanau, kad visuomenė turėtų veikti prieš partijas, nes partinė sistema yra vienas pagrindinių demokratijos atributų“, – aiškino J.Kronkaitis.
Nors Lietuvoje sąmoningai ir kritiškai mąstančių žmonių gretos gausėja, naujo sąjūdžio, apie kurio poreikį vis garsiau prabylama, atrodo, dar reikės palaukti. Kaip yra sakęs V.Radžvilas, daugelis veiklių žmonių šiandien gyvena iliuzijomis ir užsiiminėja pseudopolitine veikla. Pilietinė visuomenė turi daug veikimo formų, kurių lietuviai dar neišnaudojo.
Pavyzdžiui, Vakarų Europoje populiarios visuotinio protesto akcijos Lietuvoje vis dar nežinomos. Lietuvos gyventojai jas suvokia kaip kraštutinę priemonę, kurios imtųsi, jeigu jų gyvenimo sąlygos labai pablogėtų arba šalies politinei santvarkai iškiltų didelė grėsmė, bet ne veiklą, kuria užsiimdami galėtų prisidėti prie demokratijos procesų šalyje plėtros. Susidaro įspūdis, kad ten, kur užsienio šalių ekspertai net iš toli mato artėjančią grėsmę, mes jos neįžiūrime.